Šiuo metu mokesčius administruoja trys įstaigos – Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), „Sodra” ir Muitinės departamentas. Siūloma, kad įvykdžius pertvarką VMI rinktų ir prižiūrėtų visų mokesčių mokėjimą. Ūkio ministro teigimu, tai galėtų būti įgyvendinta iki 2016 metų pabaigos.
Puiku, kad Ūkio ministerija pasiūlė šią pertvarką. Tai leistų taupiau ir racionaliau naudoti mokesčių mokėtojų pinigus bei laiką: panaikinant besidubliuojančias funkcijas, galima būtų sumažinti ir etatų skaičių. O tai būtų puiki proga išsklaidyti dvi su mokesčiais ir pensijų kaupimu susijusias iliuzijas.
Darbdavio „Sodros” įmoka – darbuotojo atlyginimo dalis
Pirmoji iliuzija, kurią reikėtų panaikinti pertvarkant mokesčius administruojančias įstaigas, susijusi su darbo pajamų apmokestinimu.
Teisiškai įmokas nuo atlyginimo „Sodrai” moka darbdaviai ir darbuotojai. Tačiau ekonominiu požiūriu tai yra žmogaus atlyginimo dalis. Mokesčių skaičiuoklėje www.mokumokescius.lt galima pasitikrinti, koks yra tikrasis žmogaus atlyginimas su visais mokesčiais. Pavyzdžiui, 1 800 litų į rankas uždirbantis žmogus per mėnesį sumoka 1 250 litų mokesčių. Tikrasis jo atlyginimas – 3 050 litų per mėnesį.
Panaikinus įmokų skirstymą į darbdavio ir darbuotojo, šis finansinių pokyčių nepatirtų – jis uždirbtų tą patį atlyginimą į rankas. Tačiau atsirastų supratimas, kad tikrasis jo atlyginimas – didesnis nei „popieriuje”. Įgyvendinti šį sprendimą siūlė ir prieš metus dirbusi mokesčių reformos darbo grupė.
O tam, kad sumažėtų ir darbo pajamų apmokestinimo administracinė našta, reikėtų sujungti apmokestinimo bazę. Pajamos, uždirbamos pagal darbo sutartį, šiuo metu yra apmokestinamos nuo skirtingų bazių. „Sodros” ir PSD įmokos yra skaičiuojamos nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio, o GPM dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo yra skaičiuojamas nuo mažesnės bazės.
Esama tvarka reiškia itin sudėtingą mokesčių apskaitą, sukelia didelę administracinę naštą mokesčių mokėtojams. Nėra pagrįstų argumentų, kodėl mokesčiai nuo pajamų, gaunamų pagal tą pačią darbo sutartį, turėtų būti skaičiuojami nuo skirtingų bazių. Todėl reikėtų suvienodinti darbo pajamų apmokestinimo bazę, deklaravimo ir įmokų mokėjimo tvarką. Tačiau esminio mokesčio skirtumo tai nereikštų.
Jei jungiant mokesčių administravimą į vieną instituciją nebūtų suvienodinta darbo pajamų apmokestinimo bazė, tuomet mokesčių mokėtojai administracinės naštos palengvinimą pajustų tik tiek, kad patikrinimus atliktų ir būtų bendraujama su viena mokesčius administruojančia institucija. O tai nebūtų esminis naštos sumažinimas.
Vienodos bazės taikymas leistų sumažinti apskaitininkams tenkantį darbo krūvį, klaidų ir baudų tikimybę. Didžiausią naudą iš to pajustų smulkusis ir vidutinis verslas, nes jam tenka palyginti didesnės mokesčių administravimo sąnaudos. Apie paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui girdėjome daug pažadų iš valdžios. Vienoda darbo pajamų apmokestinimo bazė parodytų, kad smulkiausiems rinkos dalyviams padedama darbais, o ne vien pažadais.
Pensijų kaupimo įmokas – tiesiai į asmeninę sąskaitą
Kita iliuzija, kurią reikėtų panaikinti vykdant pertvarką, – kad pensijoms kaupti pervedamos „Sodros”, o ne darbuotojo lėšos. Šią klastingą iliuziją panaikintų tiesioginis pensijų kaupimo įmokų pervedimas į asmenines gyventojų sąskaitas pensijų fonduose.
