Prekės ženklas „Tarybinis“ po dešimtmečio kito išnyks

„Tarybinės“ dešros ir kiti šio prekės ženklo mėsos gaminiai – itin populiarūs. Daliai žmonių jų pavadinimas kelia nostalgiją, kitiems – pasipiktinimą. Specialistai mano, kad šis prekės ženklas yra laikinas, mat po dešimtmečio kito nebeliks dabartinių jo vartotojų. Jaunimui pavadinimas „tarybinis“ jau neatneša atsiminimų apie gražią animaciją ir nereiškia mėsos be priedų ir pakaitalų.

Ne dėl tokios Lietuvos kovojome... Naujus metus sutinkant net trys privačios televizijos pakvietė pažiūrėti tą patį seną gerą sovietinį filmą, o per Laisvės gynėjų dieną vienas prekybos centras su akcija pasiūlė „Tarybinių“ dešrų. Kas tai – neapsižiūrėjimas ir vaizduotės stoka, o gal diversija?

„Štai tokį lipduką: „mylimas Stalinas – tautos laimė“ galite įsigyti prie Kremliaus sienos. Turbūt rusai dėl to laimingi. Štai šitaip jie prisistato pasauliui – kaip tebetęsiantys garbinimą dalykų, kuriuos reikėtų niekinti ir atsisakyti. Šitokiais gaminiais mes juk irgi prisistatome pasauliui, savo tautai, mokome jaunimą“, – sako Seimo narys Kęstutis Masiulis.

Konservatorius nemaloniai nustebo, kai Sausio 13-ąją prekybininkai pasiūlė „Tarybinių“ dešrų pigiau – porą už vienos kainos, todėl kreipėsi laišku į gamintoją ragindamas pakeisti pavadinimą ir parinkti kitą, kuris „neturėtų jautrių mūsų valstybei ir jos gyventojams istorinių, kriminalinių ir garbės aspektų“. Kitaip sakant, kad „sasiskas“ ir „šlapenką“ būtų galima oriai vadinti dešrelėmis ir dešromis.

„Aš žinau, kad buvo laimė nusipirkti dešros, o ne laimė, kad ta dešra nepaprastai kokybiška. Aš Rusijoje mačiau ištisus ešelonus žmonių, važiuojančių į Maskvą nusipirkti „šlapenkos“. Išvykdavo parai ir daugiau, nes paprasčiausi tos dešros nebūdavo. Tą patį galima pasakyti apie sviestą. Aš pats į Latviją savo giminėms veždavau sviestą, nes jo ten nebuvo. Tai štai koks buvo periodas, ir nereikėtų čia jo bandyti pateikti kažkaip kitaip“, – tvirtina K. Masiulis.

„Tarybinės“ prekės nostalgijos sovietmečiui nerodo?

Tačiau sovietmečio standartą kartojančios produkcijos gamintojai nesupranta, kaip netrumpą istorinį laikotarpį galima matyti vien kaip blogį.

„Nuoskaudą žmonės patyrė ne nuo tų, kurie tais metais gamindavo dešras ar kitus produktus. Nuoskaudą jie patyrė nuo tokių pat funkcionierių ir galbūt net nuo tų pačių, kurie ir dabar yra valdžioje. Gal politikams reikia populiarumo: mato, „Tarybinės“ dešrelės populiarios, todėl gal prilipę prie tų dešrelių irgi galvoja būti populiarūs“, – svarsto „Samsono“ prezidentas Alfredas Rimidis.

„Nepasakyčiau, kad pats pavadinimas „Tarybinis“ simbolizuoja didžiulę nostalgiją sovietiniams laikams. Jeigu tai būtų iš tikrųjų nostalgija, mes turėtume panašių prekių ir kitose kategorijose, bet mes neturime „tarybinio“ alaus, „tarybinių“ avialinijų ar „tarybinės“ kirpyklos. Galbūt turime kai kuriuos „tarybinius“ ministrus, bet čia atskira kalba“, – sako dėstytojas, rinkodaros specialistas Mindaugas Lapinskas.

Taigi dar viena kontraversija. Prieš keletą metų aludariai įžeidė krikščionis, reklamai pasitelkę lietuvišką rūpintojėlį, o Krekenavos įmonė mėsą beveik prilygino moteriai, mat ir vienos, ir kitos norisi. Į tokius atvejus vartotojai kaipmat sureaguoja.

„Čia galima kalbėti apie etiką: žmonės, kurie neperka „tarybinių“ produktų, nori parodyti tam tikrą pilietinė poziciją. Kiti neperka buitinės chemijos, kuri buvo bandyta su gyvūnais, treti neperka kailių. Dar kiti neperka „Adidas“ sportinių batelių, nes jie yra siuvami trylikamečių vargšų Vietnamo džiunglėse. Kadangi labai lengva parodyti pilietinę poziciją perkant ar neperkant „tarybines“ prekes, tai yra toks paprastas būdas būti geresniu piliečiu“, – mano M. Lapinskas.

