Apie visa tai Laisvės TV. Pinigai kanalo laidoje „Man už tai moka“ pasakoja L. Davletšina.
„Alyvuogių aliejaus someljė labai gerai išmano alyvuogių aliejų. Iš ko susideda tas išmanymas? Visos gamybos technologijos, veislės, naudingosios savybės, turi išmanyti, kokiomis savybėmis pasižymi, kaip jį vertinti, kaip uostyti, kaip ragauti. Turime gebėti identifikuoti defektus atsirandančius iš nekokybiškos alyvuogės arba netinkamai atliko išgavimo proceso“, – teigė pašnekovė.
Liana pasakoja, kad baigusi teisės mokslus ji suprato, kad ši sritis – ne jai. Todėl paėmusi kūrybines atostogas moteris persikraustė į Italiją.
„Atsidūriau Italijoje, mokiausi italų kalbą, gyvenau Romoje, sulaukiau labai įdomių rekomendacijų ir sugalvojau pradėti savo veiklą. Šoviau su keturiomis patelėmis makaronų prieš 10 metų ir turėjau trisdešimt rūšių įvairiausių itališkų makaronų. Po to šiek tiek itališkų produktų mano veikloje padaugėjo, atsivežiau ir įdomesnių“, – kalbėjo ji.
Anot L. Davletšinos, tą aliejų, kurį ji pirko vietiniai pristatydavo kaip labai gerą, aukštos kokybės, o jai vis kildavo įtarimas, kad tai nėra visai tiesa.
„Supratau, kad jeigu apie makaronus nusimanau tobulai, su aliejumi trūko žinių, kildavo klausimų, kas ta kokybė, iš ko ji susidaro. Pradėjau ieškoti įvairių paskaitų, seminarų Italijoje, kad pasigilinčiau“, – sakė Laisvės TV. Pinigai kanalo laidoje sakė ji.
Iš pradžių Lianai reikėjo baigti kandidato į alyvuogių aliejaus kursus ir tik praėjusi šį žingsnį ji galėjo tęsti mokslus. Vėliau ji mokėsi seniausioje pasaulyje alyvuogių aliejaus mokykloje ONAOO (Organizzazione Nazionale di Assaggiatori Olio di Oliva), įsikūrusioje nedideliame Ligūrijos pajūrio Imperijos (Imperia) miestelyje.
Pašnekovė skaičiuoja, kad iš viso mokslai jai truko šešerius metus.
„Per tuos daugybę metų kelionių, degustacijų, ragavome labai daug prastos kokybės aliejų. Tikras profesionalas pirmiausiai turi atskirti, kas yra kokybiškas produktas nuo nekokybiško. Turėjome išragauti labai daug visokių pavyzdžių, dažnai nemalonių, sudvisusių, kirmelėtų, oksiduotų, žemėtų ir visokiausių blogų aliejų ir tik nedidelė dalis to žaliojo aukso, kuris džiugino gomurį, džiugino sielą.
Tai man atvėrė duris į tą tikrąjį, platųjį alyvuogių aliejaus pasaulį. Jau vėliau aš išvykau gyventi į Romą, kad galėčiau mokytis ir įgauti dar vieną rimtą sertifikatą – alyvuogių aliejaus someljė“, – teigė ji.
L. Davletšina pasakoja, kad someljė nevertina alyvuogių aliejaus spalvos. Taip yra, nes spalvą galima dirbtinai keisti įleidžiant chlorofilo.
„Įsipilame tam tikrą kiekį aliejaus į taurę ir vertinsime kvapą. Kvapas yra labai svarbus. Jeigu alyvuogių aliejaus kvapas mums nepatinka, tai pats aliejus kokybiškas nebus. Norint suintensyvinti kvapą, galime taurelę šildyti ir su kita ranka uždengti.
Tokiu būdu leidžiame lengviau atsiskleisti aromatams ir juos koncentruojame taurės viduje. Ideali ragavimo temperatūra yra 28 laipsniai“, – laidoje „Man už tai moka“ teigė ji.
Laidoje pašnekovė ir vedėja ne tik degustavo aliejų, bet kartu atliko eksperimentą, kuriame bandyta išsiaiškinti, ar Liana atspės, kuris aliejus yra prastas, pirktas parduotuvėje, o kuris – ypač kokybiškas.
Daugiau apie alyvuogių aliejaus someljė profesiją, degustavimą ir kaip atskirti gerą aliejų nuo blogos kokybės pasakojama „Laisvės TV. Pinigai“ kanalo laidoje „Man už tai moka“.
