Dar neseniai sužinojau, kad Tauragėje daugumas žmonių neturi humoro jausmo: paskelbęs nuotrauką apie Ahmedo kebabinę tame mieste, ir prirašęs kažką apie „išparduotą Lietuvą“ ir „mat kaip būna su pabėgėliais“, nustebęs žiūrėjau, kaip į eilę išsirikiavo tauragiškiai, supratę viską rimtai ir puolę ginti Ahmedo. Reikalui nepadėjo ir tai, kad pats Ahmedas irgi nieko nesuprato. Vienu žodžiu, daugeliui tame mieste tik mokytis ir mokytis.
Tačiau susitikimai su rinkėjais mane nusviedžia į netikėčiausias vietas, ir, atvykęs į Tauragę, turėjau eiti ir pavalgyti, nes argi važiuosiu namo alkanas. Viena plačiausiai rekomenduotų vietų yra „Burokai“ (buvusi „Pasaga“), sakė žmonės, nesunkiai rasi, nes ten yra pramogų parkas, o Tauragėje toks vienas.
Dabar pramogų parke dar ne sezonas. Ant piliakalnio – kažkokie mediniai įtvirtinimai, tvenkinukai, ir ištempta viela, prie kurios prikabina nesusimokėjusius lankytojus, įsiūbuoja, ir tiesiu taikymu švyst į šulinį. Sako, norit, ir jus galim taip pavėžinti. Sakau, ne, ačiū, manęs negalima, aš esu rašytojas, klasikas. Tai paliko ramybėje. O gal manė, kad viela neišlaikys.
Restorane tuščia, tik viena padavėja ir barmenė (kaip paskui sužinojome, savininko ir virtuvės vadovo sutuoktinė, su kuria kartu jie tą restoraną ir laiko), ant grindų – iš stiklo padaryta pasaga, po kuria sudėta daugybė senų, tikrų pasagų. Interjeras erdvus, su vintažinėmis lubomis, kurios, pasak šeimininko, kartais klaidina vietinius, kurie klausia, ar čia nepabaigtas remontas. Reto baisumo židinys – nieko blogo apie restoraną pasakyti, jiems tiesiog nepasisekė. Tas židinys galėtų vizualiai sugadinti ne tik padorias patalpas, kaip šitos, bet net ir labiausiai daužtą kaimo turizmo sodybą su trim drožtom undinėm, šešiais velniais ir devyniom raganom. Bet šiaip gražu. Ypač medinis baras.
Ir dar daug knygų lentynoje ir ant palangių – sovietinio laikotarpio knygų, ir ankstyvosios nepriklausomybės laikų. Knygos surinktos iš giminių ir artimųjų. Maniau, kad aš jau daug jų skaitęs, rašydamas savo evangelijas apie sovietmetį, bet kur tau. Čia vos galėjau atsiplėšti – 1980 metų olimpiada, visokie komunistų vadovėliai apie darnią šeimą, madas ir netgi šiek tiek grožinės literatūros. Pasižiūrėkite tas knygas – tiražai beprotiški: 30 tūkstančių, 50 tūkstančių (ir tai tik lietuvių kalba). Kiek jų prispausdinta, sunku patikėti. Pilnos lentynos miestų daugiabučiuose ir kaimų alytnamiuose, šią makulatūra – visus „drąsiųjų kelius“, „Tu ir aš“ ir kitą šlamštą galima dėlioti begalinėse lentynose šimtuose šalies restoranų ir barų, kuriant vintažinę atmosferą, ir šios knygos niekada nesibaigs. Jos – kaip netirpstantis sniegas, kaip knygų pakaitalas, užklojo Lietuvoje visas vietas, kur turėjo būti įdomios ir reikalingos knygos.
Tos knygos – kaip Vilkaviškio gamybos džinsai ar „Lelijos“ švarkas prieš trisdešimt metų, beveik kelnės ir beveik švarkas, bet tinka tik lentynai. Iš tokių knygų Sovietų Sąjunga ir sudarė mitą apie „labiausiai pasaulyje skaitančią tautą“.
