- Kodėl sugalvojote užsienyje imtis verslo?
- Lietuvoje darbavausi investicinėje, o kolega – komercinėje bankininkystėje. Atėjus krizei mes baigėme samdomų darbuotojų karjerą ir dairėmės įvairių verslo idėjų. Lietuvoje pasirinkus nišą, ji turi labai ribotą skaičių klientų: mėginome tarpininkavimo, konsultavimo, importo iš Kinijos sritis. Bedirbdami mąstėme, ką reikėtų ne tik pirkti iš Kinijos, bet ką parduoti jiems. Jei Kinijoje pasirenki nišą, klientų yra labai daug, tik reikia juos pasiekti. Tuo metu buvome 23-24 metų, tad tereikėjo durti pirštu, išsirinkti šalį ir važiuoti ten, kur įdomiausia - taip išvykome į Kiniją.
- Ar buvo sunku apsispręsti gyventi toli nuo Lietuvos?
- Neturėjome įsipareigojimų, šeimos, o gyvenimas kitoje gaublio pusėje nėra tolimas - per parą gali lėktuvu grįžti atgal. Pradėjome gyventi visai kitame pasaulyje. Jei anksčiau matėme Lietuvą, o aplinkui – šiek tiek Europos, tai dabar Europa atrodo labai maža, nes viena Kinija yra visos Europos dydžio. Kinijoje lėktuvai kursuoja kaip Vilniaus autobusų stotyje mikriukai: skrydis iš mūsų miesto į Pekiną vyksta kas 30-imt minučių, kursuoja greitieji traukiniai, skriejantys 300-360 km per valandą greičiu.
- Kuriame Kinijos mieste gyvenate?
- Įsikūrėme Shenzheno mieste, tai yra vienas didžiausių Kinijos miestų, kuris nėra taip gerai žinomas kaip Pekinas, Šanchajus ir Guangdžou ar Honkongas. Dirbame ir gyvename 16 mln. gyventojų mieste, kuriam yra vos 30 metų – prieš tiek laiko buvo nuspręsta jame plėtoti technologijas. Prieš tai Shenzhenas buvo žvejų kaimas, Lietuvos mastais lyginant – Nida, dabar - vienas moderniausių ir gražiausių Kinijos miestų.
- Kaip pradėjote verslą Kinijoje?
- Atvažiavę ne tik nemokėjome kinų kalbos, bet gerai nežinojome, kur mes neriame, tad įsitaisėme viešbutyje ir dairėmės, kur gyventi, kur biurą išsinuomoti, kaip pažinčių rasti. Jaučiausi kaip pirmą kartą išsilaipinęs mėnulyje, bet buvome sutarę: gyvename Kinijoje pusmetį ir tada sprendžiame, ar pasilikti.
Pirmoji sutartis pasirašyta nepraėjus mėnesiui nuo mūsų atvykimo - geras pasiruošimas atsipirko. Jau būdami Lietuvoje domėjomės galimais partneriais, su jais mezgėme ryšį. Domino kelios sritys, pavyzdžiui, prabangių gėrimų importas iš Europos, bet vėliau supratome, kad sudėtinga konkuruoti su dideliais gamintojais, kurie savo gaminius platina ir savarankiškai.
Šiuo metu mes esame tarpininkai tarp žaliavinės šaldytos mėsos pardavėjų užsienyje ir pirkėjų Kinijoje. Didžioji dalis produkcijos atkeliauja iš Rusijos. Maistas Kinijoje yra neišsemiama tema, nes tai - didžiulė šalis su dideliais poreikiais ir dideliais norais. Veikiame keliose srityse, dirbdami tarpininkavimo srityje uždirbame iš komisinių. Kinijos mastais dar esame smulki įmonė, bet Lietuvos – jau vidutinė.
- Gal svarstėte galimybių mėsą importuoti iš Lietuvos?
- Jūs kalbate kinų kalba?
