Todėl daug svarbiau atsakyti į klausimą, ar investuojate išmintingai, nes gal ir be karo jūsų santaupoms ir investicijoms yra iškilusi grėsmė. Beje, šį straipsnį nusprendėme rašyti, kai mažiausiai 20 žmonių kreipėsi į mūsų redakcijoje dirbančius žurnalistus, norėdami sužinoti, ar iš tiesų Rusijos kariuomenė gali užpulti Lietuvą. Supratome, kad šis klausimas kyla ne pavieniams žmonėms, o didelei daliai visuomenės. O tai iš tiesų pavojinga, nes jei didelė dalis visuomenės pradės panikuoti, tai Lietuvos ekonomikai gali grėsti rimtais padariniais. Nes juk panika mažina vartojimą ir skatina pinigų išvežimą.
Lietuvoje kukliai panikuoja tik naujieji lietuviai
Surinkti informaciją apie bankus nėra lengva, ypač kai klausi, kiek pinigų šiuo metu jų klientai perveda ir kur. Tačiau iš tos informacijos, kurią vis dėlto pavyko gauti, galima teigti, kad panikos, kuri darytų bent kiek daugiau įtakos pinigų nutekėjimui, nėra. O štai nekilnojamojo turto (NT) rinkoje nerimas dėl ateities didesnis, nes įsibėgėjęs NT kainų augimas prarado pagreitį. Ir nors analitikai vardija daugybę veiksnių, sutinkama ir su tuo, kad nerimas dėl Rusijos agresijos Ukrainoje atšalimui turėjo nemažai įtakos. Žvelgiant iš šalies, galima teigti, kad šiai rinkai tai tik į naudą, nes, kaip jau ne kartą rašėme, NT įperkamumas, bent jau Vilniuje, yra pats prasčiausias, todėl šaltukas prieš įvedant eurą – tik į naudą.
Bet grįžkime prie temos apie pinigų nutekėjimą ir sąskaitų užsienio bankuose atidarymą. Sprendžiant iš tų padrikų duomenų, kuriuos sugebėjome surinkti, labiausiai šia galimybe domėjosi aukščiausio lygio specialistai. Tai mūsų redakcija aiškina tuo, kad pramonininkai ir kapitalo valdytojai jau seniai juodai dienai už žandų turi susikrovę tam tikro kapitalo Šveicarijoje, Ispanijoje ar Prancūzijos Rivjeroje. Tuo labiau kad didelė dalis jų labai draugiškai nusiteikę Rusijos interesų atžvilgiu ir tikriausiai tikisi išsaugoti savo kunigaikštystes net ir paties blogiausio scenarijaus atveju. O tuo metu didelė dalis Lietuvos visuomenės, net ir panikuodama dėl karo, nelabai ką gali į rivjeras išvežti, na, nebent „Bobutės paskolos“ sutartį. Dėl šios priežasties būtent pastaraisiais metais sėkmingą karjerą, ypač tarptautinėse bendrovėse, padarę lietuviai buvo tie, kurie daugiausia mūsų redakcijos klausinėjo apie karą ir, kiek mes žinome, atsidarė sąskaitas užsienio bankuose. Juk pinigų jie uždirbo tik pastaraisiais metais, todėl turto užsienyje įsigyti dar nespėjo, o gelbėtis tinkamų santaupų turi.
Silpnų nervų skaitytojų prašom neskaityti
Lietuviai bankuose laiko per 20 mlrd. litų. Jei (o taip tikrai nebus mažiausiai 47 mėnesius) vieną dieną sostinę užimtų kurios nors priešiškos valstybės kariai, turėtume pripažinti, kad močiutės, laikančios eurus kojinėse, iš tiesų elgėsi išmintingiau. Nes agresorius, okupavęs šalį ir perėmęs bankų kontrolę, galėtų perimti ir jame laikomus pinigus. Taigi, jei okupantas bus žiaurus, sudie, senatvei kauptos santaupos!.. O tada tikrai bus daug ašarų ir dantų griežimo, nes juk tikėtina, kad ir valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuri gelbėjo piliečius paskendus Vladimiro Antonovo ir Vladimiro Romanovo bankams, jau nebebus.
