Kai atvykstame pas šeimininkus, Biržuose oras geras. Šviečia saulė, todėl daugelis svečių restorane prisėdę lauke. Čia groja ir gyva muzika, džiazą atliekantis vyras sako, kad stengiasi įtikti kiekvieno skoniui, o kartais dainas net asmeniškai skiria vienam ar kitam atėjusiam papietauti svečiui.
Išalkusių – nemažai, bet eilėje stovėti nereikia. Netrukus mus pasitinka ir pati šeimininkė – Toma. Prisėdus ji pasakoja, kad restoranas labiau skirtas ne turistams, o bendruomenei, vietiniams, todėl čia formuojama tradicija kiekvieną penktadienį atėjusius lepinti gyva muzika.
Pati Toma restoranu šios vietos nevadina, sako, kad jie – skonio namai. Paprašius paaiškinti, ji sako, kad orientuojamasi į tai, ko nori pirkėjai. Čia galima ateiti pietų, organizuojamos šventės, tokios, kaip gimtadieniai, jubiliejai, taip pat gedulingi pietūs. Įmonė gamina ir vieno kąsnio užkandžius, kuriuos klientai gali užsisakyti išsinešimui, dirba su išvažiuojamomis šventėmis.
Viešbutis su restoranu Biržuose nėra nauja vieta. Jis, prieš jiems įsigyjant, čia veikė jau 20 metų, tačiau tai daugiau buvę moksleivių maitinimo vieta.
„Mes su vyru esame drąsūs žmonės, ieškantys veiklų. Mano vyras yra nekilnojamo turto įveiklintojas, jis ieško objektų ir jam užkliuvo šis parduodamas pastatas.
Mes niekada nesvajojome būti restoranų savininkai, tačiau objektą įsigijome per sutelktinio finansavimo platformą, susikrovėme lagaminus ir čia atvykome. Aš Vilniuje dirbau valstybės tarnyboje, buvau visiškai nesusijusi su maistu“, – sako ji.
Nors abu su vyru jie kilę iš Biržų, grįžti į gimtą miestą nebuvo labai lengva. Toma tikina negalinti neigti, kad išvykstant nebuvo minčių likti, tačiau sako, kad atvykę čia jie rado daug daugiau.
„Vilniuje nepažįsti savo kaimynų, esi statistinis žmogus, o čia radome bendruomenę. Įsigijome sodybą, su tolimais pažįstamais pakalbėjome apie tai ir papasakojome, kad ten yra labai aukšta žolė ir nežinome, ką su ja daryti.
Atvykstame kitą dieną, o tas žmogus jau pjauna tą žolę. Tokie dalykai atperka viską“, – sako ji ir skaičiuoja, kad nors verslas veikia jau metus laiko, jie čia gyvenantys tik nuo vasario mėnesio.
Kaip aiškina, investicijos į šią vietą – nesibaigia. Jos yra kasdienės, todėl suskaičiuoti, kiek tiksliai siekia, sudėtinga.
Įmonėje dirba 8 darbuotojai, tačiau Toma prasitaria, kad rasti darbuotojų labai sunku.
„Yra didelis virėjų deficitas, todėl mes esame tik pietų restoranas, nors labai norėtume ir turime idėjų ir ką būtų galima veikti vakarais. Restoranas šiuo metu dirba nuo 11 iki 14 val.
Jeigu turėtume daugiau darbuotojų, dirbtume daug ilgiau“, – atvirauja ji ir sako, kad šiandien jiems trūksta maždaug 2-3 virėjų.
„Tai mus riboja. Mes už porciją negalime prašyti 30 Eur, esame ne sostinė, todėl normalu, kad tas darbuotojas mums negali būti labai brangus, kad negalėtume jo išlaikyti“, – sako Toma.
Kainos restorane – išties ne vilnietiškos. Pavyzdžiui, už cepelinus, kai lankomės, čia prašoma 5 Eur. Panašiai kainuoja ir kiti siūlomi patiekalai.
„O produktai brangsta kasdien. Mažieji verslai produktų negauna pigiau, kaip didieji“, – aiškina verslininkė.
Nemažai pajamų šeimai atneša apgyvendinimas. Ji sako, kad viešbutuke turi 10 kambarių, tarp kurių, ir liukso apartamentai.
„Vasarą negalime skųstis. Esame vienintelė apgyvendinimo įstaiga mieste, bet konkurencija yra privačios nuomos sektoriuje“, – sako ji.
Toma pabrėžia, kad kol kas, kad paliko sostinę, tikrai nesigailinti.
„Galbūt po keleto metų sėdėsime Vilniuje ir kalbėsime apie kitus dalykus, bet šiandien nesigailime. Yra malonu eiti į darbą.
Kai myli savo darbą, ar jis valdiškas, ar ne, vis tiek dirbi 24 val. per parą, bet šiai dienai aš gyvenu kiek ramiau nei anksčiau“, – apibendrina ji.
