Po darbdavio skundo – darbuotojų liudijimai, kas vyksta atrankose

Sa­vait­raš­čiui „Šiau­liai plius“ iš­spaus­di­nus straips­nį „Še­šė­lis ne vers­le, še­šė­lis – pa­šal­pi­nin­kuo­se“, ku­ria­me vie­nos mies­to mez­gi­mo įmo­nės va­do­vas da­li­jo­si pa­tir­ti­mi, kaip sun­ku ras­ti dar­buo­to­jų, re­dak­ci­ja su­lau­kė re­zo­nan­so. Skam­bi­nę ir ko­men­ta­rus ra­šę skai­ty­to­jai pa­si­da­li­jo pa­tir­ti­mi, kad mies­te lyg su ži­bu­riu rei­kia ieš­ko­ti kul­tū­rin­go ir dar­buo­to­ją ger­bian­čio darb­da­vio.

Be­veik me­tus dar­bo pre­ky­bos sri­ty­je ak­ty­viai ieš­kan­ti 39-erių šiau­lie­tė Dia­na da­ly­va­vo ne vie­no­je dar­buo­to­jų mu­gė­je, su­si­ti­ki­me su darb­da­viais. „Dar­buo­to­jų mu­gės – lyg ver­gų tur­gus. Darb­da­viai taip aro­gan­tiš­kai bend­rau­ja, kad ne­be­nus­teb­čiau, jei pa­pra­šy­tų iš­si­žio­ti ir pa­ro­dy­ti dan­tis“, – sa­ko Dia­na.

„Aš va­do­vas, tu – kvai­lys“

„Pa­gar­bos dar­bo ieš­kan­čiam žmo­gui iš darb­da­vio la­bai trūks­ta. Kar­tais at­ro­do, kad jie ne dar­buo­to­jo ieš­ko, o sie­kia žmo­gų pa­že­min­ti, pa­si­nau­do­ti, pa­si­ty­čio­ti“, – sa­ko Dia­na. Me­tus dar­bo ieš­kan­ti mo­te­ris žie­mą da­ly­va­vo at­ran­ko­je, ku­r ieš­ko­jo aukš­tes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos dar­buo­to­jo-va­do­vo di­de­lia­me pre­ky­bos cent­re. Su­tar­tu lai­ku darb­da­vys neat­vy­ko, vers­lo ad­mi­nist­ra­vi­mo va­dy­bi­nin­kei te­ko lauk­ti 45 mi­nu­tes.

„Aro­gan­tiš­kas darb­da­vys ėmė klau­si­nė­ti ne to, kas su­si­ję su dar­bu, o net kuo dir­ba ma­no tė­vai, ko­kio am­žiaus vai­kai, kur aš gy­ve­nu, iš ko gy­ve­nu, ko­kiu au­to­mo­bi­liu va­ži­nė­ju. Kai jis pa­vė­la­vo į su­si­ti­ki­mą jau su­pra­tau, kad ne­ger­bia žmo­gaus. Ga­liau­siai jis pa­klau­sė, ką aš, ko­ne varg­še­lė, da­bar da­ry­siu, jei dar­bo ne­gau­siu. Bu­vau pa­krau­pu­si“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Darb­da­vys į mo­te­rį net ne­pa­kė­lė akių, vers­lo ad­mi­nist­ra­vi­mo kva­li­fi­ka­ci­ja jam pa­si­ro­dė per že­ma, mo­te­riai pa­siū­ly­ta dirb­ti pa­pras­ta par­da­vė­ja. „Jei bū­čiau no­rė­ju­si dirb­ti par­da­vė­ja, dar­bą bū­čiau se­niai su­si­ra­du­si. Aš ge­bu dau­giau, tu­riu pa­tir­ties, esu bai­gu­si stu­di­jas“, – sa­ko ji.

Dia­nai te­ko da­ly­vau­ti ir dar­buo­to­jų mu­gė­se. Jos mo­te­riai pri­mi­nė tik­rą ver­gų tur­gų. „Aso­cia­ci­ja to­kia, kad be­trūks­ta, jog ma­ne iš­reng­tų iki apa­ti­nių ir dar dan­tų būk­lę pa­tik­rin­tų“, – sa­ko ji.

