A. Vinkus yra buvęs Lietuvos ambasadorius Rusijos Federacijoje ir garsėja betarpišku bendravimu, emocingumu, pomėgiu girti bei teikti dovanas. Kaip pasakoja A. Vinkų pažįstantys žmonės, jam nėra nieko baisaus prieš aukštą pareigūną kristi ant kelių ir jį garbinti.
Žmogus, mėgstąs rinkti informaciją ir visiems įtikti
Nuo senų laikų A. Vinkų pažįstantis buvęs medikas pasakoja, kad dabartinis premjero patarėjas yra populizmo, meilumo, betarpiško bendravimo ir nežabotos energijos mišinys. Pasak pašnekovo, A. Vinkų jis pažįsta nuo to laiko, kai šis 1994-1996 metais buvo sveikatos apsaugos ministras, bendrauti teko ir A. Vinkui būnant Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų generaliniu direktoriumi.
Anot jo, A. Vinkus bendrauja labai betarpiškai – nesvarbu, ar žmogus būtų ligonis, ar už jį viršesnis vadovas. Kaip pasakoja pašnekovas, būdamas Santariškių klinikų generaliniu direktoriumi A. Vinkus ligonius pradėdavo lankyti nuo 6 val. ryto: pirmiausia aplankydavo „prestižinius“ ligonius, tai yra valdžios žmones ir jų artimuosius, vėliau apeidavo ir visus kitus pacientus, domėdavosi jų sveikata.
„Jis pradėdavo nuo ankstaus ryto pirmiausia apeidamas prestižinius pacientus, kuriuos jis labai mokėdavo gražiai suguldyti ir šefuoti bei prižiūrėti. Bet daug dėmesio skirdavo ir visiems kitiems“, - pasakojo pašnekovas.
A. Vinkų pažinojusio asmens teigimu, dabartinis premjero patarėjas turėjo tam tikrą tyrėjo talentą – iš pacientų rinkdavo informaciją, kas vyksta jo vadovaujamoje įstaigoje. Remiantis pasakojimais, medikai A. Vinkaus prisibijodavo ir drauge šaipydavosi – bijojo dėl to, kad jis jam reikiamą informaciją susirinkdavo savais kanalais, o šaipėsi dėl jo ekscentriškumo.
Pašnekovo teigimu, A. Vinkus niekuomet nebijojo pripažinti savo klaidų, bet labai mėgo visiems įsiteikti: A. Vinkus pašnekovui paprastai sako daug komplimentų, energingai giria, mėgsta apdalinti dovanomis.
Tiesa, būdamas sveikatos apsaugos ministru jis nevengdavo būti smulkmeniškas ir iš principo pasikabinėti prie smulkmenų: aptikęs, kad ligoninėje iš pažiūros viskas tvarkinga, imdavosi landžioti už radiatorių, degioti lemputes, tikrinti, ar nėra dulkių ant lempų gaubtų.
Kalbėdamas apie partinę A. Vinkaus priklausomybę ir politinius įsitikinimus, dabartinį premjero patarėją apibūdinantis jo pažįstamas pabrėžė, kad tai yra bėda, mat su kuo tik A. Vinkus bekalbėtų, jis visiems aiškina, kad labai pritaria ir prijaučia pašnekovo pažiūroms – nesvarbu, ar A. Vinkaus pašnekovas bus konservatorius, ar socialdemokratas, ar liberalas.
„Mes žinodavome, kad jis socialdemokratas, bet šnekant „vienas ant vieno“ jis visada į ausį sakydavo: „Aš prijaučiu jūsų partijai, širdy aš su jumis“. Tai kiek mes visi pasišnekėdavome, tai jis visiems taip sakydavo, ypač tiems žmonėms, kurie užėmė kokias nors pareigas ar turėjo rangą“, - pasakojo DELFI pašnekovas.
Dovanos dovanėlės...
Jis teigia šiek tiek regėjęs A. Vinkaus darbą ir jam einant ambasadoriaus pareigas Rusijos Federacijoje. „Taip aktyviai veikiančio ambasadoriaus aš nesu matęs“, - pripažino pašnekovas.
Pasak pašnekovo, A. Vinkus Rusijoje turėjo itin daug pažinčių, tačiau viskas vyko per dovanas: Lietuvos verslininkai tempdavo dovanas A. Vinkui, šis tempdavo rusų valdininkams.
„Lietuviškas verslas padėdavo jam suktis kaip ambasadoriui Rusijoje, nes rusai yra tokie valdininkai, kurie mėgsta tuos dalykus: lauktuves ir dovanas. Bet, kiek man teko matyti, pažintys buvo palaikomas per dovanas, atvežtas iš Lietuvos ir jo suorganizuotas“, - sakė DELFI pašnekovas.