Valgiaraštis ant sienos. Klausiame, ką užsisakyti, ir, kaip dažniausiai būna, užsisakome per daug. Nieko tokio, nebūtina viską suvalgyti. Tai visko ir nesuvalgėm.
Maistas labai paprastas, bet su keliais akcentais, nebūdingais provincijai. Tuoj papasakosiu.
Žuvienė – puiki, ir su stipriu, visai ne kaimo aštrumu. Čili pipiras – negailėkime jo sriubai. Valgytojai tik padėkos. Sūrio spurgytės (€3) – kaip ir sūrio spurgytės, kur tu jas Lietuvoje bevalgytum, jos visada tokios pat.
Šukutės (€7) yra atradimas. Tobulai, tiksliai iškeptos (jas labai lengva perkepti, penkiolika sekundžių per ilgai, ir viso gero), ir nors ir persūdytas bulvių košės garnyras, bet pats patiekalo įspūdis yra toks, kad garbės žodis, dar prieš dešimtmetį, ką ten dešimtmetį, net ir prieš penkerius metus, niekas neįsivaizduotų šukučių ant lėkštės Tauragėje. Net ir Vilniuje būtų retas dalykas.
O dabar – prašom. Kaip ir kukurūzų košės (polentos) garnyras prie vištienos (€4,50). Gerai, tegu pati vištiena gana blanki (net ir sūrio priedas viduje tik vos pralinksmina), betgi ir ne su ananasu ir ne užkepta su sūrio luobu. Ir lašiša (€6) buvo tiksliai, švelniai, gardžiai iškepta – tiesiog be priekaištų. Įsižnybkime, ar vis dar esame Tauragėje, Lietuvos pakraštyje, artėjančiame prie Pagėgių, Nemuno ir Rusijos teritorijos?
Net ir lietuviško maitinimo klasika, kepta duona (tegu bus palaiminta, per amžius, amen), čia yra neperkepta, nesukietėjusi, taukų neprisigėrusi, ir neužlieta sūriu ant viršaus, kaip po sprogimo chemijos gamykloje. Nebegalime tiek suvalgyti, nes mes esame tik nevalgūs Vilniaus gyventojai, kurie lesame, kaip paukštukai. Už duoną - €2,50.
Dar užsisakėme desertą (€3), man jis patiko, jis buvo kaip meduolis iš sovietinių laikų, koks jis galėjo būti, jeigu visi laikytųsi receptūros ir nevogtų sudėtinių dalių.
Vilniuje vienas jautienos kepsnys laisvai gali keturiasdešimt kainuoti. Tiek mažai sumokėjus, beveik tikiesi degalinėje rasti kurą už 50 centų už litrą, bet, žinoma, ne taip dalykai gyvenime veikia.
Mums, šiaip jau, labai patiko. Šefas, pats tauragiškis, dirbęs Vilniuje, jau parodė Tauragei, kas yra pasaulio maistas: dabar beliko toliau atverinėti akis. Tegu bus dabar nauji žingsniai, po polentos ir šukučių. Tegu būna naujos inovacijos, ir naujas mandrumas. Ir dar – reikia didesnės iškabos. Mano akys, kaip erelio, bet vis tiek nuo kelio nesimato.
Lengva tikrai nebus. Greitai išlavinti žmones, kurie reikalavo ir reikalaus bulvyčių fri, karbonado ir didelių porcijų, nepavyks. Tačiau tiek darbo jau padaryta, tai tikriausiai „Burokai“ yra teisingame kelyje.
Keturios žąsys iš penkių.
Burokai, Alėjos gatvė 47, Tauragė. Tel. (8-639) 12762. Facebook profilis.
Nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 17:00, penktadieniais nuo 11:00 iki 20:00, šeštadieniais ir sekmadieniais: nuo vidurdienio iki 20:00.