Į po­kal­bį bu­vo atė­ju­sios apie de­šimt mo­te­rų. Pa­si­pū­tęs darb­da­vys iš­gy­rė sa­ve, o ta­da pirš­tu baks­no­da­mas lie­pė pa­si­sa­ky­ti. „To­kios kul­tū­ros iš darb­da­vio tik­rai ne­si­ti­kė­jau. Iš­syk ma­to­si, koks bus dar­bas, kaip elg­sis su ta­vi­mi. Darb­da­vys dar pa­si­džiau­gė, kad ma­no vai­kas di­de­lis, va­di­na­si, ne­reiks jo slau­gy­ti. O aš kas? Ro­bo­tas, ku­ris ne­ga­li su­si­rgti?“ – ste­bė­jo­si ji.

Anot Dia­nos, dau­ge­liui Šiau­lių įmo­nių va­do­vų rei­kė­tų pa­tiems kur­sus pa­lan­ky­ti, tap­ti kul­tū­rin­ges­niais, pa­gar­bes­niais. Juk dar­buo­to­jas tu­ri pa­tir­ties, ga­li ja pa­si­da­ly­ti su darb­da­viu, ta­čiau aro­gan­tiš­ki va­do­vai, ži­no­ma, vis­ką ži­no ge­riau. „Aš va­do­vas, tu – kvai­lys – ko­ne to­kia lo­gi­ka va­do­vau­ja­si dau­gu­ma darb­da­vių“, – sa­ko ji.

Mo­te­ris ban­dė įsi­dar­bin­ti  že­mes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos rei­ka­lau­jan­čia­me dar­be nei yra įgi­ju­si. Darb­da­vys, per­skai­tęs CV, ėmė ka­man­ti­nė­ti, ar ji ne­ke­ti­na ieš­ko­ti ki­to dar­bo, pa­bėg­ti ki­tur. „Jei aš pa­da­riau spren­di­mą, va­di­na­si, ži­nau, ką da­rau. Ga­lų ga­le, jei ge­rai dirb­si, ga­li kar­je­rą pa­da­ry­ti bet kur“, – sa­ko ji.

7 tūkst. in­ves­ti­ci­jos – į šluo­tą

Pu­sę me­tų Dia­na ga­vo pa­šal­pą iš dar­bo bir­žos, da­bar gau­na so­cia­li­nę pa­šal­pą. „Ma­no są­ži­nė ra­mi dėl to, kad gau­nu pa­šal­pą. Man dėl to ne­gė­da, tik ne­ma­lo­nu, kad esu pri­vers­ta pra­šy­ti pa­ra­mos. Ma­no dar­bo pa­tir­tis – 16 me­tų, dir­bau są­ži­nin­gai, mo­kė­jau mo­kes­čius, be­veik ne­si­nau­do­jau me­di­kų pa­slau­go­mis, ma­nau, kad pi­ni­gų šiam sun­kiam pe­rio­dui esu su­kau­pu­si. Vi­so­se ša­ly­se yra be­dar­bių, so­cia­liai rem­ti­nų žmo­nių. Nie­kas nė­ra ga­ran­tuo­tas, kad ne­taps be­dar­biu, neat­si­durs „pa­šal­pi­nin­kų“ pu­sė­je“, – sa­ko mo­te­ris.

Mo­te­ris sa­ko, kad mez­gė­jais ir siu­vė­jais nie­kas ne­no­ri dirb­ti, nes ir al­ga siū­lo­ma per ma­ža, ir dar­bas la­bai sun­kus. „Man ne­pa­tin­ka siu­vi­mas ir mez­gi­mas. Ko­dėl tu­rė­čiau bū­ti siu­vė­ja? Man ne­svar­bu, ko­kias pa­rei­gas uži­mu, bet dar­be no­riu sau­giai jaus­tis, bū­ti ger­bia­ma ir gau­ti maž­daug 1,5 tūkst. Lt dy­džio al­gą“, – sa­ko Dia­na.

