Ligi šiol dėkingi skaitytojai sako: rašykite apie kebabus, pasakokite daugiau apie lietuvių liaudies patiekalą ir kulinarinio gėrio simbolį.
Nerašykite labai daug, sako, apie prabangius restoranus, nes daugelis nervinasi, negali pakęsti tų kainų. Rašykite apie liaudies maistą.
Todėl dabar, kai DELFI pasirodė virš pusšimčio apžvalgų ir joms išleidau kelis tūkstančius eurų (apie tai nepagalvojote?), laikas grįžti prie šaknų, ištakų ir tikrųjų vertybių. Tebūnie kebabai.
Kebabai yra tikrai liaudies maistas, dar ir ne pats blogiausias. Viskas priklauso nuo to, kiek padažo pridėta (Lietuvos Respublikoje pagal įstatymus yra įteisinti keturi padažai: „pikantiškas“, „česnakinis“, „miksas“ ir „su visais“, jei valgote su dama, geras tonas yra pirkti su visais, nes kitaip koks jūs vyras, jei taupote) ir kokios kokybės mėsa yra viduje. Duonos gaminio (lavašo) apskritai galima išvengti, jei kebabą užsisakysite, padėtą ant lėkštės.
Apskritai, kebabai be reikalo turi blogą reputaciją, apie juos kalba, esą su šuniena ar su benamėmis katėmis, o kartais net ir su katinais (sodresniam skoniui). Bet kas, išmanantis anatomiją, pasakys, kad šunis ir kates neapsimoka gaudyti ir darinėti, nes mėsos ten nėra daug, net jei skonis ir malonus, ir savotiškas, bet ekonominio pagrindimo nėra.
Taip, gal ir yra blogų kebabų, bet nereikia pirkti iš bet kokių vagonėlių. Klausykitės rekomendacijų, ir būsite saugūs. Ir prisiminkite: jei kebabinė neatrodo švari iš išorės, jos virtuvės jūs nenorite matyti.
Kebabinė „Sultan Inn“ T.Ševčenkos ir Algirdo gatvių sankryžoje, prie Mindaugo „Maximos“, turi gerą reputaciją, gal todėl, kad Naujamiestis sparčiai tampa vis prabangesnių žmonių apgyvendintas, nepaisant baisių daugiabučių ir vis dar tebegyvenančių labai piktų senolių (abiejų lyčių), žiemą vasarą dėvinčių paltus ir patruliuojančių gatvėse niūriais žvilgsniais.
Vieno iš klaikių daugiabučių pirmame aukšte yra kebabinė „Sultan Inn“, atrodanti, kaip tvarkos ir švaros brangakmenis, žėrintis silikatinių plytų krūvoje. Anksčiau ji vadinosi kitaip (nebeprisimenu kaip), ir viskas buvo irgi neblogai. Pažiūrėkime, ar išlaikyta kokybė.
Gyvenimas čia prasideda nuo dienos pietų, kai čia subėga aplinkinių biurų darbuotojai ir tie žmonės, kurie netoliese laukia eilėje prie mobiliųjų telefonų remonto, nes ten tenka palaukti ne vieną valandą.
Bendrovės pavadinimo neminėsiu, tik pasakysiu, kad viena iš didelių mano svajonių yra matyti ją bankrutavusią ir jos darbuotojus be darbo, alkanus, besirausiančius šiukšlių konteineriuose – aš tada prie jų prieičiau ir sakyčiau: „Prisimenate mane? Prisimenate, kaip stikliuką aštuonias savaites keitėte? Kaip dabar jaučiatės?“.
Ateiname į pavakarę, po šaudymo praktikos „Ekskomisarų biuro“ šaudykloje, nes gyvenime reikia viską patirti.
Viduje aiškus valgiaraštis – nieko tokio, kad ten nupieštas zuikelis, man netrukdo, aš suprantu, kad zuikelių į kebabus nededa. Aš pats tokio nenupieščiau, nebent pasitreniruočiau. Nors gal ir nupieščiau.
Užsirašau: eisiu į piešimo kursus, prisiminsiu, ką pamiršęs nuo architektūros studijų laikų.
Švaru. Viskas gaminama prie akių. Geras ženklas, reiškia, neturi ko slėpti.
Falafeliai lėkštėje (€3) man visiškai nepatiko, pasakysiu sąžiningai. Ne todėl, kad čia neskaniai būtų pagaminta, tiesiog pats patiekalas yra neskanus ir man jis ne prie širdies. Kodėl tada užsisakiau? O todėl, kad paklaustumėt. Ką noriu, tą ir užsisakau.
