Šiame straipsnyje yra aptariama valstybės imuniteto principo samprata, pateikiami praktiniai jo taikymo aspektai ir patarimai, kurie gali būti aktualūs investuotojams, investuojantiems pinigines lėšas į užsienio valstybių išleidžiamus vertybinius popierius ar turintiems su valstybėmis kitokio pobūdžio prievolinių teisinių santykių.
Valstybės imuniteto principas
Tarptautinėje praktikoje visuotinai pripažįstamas valstybės imuniteto principas reiškia valstybės, jos organų ir atstovų, taip pat valstybės turto imunitetą nuo užsienio valstybių jurisdikcijos, t. y. ir imunitetą nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijos, ir imunitetą nuo vykdomųjų veiksmų.
Valstybės imuniteto doktrina leidžia valstybei gintis nuo jai reiškiamo ieškinio, atsisakant dalyvauti procese atsakovu pagal jai reiškiamus reikalavimus, pvz., neapmokėjusi išleistų valstybės obligacijų ir paduota į teismą užsienio investuotojų valstybė gali gintis pateikdama atsisakymą dalyvauti procese ir motyvuodama, kad teismas negali priteisti iš valstybės obligacijų pagrindu mokėtinas sumas dėl jos imuniteto.
Riboto valstybės imuniteto principas
Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje taip pat įsigali ir vis labiau yra pripažįstama riboto valstybės imuniteto doktrina.
Pagal ją, valstybė ar jos vardu veikianti institucija gali turėti imunitetą tik dėl veiksmų viešosios teisės reglamentuojamoje srityje (acta jure imperii), o tais atvejais, kai valstybė ar jos institucija dalyvauja privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose (acta jure gestionis), valstybė negali remtis imunitetu nuo užsienio teismų jurisdikcijos – šiuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pačiais pagrindais, kaip ir privatūs asmenys.
Pagal riboto valstybės imuniteto principą, valstybė, įsipareigojusi išpirkti išleistas obligacijas ir sumokėti palūkanas (acta jure gestionis), negalėtų gintis valstybės imunitetu, o teismas turėtų teisę priteisti iš valstybės skolą ar nuostolius jos kreditoriams.
Praktiniai valstybės imuniteto ir riboto valstybės imuniteto principo taikymo pavyzdžiai
Kadangi nagrinėjami principai yra formuojami tarptautinės praktikos, kuri įtakoja ir nacionalinę teisę, be to, priklausomai nuo sutartinių santykių, jų atžvilgiu gali būti taikoma užsienio valstybės teisė arba kilusį ginčą gali spręsti ir užsienio valstybės teismas, kaip praktiniai pavyzdžiai yra pateiktini užsienio valstybių teismų spręstos bylos ir priimti sprendimai, susiję su Argentinos Respublikos įsipareigojimų užsienio investuotojams nevykdymu dėl 2001 – 2002 Argentinos Respublikos skolų krizės. Manytina, kad esamų aplinkybių kontekste jie gali būti ypač aktualūs:
1) Italijos kasacinis teismas 2005-05-27 nutartimi išaiškino, kad Argentinos Respublikos kreditorių, patyrusių nuostolių Argentinos Respublikai 2001 m. dėl skolų krizės neapmokėjus išleistų valstybės obligacijų, ieškinys negali būti tenkintinas būtent dėl Argentinos Respublikos prašymo taikyti valstybės imunitetą.
Teismas, palaikydamas Argentinos Respublikos argumentus nurodė, kad Argentinos veiksmai paskelbiant moratoriumą (ir šiuo pagrindu pažeidus įsipareigojimus užsienio investuotojams) buvo sąlygoti viešojo intereso, t. y. siekiant išsaugoti valstybės ekonomiką.
Italijos kasacinio teismo vertinimu, Argentinos Respublikos veiksmai atsisakant mokėti užsienio skolas buvo susiję su viešosios teisės sritimi (acta jure imperii), todėl, pagal teismo išaiškinimą, Argentina negalėjo būti įpareigota atlyginti nuostolius kaip privatus teisinių santykių subjektas (acta jure gestionis).
2) Priešingai Italijos kasacinio teismo išaiškinimui, JAV Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad išleisdama pasaulinio masto obligacijas Argentinos Respublika dalyvavo privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose (acta jure gestionis), todėl ji negali gintis valstybės imunitetu atsisakydama atlyginti užsienio investuotojų patirtus nuostolius.
Kontrastas Italijos teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikai taip pat yra Vokietijos teismų jurisprudencija: 2003-03-14 nutartimi Frankfurto žemės teismas atmetė Argentinos Respublikos motyvus dėl būtinojo reikalingumo ir prašymą taikyti valstybės imunitetą remdamasis riboto valstybės imuniteto doktrina.
Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi Anglijos teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje. 2011-06-06 sprendimu civ. b. NML Capital Limited v. Argentinos Respublika Aukščiausiasis teismas sprendė, jog Argentinos pozicija dėl negalimumo Anglijos teismams vykdyti Niujorko Federalinio teismo sprendimo, kuriuo iš Argentinos Respublikos buvo priteista 284 184 632,30 JAV dolerių, dėl valstybės imuniteto yra nepagrįsta. Teismo vertinimu, išleisdama obligacijas Argentina veikė kaip privatus komercinių santykių subjektas (acta jure gestionis).