Tad gal jau metas išsigąsti ir pradėti galvoti, ką daryti su tais 20 mlrd. litų, kuriuos gali pagrobti piktas okupantas? Nors iš tiesų apie juos reikia galvoti ne todėl, kad staiga išsigandote ir pasijutote nesaugūs, o dėl visai kitų priežasčių. Didelė dalis lietuvių į pinigus žiūri taip, tarsi gyventų geriausiu atveju XVIII a.: arba kaupia sąskaitoje, arba perka butą. Vakarų valstybėse piliečiai savo santaupas investuoja daug įvairiau. Jei išsigandę karo ir šie žmonės pradės galvoti, tai bus į naudą tiek jiems patiems, tiek Lietuvai. Sunku tiksliai atsakyti, koks šiandien už tuos 20 mlrd. litų gaunamų palūkanų vidurkis. Rugsėjo 30 d. duomenimis, bankai, kuriuose laikoma didžiausia indėlių dalis, – SEB ir „Swedbank“ – už metinius terminuotuosius indėlius siūlė 0,3 ir 0,2 proc. palūkanas. Nuo pat 2008 m. krizės pradžios palūkanų norma dažniausiai tik mažėjo, o indėlių skaičius augo. O nuo 2009 m. kovo, kai JAV akcijų rinka pasiekė dugną, iki šios dienos jų vertė išaugo apie 200 procentų. Vien nuo šių metų pradžios „Apple“ akcijų vertė jau pakilo daugiau kaip 25 procentus. Žvelgiant per šių skaičių prizmę, galima teigti, kad jei taupieji lietuviai bent pusę savo santaupų būtų skyrę investicijoms tuo metu, kai dėl krizės JAV akcijų vertė ritinėjosi dugnu, šiandien jie turėtų dar 10 ar 20 mlrd. litų daugiau ir taškytųsi pinigais. Dėl to būtų išlošusi visa ekonomika. Deja, šiandien turime konstatuoti, kad net karo baimė didelės dalies šiuos milijardus valdančių piliečių išjudinti negali ir jie šiais metais sėkmingai uždirbs 0,2–0,3 proc. metinių palūkanų. Prognozuojama, kad šiemet infliacija sieks apie 1 proc., vadinasi, dauguma taupytojų šiemet taps biednesni.
Formulėmis domisi, o piguva – ne
Lietuvoje yra labai daug tų, kurie moko, kaip investuoti, tačiau svarbu žinoti, kad dažniausiai konsultantai visuomenei parduoda mintį, jog uždirbti galima visada. Ir nors teoriškai tai įmanoma, realybėje dažniausiai neprofesionalūs investuotojai, kurie stengiasi uždirbti aktyviai dalyvaudami rinkoje, nusvyla nagus. Tokia konsultantų pozicija lengvai paaiškinama tuo, kad tai palengvina ir stabilizuoja paslaugų, kaip ir formulėmis primargintų išmintingų knygų ar programinės įrangos, kuri pinigus kala kone pati, pardavimą. Iš tiesų didžioji investavimo išmintis teigia štai ką: „Pirk, kai pigu, parduok, kai pabrango.“ Tačiau tokiam investavimui reikia kantrybės ir riboti savo godumą. Turi kantriai išlaukti, kol prasidės krizė ar ekonomikos pakilimas ir dėl šių ciklų tam tikros vertės turto kainos ritinėsis dugnu, tada pirkti, vėliau parduoti ir jokiu būdu nelaukti, kol įvyks nauja griūtis. Deja, tokios savybės kaip kantrybė ir saikas didelei daliai lietuvių nėra būdingos. Atvirkščiai, atsargumo ir godumo derinys bent kol kas pats populiariausias, todėl dalis žmonių investuoti ryžtasi tik tada, kai daug metų klausę informacijos apie tai, kaip kiti uždirbo milijonus, pagaliau palūžta ir neša savo prakaituotus pinigus į investicinius fondus – sukiša į sprogti susiruošusį burbulą. Ir svarbiausia, kad niekas šių susideginti pasiryžusių piliečių nesustabdys, nes dar neteko girdėti, kad likus pusmečiui iki krizės kurio nors investicinio fondo atstovas būtų rekomendavęs eiti su savo pinigais namo ir grįžti po metų. Galbūt tokių atvejų buvo, tačiau bent jau sprendžiant iš 2008 m. griūties daug dažnesni atvejai, kai į burbulą buvo įmerkta likus tik keliems mėnesiams ar net savaitėms iki jam sprogstant.
