„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis investuodamas pinigus nevengia rizikuoti. Kartais rizika pasiteisina ir išaugina investuotą sumą kelis kartus, tačiau yra tekę ir atsisveikinti su santaupomis.
„Viena iš didžiausių asmeninių investicijų pastaruoju metu man buvo pasirinkimas tarp būsto nuomos ir įsigijimo. Aš maždaug 10 metų būstą nuomojausi, tol kol nuomos grąža (metinės nuomos ir būsto kainos santykis) buvo mažesnė už būsto paskolų palūkanas. Tačiau kadangi pastaruoju metu nuoma pradėjo brangti, o būsto paskolų palūkanos nukrito į labai žemą lygį ir ten liks dar bent kelis metus, pernai nusprendžiau įsigyti nuosavą būstą. Manau, kad tai buvo gera investicija, kuri pasiteisins ilguoju laikotarpiu“, - sako N. Mačiulis.
Dalį pajamų ekonomistas nuolat investuoja į trečios pakopos pensijų fondą. Dėl Lietuvoje taikomos mokestinės lengvatos toks pasirinkimas garantuoja vienkartinę 15 proc. metinę grąžą. Nepasinaudoti tokia galimybe, jo manymu, būtų labai neatsakingas asmeninių finansų valdymas.
„Nėra investuotojų, kurie nebūtų priėmę blogų finansinių sprendimų. Aš, pavyzdžiui, esu investavęs ir į įmonę, kuri bankrutavo, visos investuotos lėšos buvo prarastos. Buvo ir rizikingų, bet sėkmingų pasirinkimų, pavyzdžiui, 2012 metais investavau į Graikijos telekomo akcijas, tuomet, kai Graikijos bankrotas ir pasitraukimas iš euro zonos buvo laikoma labai realia perspektyva. Paaiškėjus, kad šalis liks euro zonoje, šios akcijos per mažiau kaip du metus pabrango septynis kartus“, - sako N. Mačiulis.
Investuodamas į akcijas ekonomistas dažniausiai laikosi paprastos strategijos - investuoja labai ilgam laikotarpiui, tačiau investiciniame portfelyje didina arba mažina grynųjų pinigų dalį atsižvelgdamas į ekonominio ciklo stadiją. Kartais investicijoms pavyksta pasirinkti gerą įmonę, bet blogą investavimo laiką. Tokiu atveju N. Mačiulis kartais taiko „double down“ strategiją - krentant akcijų kainai didinama į įmonės akcijas investuota suma. Tokia strategija pasiteisina, jei galiausiai kainos tendencija pasikeičia.
„Pavyzdžiui, 2011 metais investavau į lašišas auginančios įmonės akcijas ir metų eigoje, krentant jos akcijų kainai, vis didinau investicijas į šią įmonę, manydamas, kad lašišos kaina rinkoje vis tiek stabilizuosis ir pradės didėti. Taip ir buvo - nuo tų metų rudenį pasiekto kainų dugno akcijų kaina patrigubėjo. Žinoma, tokia investavimo strategija yra gana rizikinga - pasirinkus potencialiai bankrutuojančią įmonę galima „prapilti“ visas santaupas.
Apskritai stengiuosi ieškoti galimybių investuoti, tuomet, kai visi panikuoja. Manau, kad finansinių aktyvų kainos retai būna arti savo tikrosios vertės - arba pučiasi burbulai arba įsisiūbuoja nelabai pagrįsta panika. 2009 metų krizė, vėliau sekusi euro zonos skolų krizė bei milžiniški finansinių aktyvų kainų pokyčiai parodė, kad racionalumo ir efektyvumo deficitas būdingas net ir labai likvidžioms rinkoms. Šio iracionalumo paieškos yra gana įdomus ir kartais labai pelningas užsiėmimas“, - tikina N. Mačiulis.
Investavimas - lyg žaidimas
„Kai pradėjau, neturėjau sukaupęs daug turto, todėl dalį pinigų laikiau indėliuose ir obligacijose, juolab, kad indėlių palūkanos 2008-2009 metais buvo labai pakilusios. Likusią dalį pinigų investuodavau ir investuoju tiesiog norėdamas patenkinti smalsumą ir patikrinti vieną kitą teoriją, išbandyti naują investavimo būdą“, - pasakoja ekonomistas.