Paš­ne­ko­vės nuo­mo­ne, žmo­nės kei­čia dar­bo vie­tą daž­nai ne dėl ma­žos al­gos, o dėl to, kad su jais ne­pa­gar­biai el­gia­ma­si, jie jun­ta įtam­pą, yra įžei­di­nė­ja­mi darb­da­vio. „Šiau­liai – mez­gė­jų mies­tas, dau­ge­lis žmo­nių da­bar­ti­nių įmo­nių va­do­vais ta­po „štu­kas“ megz­da­mi ir par­da­vi­nė­da­mi. Jo­kio iš­si­la­vi­ni­mo jie neį­gi­jo, yra nei­šauk­lė­ti, su plū­gu, ky­šan­čiu iš ki­še­nės. Ko iš to­kių ga­li no­rė­ti?“ – klau­sia Dia­na.

Daug me­tų vie­ša­ja­me sek­to­riu­je dir­bu­si mo­te­ris iš dar­bo išė­jo sa­vo no­ru – pa­var­go nuo įtam­pos, ne­ri­mo. Me­tu­si dar­bą krei­pė­si į dar­bo bir­žą, ak­ty­viai dar­bo ieš­ko pa­ti.

Gau­da­ma so­cia­li­nę pa­šal­pą, mo­te­ris tu­ri ją ati­dirb­ti. Ati­dirb­ti ji su­tin­ka, bet jai bu­vo pa­siū­ly­tas šla­vė­jos ir va­ly­to­jos dar­bas. „Bai­giau ko­le­gi­ją, už moks­lus su­mo­kė­jau apie 7 tūkst. Lt. Aš moks­lus bai­giau, tiek iš­lai­dų pa­ty­riau, o da­bar man vals­ty­bė iš­tie­sė šluo­tą“, – bai­si­si ji.

Mo­te­ris pra­šė jai skir­ti aukš­tes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos dar­bą, bet ne­su­lau­kė. Te­ko šluo­ti gat­ves ir va­ly­ti įmo­nes.

Dar­buo­to­jai ir darb­da­viai gi­na sa­vo tei­ses

Dar­buo­to­jų ir darb­da­vių gin­čus spren­džia ir Dar­bo gin­čų ko­mi­si­jos. Sie­kiant spar­čiau ir veiks­min­giau su­teik­ti dar­buo­to­jams pa­gal­bą, su­ma­žin­ti ad­mi­nist­ra­ci­nius for­ma­lu­mus ir su by­los nag­ri­nė­ji­mu su­si­ju­sias iš­lai­das, nuo 2013 m. sau­sio 1 d. prie VDI te­ri­to­ri­nių sky­rių bu­vo įsteig­tos dar­bo gin­čų ko­mi­si­jos (DGK), ku­rioms per­duo­tas in­di­vi­dua­lių dar­bo gin­čų spren­di­mas. In­di­vi­dua­liu dar­bo gin­ču lai­ko­mas dar­buo­to­jo ir darb­da­vio ne­su­ta­ri­mas dėl neiš­mo­kė­to dar­bo už­mo­kes­čio, neat­ly­gin­tos ma­te­ria­li­nės ža­los, pa­skir­tos draus­mi­nės nuo­bau­dos, ne­su­teik­tų ato­sto­gų ir pan.

Vals­ty­bi­nės dar­bo ins­pek­ci­jos Šiau­lių te­ri­to­ri­nio sky­riaus Dar­bo gin­čų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė Dai­va Snu­dai­tie­nė sa­ko, kad tiek dar­buo­to­jai, tiek darb­da­viai ak­ty­viai nau­do­ja­si ga­li­my­be grei­tai ir ko­ky­biš­kai iš­spręs­ti in­di­vi­dua­lius dar­bo gin­čus. Šiais me­tais VDI Šiau­lių te­ri­to­ri­nio sky­riaus DGK bu­vo už­re­gist­ruo­ti 256 pra­šy­mai, dėl ku­rių priim­ti 236 spren­di­mai.