Tai vis dėlto ką daryti, jei bijai karo?
Atsakymas vienas – melstis. Visų pirma, kad Dievas pagailėtų lietuvių ir suteiktų jiems išminties investuoti pinigus atsakingai, o ne baidantis katastrofų ar kitokių kataklizmų. Nes būtent tie, kurie bijo, ir yra tie, kurie investuoja ne tada, kai akcijos atpinga, o tada, kai brangsta. Juk negatyvą – baimę – dažniausiai įveikia tik kitas negatyvas – godumas. Tad ir laiko lietuviai savo pinigėlius banko sąskaitose, nors per pastaruosius 50 metų JAV akcijų investicinė grąža siekė daugiau nei 8 proc. per metus. Tad ar mūsų visuomenė pasiruošusi keisti investavimo tradicijas? Šį klausimą reikia apsvarstyti, nes jei Lietuvos piliečiai atsakingiau įvairintų savo investicijas, jų valdomo turto prieaugis būtų didesnis, vadinasi, ilgainiui ir Lietuva taptų turtingesnė, o kapitalo, investuoto į okupantui nepasiekiamą formą, būtų gerokai daugiau.
Dar vienas baisus faktas
Jei jau informavome, kad paties blogiausio scenarijaus – okupacijos – atveju bankuose laikyti pinigus nėra pats saugiausias sprendimas, privalome informuoti ir apie tai, kad ne visi pinigai yra saugūs investuojant į akcijas bei obligacijas. Jei investuojate į akcijų ir obligacijų fondus, turėtumėte žinoti, kad perkate tokių fondų vienetus, atstovaujančius tam tikrai turto daliai, bet ne pačias akcijas ar obligacijas. Todėl jeigu staiga mūsų valstybę kas nors okupuotų ir nusavintų fondus, jūs ir vėl netektumėte pinigų.
Tad jei iš tiesų nemiegate naktį ir sapnuojate rusiškus tankus, o labiausiai jaudinatės ne dėl grėsmės Tėvynei, bet dėl grėsmės litams ir investicijoms, tokiu atveju geriausia patiems arba per tarpininkus pirkti vertybinių popierių. Ši sistema kitokia. Per banką ar investicijų bendrovę jūs įsigyjate obligacijų arba akcijų ir investuojate į kitą turtą, bet liekate šio turto savininkas. Okupacijos atveju bėgate per upelį kuo toliau ir, pasiekę vertybinių popierių biržą, sėkmingai parduodate savo finansinį turtą, perkate tanką ir grįžtate ginti Tėvynės.
Kelios galimos investicijų kryptys
„Pagal klasikinę praktiką turtą įvairinti reikia taip, kad esant toleruotinai rizikai investuotojas uždirbtų didžiausią grąžą, todėl investuoti reikia į skirtingas finansines priemones, kurių derinys ilgalaikėje perspektyvoje pasiektų teigiamą grąžą“, – mano SEB Baltijos šalių tarnybos Taupymo ir investavimo padalinio vadovas Gediminas Milieška. Kuo labiau portfelis bus išskaidytas į tarpusavyje nesusijusias investicijas, tuo saugesni pinigai bus. Užsienio investicijų ekspertai moko, kad efektyviai paįvairintas portfelis turi turėti bent 8–10 tarpusavyje nesikoreliuojančio turto rūšių, išsibarsčiusių įvairiose pramonės šakose ir šalyse. Tai užtikrina, kad nepageidaujamas poveikis vienoje rinkoje neigiamai nepaveiks viso portfelio.