Jo teigimu, A. Vinkus laikosi auksinių bendravimo taisyklių: į asmenis kreipiasi vardais, aiškiai parodo, kad juos pamena, nevengia apsikabinti, bendrauja pakiliais žodžiais ir daug giria.
Kad A. Vinkus mėgsta patosą, buvo matyti ir per Algirdo Mykolo Brazausko laidotuves: tuomet A. Vinkus net keletą kartų dramatiškai sušuko kreipinį į A. M. Brazauską ir tik vėliau skaitė savo kalbą.
„Čia buvo viršūnė. Kadangi ne kartą buvau girdėjęs, kad jis labai prijaučia mūsų partijai, tai man tas jo dėkojimas su patosu Mokytojui atrodė veidmainiškai. Bet kiekvienas turi trūkumų“, - sakė pašnekovas.
Jo teigimu, šiuo metu A. Vinkus nevengia regzti intrigų prieš dabartinį sveikatos apsaugos ministrą Vytenį Andriukaitį, nes pats norėjo tapti Vyriausybės nariu.
„Šnekėdamas susirinkimuose ar konferencijose jis su patosu giria V. Andriukaitį, bet kai šneki akis į akį, tų pagyrų nebėra – tik atsargus zondavimas ir leidimas suprasti, kad tas V. Andriukaitis ne viską gerai daro. Tokių dvigubų žaidimų jo kalboje ir elgesyje ne vienas matome. Bet gal jis galvoja, kad niekas nesupranta?“ - svarstė pašnekovas.
„Rusai, matyt, jį kvietėsi, nes jiems reikia saldaus žmogaus, kuris neišsakys priekaištų, bet per tas gražias, malonias kalbas pasakys tą, ką reikia pasakyti. Jo stilius toks populistiškas, stengiantis įtikti“, - teigė jis.
Galinčio viską sutvarkyti reputacija
Dar sovietmečiu A. Vinkų pažinojęs kitas DELFI pašnekovas, nenorėjęs būti įvardytas, pasakojo girdėjęs, kad tuo metu vadovaujančias pareigas užėmęs pareigūnas skambindavęs pavaldžiam pareigūnui ir sakydavo: „Unguriai baigėsi, pasiilgome“.
„Tuomet tas lėkdavo ieškoti šviežių didelių ungurių ir juos rūkydavo. Kita istorija iš senų laikų, kai A. Vinkus klaupėsi prieš Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių jį garbindamas“, - prisiminė pašnekovas.
Jis taip pat prisiminė, kad A. Vinkų labai vertino buvęs premjeras ir prezidentas Algirdas Brazauskas.
„Jį be galo mylėjo ir juo žavėjosi A. Brazauskas, todėl kad jis viską gali sutvarkyti. Galima pavadinti, kad dovanėlėmis. Jis nešdavo dovanėles vienam, po to kitam. Taip veikė visa sistema“, - kalbėjo pašnekovas.
Bandė išlyginti situaciją po rusų nesėkmės
„Jis turi tokią komunikacijos dovaną, kurią ne visi turi. Jis niekada nesivaržo paklausti, prieiti, kaip tada jis priėjo prie tuometinio premjero Vladimiro Putino įteikė, regis, duonos. Kiti ambasadoriai apskritai nedrįsta prieiti. Vieni formaliai atlieka savo funkcijas, o jis yra neformalus žmogus ir iš tikrųjų kartu netradicinis. Jis gali visiškai netikėtai, drąsiai išeiti ir pasisakyti, pasiūlyti kažką originalaus“, – DELFI sakė jis.
Rusijos žiniasklaida tuomet rašė, kad parodoje „Auksinis ruduo", kai V. Putinas patraukė link išėjimo, netikėtai prie jo prišoko kažkoks nepažįstamas plikas žmogus, kažką jam tyliai pasakė ir, suėmęs už alkūnės, užtikrintai nusivedė į paviljono gilumą. Apsauga ir palyda įsitempė. Tuomet A. Vinkus V. Putiną nusivedė prie Lietuvos paviljono, padovanojo knygą apie Lietuvą, duonos ir trauktinės.
G. Kirkilas prisiminė prieš porą metų vykusias Tarptautines parlamentarų žaidynes, kuriose Lietuva užėmė pirmąją vietą, o Rusija – antrąją.