Tokių protesto balsų girdima vis dažniau. Bet jie nėra masiški – šit pačios „Tarybinės“ dešrelės, anot Pramonininkų konfederacijos, yra populiariausios Lietuvos rinkoje. Gamintojo vadovas paaiškina, kodėl. Nebūtinai dėl nostalgijos sovietmečiui ir gal visai ne dėl jos: į šias dešreles mat iš tikrųjų dedama mėsos!

„Konkurencija mėsos rinkoje visų pirma atsiliepia kainai. Kad sumažintų kainą, reikia sumažinti savikainą, todėl visi pradėjo naudoti mėsos pakaitalus. Rinkoje pasirodė tokie gaminiai, kur mėsos rasti praktiškai buvo gana sunku. Tuomet „Samsonas“, patyrinėjęs vartotojų poreikius, išleido produktų grupę, kuri radikaliai skiriasi kokybiniais parametrais nuo visų rinkoje esančių gaminių.

Mes pradėjome gaminti gaminius visiškai be mėsos pakaitalų. Kadangi skiriasi ir skonis, praktiškai atitinkantis tos epochos [mėsos gaminių skonį], tai ir pavadinom tos epochos vardu – „Tarybiniai“ mėsos gaminiai“, – aiškina „Samsono“ prezidentas Alfredas Rimidis.

Kitos rinkodaros priemonės – skurdžios

„Tarybiniai“ mėsos produktai nebe tarybinėje Lietuvoje kemšami jau trylika metų – vien sovietinės receptūros proletariškoje pakuotėje parduodamų pieniškų dešrelių nepriklausomi lietuviai nuperka ir suvalgo šimtus tonų per metus. O kur dar „Tarybiniai“ servelatai, kumpinės dešros, delikatesai. Ir vėlgi tai dar nebūtinai įrodo, kad tauta ilgisi okupanto.

„Žodis „tarybinis“ labiau simbolizuoja kitų rinkodaros priemonių neefektyvumą, kitų mėsos įmonių rinkodaros minties skurdumą, nei paties pavadinimo „tarybinis“ genialumą.

Visos kitos prekės sukasi aplink tą patį – apie smetoninę Lietuvą, kaimą, senolius, bobutes, diedukus, dzūkus, žemaičius. Ir šiek tiek apie gamtą: dobilėlis, braškytė, smilgelė. Ten kūrybiškumo per daug nėra. Todėl ypač klesti „tarybiniai“, nes joks kitas prekės ženklas, joks kitas gamintojas nuosekliai ir kryptingai pastangų rinkodaros srityje nededa“, – sako rinkodaros specialistas M. Lapinskas.

Tad gal iš tiesų bergždžia dešrose ieškoti politikos? Mėsa tikra, skonis patikrintas, pakuotė originali. Konservatorių ideologinis priešininkas, buvęs komunistas, prisiekęs medžiotojas, dar dirbęs Maisto ir veterinarijos tarnyboje, siūlo duoti verslininkams ramybę.

„Aš noriu eiti civilizuotai, nepolitizuoti. Jeigu verslas ieško pelno, jeigu yra pirkėjų, tai jie, be abejo, naudos šitą savo priemonę visokiais būdais. Jūs pradėjote dabar kelti šitą dalyką. Reikėjo kartu prie simbolikos, kada priiminėjot [įstatymą], pridėti šituos dalykus, ir viskas būtų savo vietoj. Kodėl dabar tą klausimą keliame? Dabar savo verslininkus pastatome į dviprasmišką poziciją tuo, kad propaguojat dešreles, kurias reikėtų uždrausti, tai yra, vienos firmos. O kitų nekeliat. Aš jums išvardinau ir kitą produkciją, kuri yra su, jūsų požiūriu, netinkamais pavadinimais. Reikėtų viską kelti tada“, – K. Masiuliui aiškino Seimo narys Bronius Pauža.

Abiem parlamentarams diskutuojant „Pinigų karta“ paprašė paragauti dviejų rūšių dešrelių ir servelato – „Tarybinio“ ir tautinį orumą keliančio pavadinimo. Šiedu nepasiryžo savo pažiūrų patikrinti ir per skonį – pradėjo svarstyti, ar šiuo istorinės atminties klausimu paremtų ar neparemtų vienas kito įstatymus.

„Jūs, va, taip labai žinot – pritarsi, nepritarsi. Aš ne pirmą dieną Seime: žinau, kaip ten tie dalykai daromi“, – sakė B. Pauža.