Ly­gi­nant su praė­ju­siais me­tais, pra­šy­mų skai­čius išau­go 43 pro­c. „Daž­niau­siai DGK pra­šo­ma iš darb­da­vio išieš­ko­ti vė­luo­jan­tį dar­bo už­mo­kes­tį, su­mo­kė­ti dien­pi­ni­gius, ga­lu­ti­nai at­si­skai­ty­ti dar­buo­to­jui išė­jus iš dar­bo, taip pat bu­vo nag­ri­nė­ja­mi ir dar­buo­to­jų pra­šy­mai, dėl draus­mi­nės nuo­bau­dos pa­nai­ki­ni­mo. Pa­si­nau­do­da­mi at­si­ra­du­sia ga­li­my­be gin­ti sa­vo pa­žei­džia­mas tei­ses, į DGK krei­pia­si ir darb­da­viai, dėl dar­buo­to­jų pa­da­ry­tos ma­te­ria­li­nės ža­los at­ly­gi­ni­mo“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Dau­gu­ma pra­šy­mų, ku­riuo­se dar­buo­to­jai ir darb­da­viai gy­nė sa­vo tei­ses gau­ti pri­klau­san­tį dar­bo už­mo­kes­tį, at­ly­gin­ti pa­tir­tą ma­te­ria­li­nę ža­lą ir pan. VDI Šiau­lių te­ri­to­ri­nio sky­riaus DGK ieš­ko­vų rei­ka­la­vi­mus pa­ten­ki­no ar­ba ša­lims dėl in­di­vi­dua­laus dar­bo gin­čo iš­spren­di­mo su­da­rius ra­šy­ti­nes tai­kos su­tar­tis pa­tvir­ti­no sa­vo spren­di­mu. At­sa­ko­vui iki DGK po­sė­džio įvyk­džius ieš­ko­vo pra­šy­me ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus ir ieš­ko­vui at­si­sa­kius vi­sų pa­reikš­tų rei­ka­la­vi­mų iki DGK po­sė­džio ar­ba DGK po­sė­džio me­tu bu­vo priim­ti spren­di­mai at­si­sa­ky­ti nag­ri­nė­ti pra­šy­mus ar­ba nu­trauk­ti dar­bo by­los nag­ri­nė­ji­mą. Ne­ten­kin­ta bu­vo tik ma­ža da­lis ieš­ko­vų pra­šy­mų.

„Dar­bo by­los, ypač tos, ku­rio­se dar­buo­to­jai sie­kia at­gau­ti jiems pri­klau­san­tį, ta­čiau vė­luo­jan­tį dar­bo už­mo­kes­tį, yra ak­tua­lios „čia ir da­bar“. Sku­bė­ti spręs­ti by­las įpa­rei­go­ja ne tik tei­sės ak­tai (nu­sta­ty­tas dar­bo gin­čo iš­nag­ri­nė­ji­mo ter­mi­nas – 1 mė­nuo), bet ir DGK na­rių žmo­giš­ka­sis suin­te­re­suo­tu­mas grei­čiau pa­dė­ti žmo­nėms, ke­le­tą mė­ne­sių neat­gau­nan­tiems už­dirb­to dar­bo už­mo­kes­čio (kaip jau mi­nė­ta, to­kių by­lų – ab­so­liu­ti dau­gu­ma)“, – sa­ko D. Snu­dai­tie­nė.

Pa­žy­mė­ti­na, kad dar­buo­to­jai tam­pa vis ak­ty­ves­ni darb­da­vio at­žvil­giu kar­tu su rei­ka­la­vi­mu dėl neiš­mo­kė­to dar­bo už­mo­kes­čio išieš­ko­ji­mo pa­reikš­da­mi rei­ka­la­vi­mus ir dėl vi­du­ti­nio dar­bo už­mo­kes­čio už del­si­mo lai­ką išieš­ko­ji­mo.