Kaip matyti iš aukščiau pateiktų pavyzdžių, nepaisant tarptautinėje teisėje ir teismų praktikoje įsigalinčio riboto valstybės imuniteto principo, (i) savo praktikoje valstybės vis dar remiasi valstybės imuniteto doktrina; (ii) skirtingų valstybių teismai skirtingai vertina valstybės imuniteto ir riboto valstybės imuniteto principų taikymo galimybes.
Todėl prieš reiškiant ieškinį valstybei dėl jos veiksmų privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose (acta jure gestionis) rekomenduojama:
1) įvertinti, ar savo praktikoje valstybė laikosi valstybės imuniteto ir riboto valstybės imuniteto principo;
2) įvertinti ginčą nagrinėsiančio ar jau priimtą teismo sprendimą pripažįstančio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką dėl valstybės imuniteto, t. y. ar iš esmės panašioje situacijoje teismai taiko valstybės imuniteto ar riboto valstybės imuniteto principus.
Lietuvos Respublikos praktika taikant valstybės imuniteto principą. Lietuvos Respublikos teismų jurisprudencija
Lietuvos Respublikos praktiką taikant valstybės imuniteto principą atskleidžia Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo spręsta civ. b. Svenska Petroleum Exploration AB v Lietuvos Respublikos vyriausybė (Nr 2) [2005] EWHC 2437 (comm) dėl ICC arbitražo sprendimo, kurio pagrindu iš Lietuvos Respublikos, kaip solidarios skolininkės, buvo priteista 12 579 000 JAV dolerių nuostolių, pripažinimo.
ICC arbitražo sprendimo pagrindu Svenska Petroleum Exploration AB kreipusis į Jungtinės Karalystės teismą dėl sprendimo pripažinimo ir teismui patenkinus prašymą nutartimi Lietuvos Respublika ją apskundė. Vienas iš Lietuvos argumentų buvo, jos kaip valstybės, imunitetas nuo Jungtinės Karalystės teismų jurisdikcijos.
Nesutikdamas su Lietuvos Respublikos motyvais Jungtinės Karalystės Aukščiausias Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublika neteko teisės remtis valstybės imunitetu sudarydama sutartį, dėl kurios pažeidimo iš jos ir buvo priteisti Svenska Petroleum Exploration AB patirti nuostoliai – sudarytos sutarties 35.1. p. įtvirtino nuostatą, jog sudarydama sutartį vyriausybė neatšaukiamai atsisako visų savo teisių, susijusių su suverenios valstybės imunitetu.
Remiantis nurodyta teisės aiškinimo ir taikymo praktika, sudarant sutartį su valstybe esant galimybei rekomenduojama:
1) įtvirtinti nuostatas, kurių pagrindu valstybė neatšaukiamai atsisakytų visų savo teisių, susijusių su suverenios valstybės imunitetu;
2) sutarčiai taikytiną teisę nustatyti tos valstybės teisę (reglamentuojama teisės aktais), kuri pripažįsta ribotą valstybės imunitetą;
3) nustatyti, kad iš sutarties kylančius ginčus bus kompetentingas (-i) spręsti konkretus teismas (-ai). Teismo jurisdikcijos pasirinkimas turi tiesiogiai priklausyti nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kuria remtųsi ginčą nagrinėsiantis sutartyje nurodomas teismas (-ai) – rekomenduojama rinktis tą teismą, kuris savo praktikoje taikytų riboto valstybės imuniteto principą.
Lietuvos Respublikos teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktika iš esmės sutampa su JAV, Vokietijos ir Anglijos teismų praktika.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK įtvirtina užsienio valstybės imunitetą tik viešosios teisės reguliuojamuose santykiuose, o santykiuose, kuriuos reguliuoja privatinė teisė, užsienio valstybė negali remtis imunitetu, todėl ieškinys, kylantis iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, valstybei gali būti pareikštas bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-05-07 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-566/2003).
Nurodytoje civ. b. faktinės aplinkybės susiklostė taip, jog Norvegijos bendrovė Vilnius Property AS ir Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje sudarė negyvenamųjų patalpų A. Jakšto g. 12, Vilniuje, nuomos sutartį. Pažeisdamas sutarties nuostatas Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje sutartį nutraukė. Šiuo pagrindu Norvegijos bendrovė Vilnius Property AS kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje nutraukė nuomos sutartį neteisėtai ir tuo ją pažeidė.
Pirmosios ir antrosios instancijos teismams pripažinus Norvegijos bendrovės Vilnius Property AS reikalavimo pagrįstumą Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje padavė kasacinį skundą pastarąjį, be kita ko, motyvuodamas Rusijos Federacijos imunitetu nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos.
Atmesdamas Socialinio aprūpinimo skyriaus prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje argumentus teismas išaiškino, kad ambasados skyrius sudarė nuomos sutartį, kaip privatus asmuo, nes tokios sutarties sudarymą reglamentuoja privatinės teisės normos <...>. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje ir tarptautinės teisės doktrinoje pripažįstama, kad privatinės teisės reguliuojamuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pat pagrindais, kaip ir privatūs asmenys, todėl šiuose santykiuose Rusijos valstybė negali turėti imuniteto nuo Lietuvos teismų jurisdikcijos.
Taigi Lietuvos Respublikos teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra pripažįstamas riboto valstybės imuniteto principas. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, asmeniui kreipusis į teismą dėl užsienio teismo sprendimo, kurio pagrindu iš kitos valstybės, kaip privatinių teisinių santykių dalyvės, buvo priteista skola ar nuotolių atlyginimas, pripažinimo, teismas negalėtų atmesti prašymo savo sprendimą motyvuodamas užsienio valstybės imuniteto principo taikymu.