Tiesą sakant, nemėgstu ne tik falafelių, nemėgstu ir visų tų apsimetančių egzotinio maisto mėgėjais, kurie vaikšto po visokias madingas vietas, kur tie falafeliai yra patiekiami, neva skiria vienus nuo kitų. Falafeliai nėra sėkmingiausias Artimųjų rytų išradimas, nors ir gerai žinomas plačiai visuomenei. Jis man primena savo bjaurumu dzūkiškus grikių blynus. Fu, koks siaubas tie blynai. Na ir kas, kad lietuviškas paveldas. Klumpės irgi lietuviškas paveldas, tai nereiškia, kad šį skeltanagių kaimiečių apavą aš dabar turiu graužti. Tai kokia išvada? Neužsisakinėkit tų falafelių. Ant lėkštės, kaip matote, yra ir daržovių, tai jas ir tevalgysite. Bulvytės fri? Man jų nereikėjo, bet jei jau įeina į porciją, tegu. Paragavau, neblogos bulvytės, tik čia jų nereikia.
Kebabas lėkštėje su vištiena (€4) buvo geresnis. Vištiena kokybiška, ne bet kokia biudžetinė, ir tai išsyk jaučiasi. Kopūstai skanūs. Agurkėliai irgi. Bulvės fri – įdėtos, bet juk galima ir nevalgyti, jei nenorite to gruzdinto maisto, jei esate tokie sveikuoliai, kaip aš. Tiesiog daug kam norisi, kaip jie ten sako, „sočiau“. Runkelio mąstymas, prisikimšti pilvą – tačiau aš jų nemokau gyventi, čia jų sprendimas. Aš tiesiog bulvyčių fri patarčiau vengti. Kas dar gerai – padažas atskirai. Galima visai nenaudoti, galima tik truputėlį susivilgyti.
Kebabinės klasika, bet kurioje pasaulio kebabinėje, žinoma, yra pats kebabas, gražiai susuktas, suspaustas ir su teisinga mėsos (šiuo atveju – jautienos) ir daržovių proporcija, ir ne per daug padažo. Kitiems patinka, kad plūduriuotų padažuose. Man – ne. Man patinka, kad atskirčiau, kur mėsa, o kur daržovės, ir kad neplauktų viskas kaip kokia sriuba. Čia už €2,90 gauname tikrai labai, labai gerą kebabą. Pirmas kasnis nemeluoja. Pirma mintis: „kodėl aš taip retai juos valgau?“.
Paskui prisimenu, kad stengiuosi maitintis sveikai, ir tada žinau, kodėl aš taip retai juos valgau. Bet kartais – galima. Galima, kai turite tą „cheat day“, apgaulės dieną, vieną kartą per savaitę, kai galite valgyti kaip norite, ką norite, kada norite. Svarbu tik, kad kitas šešias dienas ir judėtumėt, ir sveikai maitintumėtės. Tačiau čia istorija ne apie sveiką mitybą (kebabai niekada nebus sveiko maisto idealas), o apie pasiūlymo kokybę. O pasiūlymo kokybė čia įspūdinga.
Jei ko ir nenorėčiau, tai to rusiško rudojo gėrimo „Baikalas“. Mano vaikystėje, kai dar kolos nebuvo pirkti (gal kokie 8 metai man buvo, kai atsirado), „Baikalas“ buvo skanus gėrimas, vienas iš nedaugelio pavyzdžių, kad ir sovietų specialistai kai ką gero galėdavo sugalvoti. Ši versija, kaip ir žaliasis „Tarchunas“ (siaubinga originalaus gruzinų gėrimo imitacija), yra gėdingas siaubas, ir normali kebabinė turėtų jo vengti.
Sumokėjome dviese €13,80, nors, tiesą sakant, maisto būtų užtekę trims žmonėms, tai visko ir nesuvalgėme. Toks jau maisto kritiko darbas: dažnai tik paragauji. Gal ir gerai.
Išvada: vieni geriausių kebabų Vilniuje. Negudri aplinka ir zuikutis ant valgiaraščio, bet viskas savo vietoje, ir nedidelė kaina. Keturios žąsys iš penkių.
Sultan Inn, Algirdo g. 21, Vilnius. Tel. +370 659 53000. Facebook profilis.
Kasdien nuo 11:00 iki 22:00.