„Labai nepatenkinti buvo tuometiniai Dūmos vadovas, nes jie labai nustebo, kad užėmė ne pirmą vietą. Nežinau, kodėl jie tai taip sureikšmino. Kai Dūmos pirmininkas sužinojo, kad jie antri, o Lietuva pirma, labai užpyko ir net išvažiavo. (…) Tą pačią dieną vyko priėmimas ir matėsi, kad Rusijos trenerių štabas yra susinervinęs, todėl A. Vinkus bandė „išlyginti“ situaciją. Taigi ambasadorius visą laiką bandė nuimti įtampą. Tai jam yra būdinga“, – pasakojo jis.
Į Briuselį – derėtis, į Maskvą – prašyti
Norintiems sėkmingai dirbti Rusijoje, parlamentaro žodžiais, reikia išmanyti jos istoriją ir tuometinę politiką bei, žinoma, mokėti kalbą.
„Man atrodo, kad kiekvienam ambasadoriui ar atašė Rusijoje pats svarbiausias dalykas yra neformalus bendravimas, sugebėjimas prakalbinti, o tai nėra sunku, nes rusai yra linkę į komunikaciją“, – teigė G. Kirkilas.
Jo nuomone, ir šiais laikais svarbu suminkštinti pašnekovo širdį jam mielais dalykais, pavyzdžiui, bendromis medžioklėmis.
„Šiais laikais šituo (sovietmečiu populiariais lietuviškais skilandžiais – DELFI), bet anais visuotinio deficito laikais tokie dalykai turėjo poveikį. Kitas dalykas, į Baltijos žiūrėjo kaip į vakarietiškas respublikas, tuomet čia ir su maisto produktais situacija buvo geresnė, buvome vieni didžiausių gamintojų ir tais dalykais buvo naudojamasi“, – teigė Seimo narys.
„Matote, į Briuselį važiuoji derėtis ir turi žinoti visą sistemą, kur kreiptis, sudaryti koalicijas ir pan. O kai važiuoti į autoritarinę valstybę, gali tik prašyti. O kaip tai padaryti? Tik suminkštindamas širdį to, kurio prašai. O tų būdų nėra tiek daug: medžioklė, dovanėlės“, – kalbėjo G. Kirkilas.
Su Rusija vis tiek reikės bendrauti
Jis taip pat pabrėžė didžiulę neformalaus bendravimo svarbą: „Bendravimas politikoje susiveda ne tik į oficialius susitikimus. Visi žinome, kad politikoje daug reikšmės vaidina neformalūs ryšiai. Kodėl V. Ušackas yra toks įtakingas? Todėl, kad būdamas ambasadoriumi Londone ir JAV palaikė neformalius ryšius“.
Ekonomistas stebisi, kodėl dabartinė Lietuvos politinio elito karta nenori bendrauti su Rusija.
„Aš nemanau, kad dabartinė karta nemoka bendrauti su Rusija. Ji tiesiog nerodo noro. Nežinau, kodėl taip yra. Tai yra keista, nes esame artimiausi rusų kaimynai ir tai mums buvo ir bus labai svarbus ekonominis partneris tiek dėl to, kad tai yra labai svarbi rinka mūsų prekėms, tiek dėl to, kad tai yra labai svarbus mūsų žaliavų tiekėjas. Taigi mėgstame mes Rusiją kaip valstybę ar nemėgstame mums teks visada su ja turėti dialogą. Kodėl jis dabar yra taip prislopęs, negaliu pakomentuoti“, – teigė R. Rudzkis.
DELFI primena, kad Rusijai pradėjus lietuviško pieno blokadą, prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad ji dirba tik su Briuseliu, o Vyriausybė turėtų būti atsakinga už kontaktus su Rusija. Tuo metu premjeras Algirdas Butkevičius ne sykį pripažino, kad jam taip ir nepavyko pasikalbėti su Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu.
„Aukštame lygyje“ su skilandukais nepavaikščiosi
R. Rudzkis tvirtina, kad lietuvių sąmonėje vis dar gajus sovietinis stereotipas, kad rusų širdis galima suminkštinti atvykus pilnais lagaminais lietuviškų dešrų ir skilandžių.
„Mes gyvename stereotipais. Bendraujant taip, kaip A. Vinkus sugebėjo prieiti prie V. Putino per parodą, nemanau, kad čia veikia kokie nors skilandukai. Tiesiog žmogus ėjo ir priėjo. Ne tas kalibras ir šiuolaikinių Rusijos politikų karta yra visai kito kalibro“, – teigė ekonomistas.