Įgyvendinant pensijų kaupimo reformą prieš daugiau nei dešimtmetį, nežinota, ar atsiras pensijų fondai, kiek ir kokie jie bus, todėl tiesioginis pensijų kaupimo pervedimas tuo metu atrodė neįmanomas. Buvo nuspręsta padaryti „Sodrą” tarpininke, kuri rinktų įmokas ir pervestų jas į kaupiamuosius fondus.
Praėjus dešimtmečiui matome, kokių svarbių ir nenumatytų pasekmių tai turėjo. Niekas nežiūri į „Sodrą” kaip į tarpininkę: klaidingai manoma, kad į kaupiamuosius fondus pervedami „Sodros”, o ne darbuotojų pinigai.
Ši iliuzija brangiai kainavo tiems, kurie kaupia pensijai. Suprastėjus „Sodros” finansinei būklei, kaupimui pervedamos lėšos tapo pirmuoju taikiniu, į kurį pasikėsinta. Nuo to nukentėjo daugiau nei milijonas kaupiančiųjų. Prieš dvejus metus Konstitucinis Teismo nusprendė, kad pensijų kaupimo įmokų laikinas sumažinimas nepažeidžia Konstitucijos tik todėl, kad valstybė yra įsipareigojusi padidinti kaupimo tarifą ir kompensuoti sumažinimą. Tačiau nei įmokos didinimo, nei sumažinimo kompensavimo kaupiantieji pensijai kol kas nesulaukė.
Kadangi dabar jau turime stabilią pensijų fondų rinką, nėra priežasčių, kodėl pertvarkant mokesčių administravimą valstybinė įstaiga turėtų išlaikyti tarpininkavimo funkciją ir toliau pervedinėti pensijų kaupimo įmokas. Šios įmokos galėtų būti pervedamos tiesiogiai į kaupiamuosius fondus, o galbūt pensijų fondai įsteigtų bendrą įmokų mokėjimą administruojančią bendrovę.
Ar įvyks pertvarka?
Turbūt didžiausia grėsmė, susijusi su būsima pertvarka, yra tai, kad ji gali neįvykti. Jau turime skaudžios patirties, kai būtinas viešojo sektoriaus reformas sustabdo specialių interesų grupės, siekiančios, kad jokių permainų neįvyktų. Artimiausiais mėnesiais tikriausiai išgirsime ne vieną argumentą, kodėl nereikėtų pertvarkyti mokesčius administruojančių įstaigų: bus teigiama, kad institucijos daug investavo į IT technologijas, kad jose dirba patyrę specialistai, kad nežinia mokesčių mokėtojams bus blogiau nei žadamas supaprastinimas.
Žinoma, svarbu, kad pertvarka vyktų pagrįstai ir racionaliai, kad funkcijos ir etatai naujoje įstaigoje būtų paskirstyti ne bet kaip. Taip pat svarbu, kad tai būtų ne tik mechaninis institucijų sujungimas, kad būtų realių sprendimų, mažinančių administracinę naštą. Vienoda darbo pajamų apmokestinimo bazė ir yra tas pokytis, kuris leistų mokesčių mokėtojams pajausti daugiausia naudos iš žadamos pertvarkos. „Sodros” įmokų skirstymo į darbdavio ir darbuotojo panaikinimas leistų žmonėms pamatyti tikruosius jų uždarbius. O leidimas tiesiogiai pervesti pensijų kaupimo įmokas panaikintų ydingą iliuziją, kad pensijai kaupiama ne paties žmogaus lėšomis. Tai sustiprintų suvokimą apie tikrąją pensijų kaupimo prasmę ir neleistų ateityje vėl sumažinti ir taip menkų pervedimų, kuriuos dabar skiriame būsimai pensijai.
O ūkio ministrui norisi palinkėti išsklaidyti dar vieną iliuziją – įrodyti, kad viešąjį sektorių įmanoma pertvarkyti.