Dievaži, apie kokį dalyką čia užsimena parlamentaras? Įstatymus ar dešras? Kaip čia neatsiminsi amerikiečių poeto Sakso, ištarusio, kad mėgstantys dešrą ir gerbiantys įstatymą, verčiau niekada nesužinotų, kaip daroma ir viena, ir kita.

Pagal skonį „tarybinių“ ir „patriotinių“ neatskirsi

Tuo metu dar vienas socialdemokratas, taip pat didis medžioklės mėgėjas, vadinasi, mėsų žinovas, sutiko pagelbėti ir pagal skonį atskirti „tarybinę“ dešrą nuo „patriotinės“.

„Žinot, ką aš pasakysiu. Kiaulės, matyt, nesupranta šitų reikalų. Kada jas nupeni, pasirodo, mėsa vienoda: ar „tarybinės“, ar „patriotinės“. Aš tikrai nepasakyčiau, kuri čia „tarybinė“, kuri „patriotinė“. Kiauliena yra kiauliena. Jeigu jau kiaulieną pradėsim skirstyt į patriotus, tai Lietuvoj ateis pasaulio galas“, – sakė Seimo narys Bronius Bradauskas.

Žodis „tarybinis“ daliai gyventojų gali sugadinti apetitą. Bet nuplėšus prekės ženklus ir pakuotes, pamatai, kad dešra yra tiesiog dešra.

Ir iš tiesų, kas svarbiau: skonis ar vardas? Dėl skonio gal nesiginčykim, o kelių paprastų mėsos valgytojų paprašėme išrinkti jiems labiau patinkantį ar geriau skambantį vieną iš trylikos lietuviškos dešros pavadinimų. Nedidelė sociologinė apklausa parodė, kad „tarybinis“ vien kaip žodis su geru skoniu ne itin siejasi:

Rima (43m.): „Skanulio“, tiesiog skanu turėtų būti. Dešrelės – tai skanu, taip iš principo.“

Paulius (33 m.): „Užkliuvo „Smetoniškos“ dešrelės. Bet, man atrodo, jos nėra labai geros.“

Linas (18 m.): „Smetoniškos“, nes mėgstu „Smetonišką“ girą. Kas dar ten buvo? „Pajūrio“. Manau, visiems asocijuojasi su jūra.“

Agnė (17 m.): „Pajūrio“. [Asocijuojasi] su Palanga, su Lietuva, su kurortu. Lietuviškas žodis, kas patiktų turbūt kiekvienam lietuviui. „Tarybinis“? Nepatiko man jis.“

Susiduria skirtingos Lietuvos

Agnei ir Linui pavadinimas „tarybinis“ jau neatneša atsiminimų apie gražią animaciją ir nereiškia mėsos be priedų ir pakaitalų. Specialistai sutinka, kad dabar populiarus, bet kitus erzinantis prekės ženklas yra laikinas, mat po dešimtmečio kito nebeliks dabartinių jo vartotojų.

„Lietuvoje yra daug skirtingų Lietuvų, kuriose gyvenantys žmonės skirtingai skaičiuoja laiką. Jie egzistuoja skirtingoje dabartyje. Lygiai taip pat labai skirtingai vertina savo praeitį ir visiškai skirtingų dalykų nori iš ateities. Kai kurie jaučiasi Europos dalis, kai kurie yra tik Lietuvos piliečiai. Taigi skirtingos Lietuvos konfliktuoja dėl „Tarybinių“ dešrelių. O tas skirtingas Lietuvas galima padalinti ir pagal požiūrį į sovietmetį.

Aš manau, kad šiuo atveju verslininkų logika yra labai skaidri. Jeigu jie ištirtų, kad jaunuoliai, žiūrintys serialą „Vaikščiojantys numirėliai“ yra galinga grupė, galinti nupirkti daug dešrelių, neatmetu galimybės, kad pasirodytų „zombių“ dešrelės. Arba kodėl gi ne „vampyrų“ sultys, arba „elfų“ desertai? Tai, manau, kad rinkodaros prasme tam tikri dalykai yra sprendžiami nesigilinant į tai, ką tik pasakiau, ir tada tai sukelia tokius susidūrimus“, – sako istorikas Aurimas Švedas.

Taip, sovietinėje Lietuvoje buvo ir neblogų dalykų, bet jie skendėjo šlykščioje mišrainėje, nuo kurios šalis dar ir šiandien jaučia pagirias lyg nuo pigaus putojančio vyno. O dabar Lietuva laisva ir jos gyventojai patys gali rinktis, ką dėti sau į burną ar žiūrėti per televiziją.