„Galbūt mes nebežinom visų Rusijos užkulisių ir vadovaujamės daugiau nei 20 metų senumo stereotipais. B. Lubys prieidavo prie verslo partnerių, tačiau eina kalba, kad politiniame, ministrų, Vyriausybių lygyje bendradarbiavimas merdi. Ir čia su skilandukais nepavaikščiosi“, – tęsė jis.
R. Rudzkio nuomone, šis regionas Lietuvai yra labai svarbus, todėl jame reikia dirbti sukandus dantis.
„Aš prisimenu labai nuoseklaus politiko, buvusio premjero Andriaus Kubiliaus pasakymą, kad Rusijos rinka yra rizikinga, todėl patartina verslui iš jos trauktis. Čia ir glūdi nesuvokimas, kad neprotinga trauktis iš rinkos, kur turi konkurencinį pranašumą prieš konkurentus, nes esi arčiausiai jos ir geriausiai moki su ja dirbti, tavo prekės ten geriausiai žinomos. Trauktis iš rinkos vien dėl to, kad mums nepatinka Kremliaus politika, yra neteisingas sprendimas. Reikia dirbti su ta rinka sukandus dantis“, - dėstė jis.
Kiemo draugų mamai skųsti bėgantis vaikas nieko nelaimi
Jo nuomone, bendraujant su Rusija reikia tai daryti be įžeidinėjimų.
„Su Rusija turi vykti normalus dialogas be įžeidinėjimų. Pažiūrėkite, kaip kartais netolerantiškai apie ją šnekama. Reikia elgtis ramiai ir santūriai. Juk jeigu apie lietuvius šneka netolerantiškai, mane labai įžeidžia“, - kalbėjo jis.
„Kai turėjau reikalų su Rusijos pramonininkais, jie man sakydavo: „Lietuviai, jūs faini žmonės, su jumis malonu šnekėtis ir prie stalo sėdėti kartu, bet kodėl jūs darote tvarką Rusijoje? Mes patys pasidarysime tvarką, o jūs mus mokinat, bandot paveikt. Paskui jūs mums pridarote problemų mums verslininkams. Jūs sukonfliktuojate su politinėje erdvėje esančiais žmonėmis, o paskui krenta ant mūsų sprando“, – pavyzdį pateikė pašnekovas.
Jo įsitikinimu, Lietuvos politikai neteisingai sprendžia ir dabartinę pieno krizę.
„Reikėjo važiuoti į Maskvą ir ieškoti asmeninių kontaktų politikos viršūnėse. Jeigu iš kiemo atbėgo vaikas skųstis, kad mamyte, man neduoda kamuolio ir su manim nežaidžia, tai ką daryti? Tai vaikas turbūt turėtų stengtis draugiškai žaisti su kiemo draugais, o ne lėkti mamytei skųstis. O dabar skundžiasi Briuseliui, kad sureguliuotų santykius su Maskva. Taip galima skųstis tada, kai viską pats padarai ir nepasiseka tuos santykius sureguliuoti“, – kalbėjo M. Aleliūnas.
Ilgametis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Bronislovo Lubio bendražygis priminė, kaip tokias problemas sprendė tos kartos politikai: „Kai 1992 m., kai buvo labai rimta situacija, grėsė žiemos šalčiai ir trūko resursų tai šilumai gaminti, tada premjeras B. Lubys sėdo į traukinį ir susitiko su visais, su kuo reikėjo. Kas šioje situacijoje nuvažiavo į Maskvą: premjeras, ministrai, prezidentė? Jeigu mes su jumis susipykome ir nesišnekėsime, tai kaip mes susitaikysime? Niekaip“.
Bendravimo su Rusija jis siūlė pasimokyti iš Suomijos.
„Suomija nukentėjo baisiai, jos dalis – Karelija – iki šiol yra okupuota, bet jie nesidrabsto. Aš įsivaizduoju, kad suomiai turi didžiulę nuoskaudą, bet jie vis tiek ieško, kaip klausimus spręsti santūriai. Mums reikėtų daugiau santūrumo, nesidrabstyt“, - dėstė M. Aleliūnas.
Biografijoje nurodoma, kad 1942 m. gimęs mediciną baigęs A. Vinkus iki 1989 m. dirbo gydytoju, vadovavo Neringos, Klaipėdos miestų ligoninėms, vėliau pasuko į politiką: kelissyk yra buvęs sveikatos apsaugos ministru, vadovavęs Santariškių klinikoms. A. Vinkus yra buvęs Lietuvos ambasadoriumi Estijoje, Latvijoje, Rusijoje.
Diplomatas priklauso socialdemokratų partijai.