Ir anksčiau, ir dabar Ž. Mauricas didesnę dalį savo santaupų kaupia indėliuose ir obligacijose. Ši jo investicijų portfelio dalis yra nerizikinga. Kitą, daug mažesnę santaupų dalį ekonomistas skiria labai rizikingoms investicijoms. Jis investuoja į valiutas, žaliavas ir į akcijų indeksus.
„Pasižiūriu, kas atrodo įdomiau bei patraukliau, ir investuoju. Man tai yra labiau kaip pamokos ir būdas pažinti finansų rinkas, nes tai susiję su mano darbu ir mokslais“, - sako Ž. Mauricas.
Neseniai jis sėkmingai užsidirbo iš kavos pupelių. Susiklostė situacija, kad vienais metais kavos pupelių derlius buvo labai geras, tad automatiškai jų kaina krito. Tačiau pernai Brazilijoje užsitęsusi sausra pakenkė derliui. Numatydamas, kad sumažėjusi pupelių pasiūla užaugins jų kainą Ž. Mauricas nutarė investuoti ir neapsiriko – kavos kaina išaugo beveik dvigubai.
Jis prisipažįsta, kad ne visi rizikingi sandėriai pavyko ir nuostolių išvengti nepavyko.
„Investuojant reikia drąsos ir kantrybės. Kartais investuotojus apima panika ir jie pabėga iš vienos ar kitos rinkos. Tačiau reikia išlaukti tuos periodus. Daugelio profesionalių investuotojų strategija yra tokia, kad jie žiūri, kur bėga bandos investuotojų, ir tada jie bėga į priešingą pusę. Jie nori pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis ir perka tuos finansinius instrumentus, kurių niekas nebenori pirkti“, - sakė Ž. Mauricas.
Pinigus leidžia knygoms
„Meno dirbiniai, antikvarinės retenybės yra tam tikra specifinė investavimo sritis. Ji tikrai galėtų būti įdomi ne vienam investuotojui, tačiau juokais galėčiau patarti: nedarykite to namuose, o perfrazuodamas pasakyčiau – nedarykite to nepasirengę. Žinios ir įdirbis yra reikalingi norint investuoti ir laukti nuolatinės grąžos.
O šiaip valdant asmeninius finansus man svarbiausia laiku mokėti būsto paskolą, prasmingai pervesti pinigus iš beprocentinės sąskaitos į kaupiamąją sąskaitą, kad tai duotų bent minimalias palūkanas, nors dabar praktiškai visai jokių palūkanų nebeliko. Netiesiogiai esu investavęs per gyvybės draudimo portfelį ir pensijos kaupimo fondą“, - sako G. Nausėda.
Kitas principas, kuriuo jis vadovaujasi – turėti kuo mažiau grynųjų pinigų, nes per išsiblaškymą yra jų pametęs ir po to gailėjęsis.
Į įmonių akcijas ekonomistas neinvestuoja, kad išvengtų interesų konflikto. Jis įsitikinęs, kad negalėtų laisvai ir objektyviai kalbėti apie tas verslo šakas ar įmones, į kurias būtų investavęs savo asmenines lėšas.
„Mano akcijų portfelis yra mano knygų portfelis. Investiciniu požiūriu tai yra lygiaverčiai dalykai, o jeigu kalbėtume apie investicinę grąžą, tai, ko gero, tie investavimo objektai, į kuriuos aš investuoju, teikia ir stabilesnę, ir didesnę grąžą per ilgesnį laikotarpį.
Knygos, be abejo, yra mano hobis, mano gyvenimui jos suteikia prasmę ir turinį, taip aš užpildau savo laisvalaikį ir apie pinigus galima būtų galvoti nebent kaip apie šalutinį dalyką. Taip, tai gali virsti pinigais, jeigu sugalvočiau vieną ar kitą eksponatą parduoti. Puikiai žinau rinkos situaciją ir suprantu, kad per kelerius metus kai kurių mano kolekcijos objektų vertė yra smarkiai pakilusi. Lenkijos ir Lietuvos istorijos knygos turi didelę paklausą, ypač Lenkijoje, kur yra daug daugiau kolekcininkų ir kur rinka pasižymi nuolatiniu augimu“, - pasakoja G. Nausėda.
Jo kolekcijoje yra daugiau kaip pusę tūkstančio senų ir retų knygų, susijusių su Lietuvos istorija. Seniausios jų išleistos dar XVI amžiuje, tačiau, pasak ekonomisto, nebūtinai seniausios knygos yra brangiausios. Brangiausias jo kolekcijos eksponatas kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių eurų ir yra laikomas seife.
