Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina auga tris mėnesius iš eilės. Pieno supirkimo kainos didėjo dėl geresnės žaliavinio pieno sudėties – riebalų ir baltymų santykio.
Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina, kritusi nuo pat pavasario, ūgtelėjo rugsėjo ir spalio mėnesiais.
Išankstiniais vertinimais, žaliavinio pieno supirkimo kaina lapkritį, palyginti su spalio mėnesiu taip pat bus šiek tiek didesnė dėl riebalų ir baltymų santykio.
Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad antroje lapkričio pusėje užfiksuotas žaliavinio pieno riebalų ir baltymų santykio mažėjimas, todėl tikėtina, kad gruodžio mėnesį pieno supirkimo kaina stabilizuosis, todėl didesnio augimo tikėtis nevertėtų.
Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina spalį, palyginti su rugsėju, ūgtelėjo 9,5 proc., iki 220,4 euro už toną.
Pieno gamintojams, per spalį pardavusiems daugiau kaip 40 tonų pieno, 5 didžiausios perdirbimo įmonės už natūralų pieną mokėjo didžiausią kainą rinkoje – vidutiniškai 264,6 euro už toną, arba 20,1 proc. daugiau, nei visos Lietuvos vidurkis. Tokia kaina prilygsta kitų ES šalių tokio paties dydžio ūkiams už tokios pačios kokybės pieną mokamą kainą.
Pasaulinė žaliavinio pieno gamybos ir supirkimo rinka optimizmo ženklų taip pat nerodo: pieno supirkimo kainos mažėjo beveik visose šalyse. Tam įtakos turi didesnė žaliavinio pieno pasiūla pasaulyje ir santykinai mažesnis pieno produktų vartojimas.
Nors tarptautiniame pieno produktų aukcione kainos svyruoja gana permainingai, tačiau tvirtai teigti, kad artimiausiu metu jos didės, būtų nekorektiška.
Tiesioginę įtaką sumažėjusioms žaliavinio pieno supirkimo kainoms jau pademonstravo pieno produktų importo sumažėjimas Rusijoje ir Kinijoje. Papildomą spaudimą pieno sektorius pajus nuo Naujųjų metų Rusijai įvedus maisto produktų, tame tarpe ir pieno, embargą Ukrainai, kuri ieškos, kur galėtų realizuoti savo produkciją užsienio rinkose.
Lietuvoje vyrauja itin smulkūs pieno ūkiai – iš 33 tūkst. pieną gaminančių ir supirkėjams parduodančių ūkių net 74 proc. yra smulkūs, laikantys iki 5 pieninių karvių. Tokie ūkiai pagamina vos 15 proc. viso superkamo pieno. Tai antras prasčiausias rezultatas visoje Europos Sąjungoje, kurioje vidutiniškai viename pieno ūkyje laikomos 38 karvės.
„Nesusikooperavę smulkieji pieno gamintojai negali pasiekti masto ekonomijos, neturi finansinių išteklių investicijoms į gamybos efektyvumą, todėl kokybiniai ir kiekybiniais žaliavinio pieno rodikliai Lietuvoje, palyginti su ES vidurkiu, yra vieni prasčiausių.
Dėl šios priežasties smulkūs pieno gamybos ūkiai nėra verslūs. Jiems sudėtinga diegti inovacijas ir gerinti pieno kokybės reikalavimus bei didinti pieno kiekį. Pagerinus šiuos rodiklius ūkininkai galėtų gauti aukštesnę kainą. Be to, susikooperavę galėtų derėtis dėl didesnės supirkimo kainos už didesnį žaliavinio pieno kiekį, sako E. Simonis.