- Turiu kinų kalbos pradmenų, su draugais kinais jau galiu kartu keliauti ir susikalbėti. Kinai verslą pirmiausiai supranta per pažintis: reikia susipažinti, susidraugauti, tada reikalai pradeda judėti visai kita linkme. Lietuvoje derybose siekiama susitarimo, bet Kinijoje daug svarbiau yra ilgalaikės perspektyvos ir draugystė. Dabar galiu asmeniškai pasikalbėti su bendrovės vadovais, o derybos, kai kalbama apie detales, perleidžiame savo darbuotojams, kurie vertėjauja ir kuruoja procesą.
Norėdamas išmokti kinų kalba bendrauti laisvai, manau, užtruksiu dar keletą metų, bet vis tiek mokytis reikės dar visą likusį gyvenimą. Kai mokėsiu laisvai kalbėti, norėsiu rašyti, tam reikės mokytis hieroglifų, o jų – 10 tūkst.
- Kuo ypatinga Kinijos verslo aplinka?
- Verslo susitikimas paprastai vyksta taip: susitinkama biure, po oficialių kelių valandų pašnekesių einama vakarienės, kuri taip pat trunka porą valandų, o po to seka pasisėdėjimas karaoke klube: dar 2-3 valandos. Dainuoti tenka eiti visiems (juokiasi). Verslas tampa gyvenimo būdu, Kinijoje normalu darbo reikalais susitikti ir šeštadienį.
Be to, kinai labai mėgsta verslo dovanas, pavyzdžiui, įvairius gėrimus, arbatos rinkinius, papuošalus. Dažno susitikimo pabaigą lydi dovanos, jei susitinkama retai, jos būtinos. Be to, kinai mėgsta ilgus pašnekesius prie arbatos, jų rūšių – tūkstančiai. Arbatos gėrimas suprantamas kaip ritualas: plaunami indai, mirkomos žolės, geriama mažais indėliais ir nededama cukraus.
- Kaip kinai vertina europiečius?
- Kinai mėgsta europiečius ir reikia nebijoti ten teikti įvairias paslaugas, pavyzdžiui, grožio, reklamos agentūrų ir t.t. Šiems sprendimams rinka yra seniai pribrendusi, bet kažkodėl labai mažai žmonių ryžtasi tai daryti. Dabar prabangos prekių rinka Kinijoje gyvena aukso amžių: šalyje auga vartojimas ir daugėja verslininkų, kurie yra matę pasaulio ir turi didelių poreikių prekės ženklams.
Kiniečiams labai patinka europiečiai ir apskritai baltaodžiai, jie rodo ir priima dėmesį, noriai draugauja, o iš draugystės su kinu visada kils naujos idėjos, naujos galimybės. Didžioji kinų dalis nežino, kas yra Lietuva, bet jei pasakai, kad esi iš Europos, to kilmei apibūdinti pakanka.
- Ar sunku dirbti ir gyventi Kinijoje?
- Reikia mokėti prisitaikyti ir dirbti. Vokietija, Prancūzija, JAV jau dešimtmečiais skaičiuoja įdirbį Kinijoje, jų organizacijos – labai aktyvios, tiek valstybinės, tiek privačios.
Man įveikti kultūrinį šoką prireikė pusės metų, dabar gerai jaučiuosi tiek Kinijoje, tiek Lietuvoje. Žinoma, kai gyvenai vienoje šalyje ir savo draugų ratą formavai 20-30 metų, išvykus gyventi kitur viską reikia pradėti iš naujo, nes susirasti tikrų draugų – užtrunka. Bet dabar turiu draugų ir Kinijoje.
- Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą?
- Paprastai su namiškiais susitinku keletą kartų per metus, kartais tai – atostogos, kartais – susitikimai su partneriais. Taip pat svečių sulaukiu ir iš Lietuvos. Dabar vertindamas savo šalį turėdamas patirties Kinijoje galiu pasakyti, kad Lietuva yra gera šalis gyventi, gaminti, nes yra pakankamai konkurencinga.
- Ačiū jums už pokalbį.