Viena pačių saugiausių priemonių apsaugoti savo lėšas užsienyje – investuoti į kitų valstybių obligacijas. Jeigu nenorite didelės grąžos arba neigiamo pajamingumo, vertėtų pasirinkti didelių ekonomiškai išsivysčiusių valstybių obligacijas. G. Milieška įsitikinęs, kad Vokietija ir JAV būtų protingiausias sprendimas: „Vokietijos dešimt metų obligacijų pajamingumas, laikant iki išpirkimo, siekia 1 procentą. Laikant ilgiau, procentas didėja. Bet po dešimtmečio parduodant vertybinius popierius palūkanų aplinka gali būti pasikeitusi, todėl tai geras būdas apsaugoti būtent tiek, kiek įneši.“
Saugiomis laikomos JAV obligacijos turi ir nemenką rizikos aspektą grąžos atžvilgiu – obligacijos yra išleistos JAV doleriais, todėl, krintant jo vertei, obligacijos taip pat nuvertės. Universalaus saugumo atsakymo nėra, bet obligacijų politika galėtų linkti prie tos auksinės formulės. Pavyzdžiui, „Swedbank“ Asmeninės bankininkystės departamento Finansinio turto valdymo skyriaus vadovas Eimantas Viršila sako, kad istorija parodė, jog vertybiniai popieriai per labai ilgą laiką susigrąžina savo vertę, todėl net jeigu savo portfelyje pasirenkate tokių įmonių kaip „Google“, „Facebook“, „Microsoft“ ar „Apple“ akcijas ir ne žaidžiate akcijų rinkoje, o tik saugiai laikote pinigus, net ir nuvertėjus akcijoms, galima tikėtis, kad ateityje jų vertė grįš. „Pastebėjau, kad žmonės mėgsta didžiausią grąžą, bet nesupranta, kad turint mažesnę riziką galima iš to išgyventi. Norint turėti saugų portfelį, reikia rinktis kuo įvairesnį turtą ir rizika turi būti skirtinga“, – pabrėžia E. Viršila. Tiesa, jeigu nutinka taip, kad obligacijas reikia parduoti anksčiau laiko (iki jų oficialaus supirkimo laiko), atsakomybę prisiimate patys – kaina priklauso nuo rinkos, todėl galite patirti nuostolių.
Finansų įmonės „Vilniaus finansiniai patarėjai“ direktorė Rasa Mažrimienė mano, kad saugumo prielaidos tėra sąlyginės, nes rinka nuolat kinta, o turtas gali nuvertėti. Bet tas pats atsitinka ir su apkerpėjusiais pinigais sąskaitose – didėjant infliacijai, pinigų vertė mažėja. Tad ką dar galima daryti su investicijų portfeliu? Anot specialistų, lėšas reikėtų nukreipti ne tik į ekonomiškai stiprias valstybes, bet ir į besivystančias, turinčias daug potencialo. R. Mažrimienė nepamiršta ir NT bei brangiųjų metalų (auksas, sidabras, platina): „Jeigu kalbame apie NT, manau, kad Vokietija yra jo saugumo etalonas, todėl mes su juo ir dirbame. Net finansų krizės laikotarpiu Vokietijoje NT vertė buvo nukritusi tik 3 procentais.“
Tai tik kelios investicijų kryptis, kurios gali būti įdomios tiems, kurie galvoja apie savo valdomo turto įvairinimą. Svarbiausia suvokti, kad valdomo turto investavimas – atsakingas darbas, jam reikia daugiau pastangų nei laikant pinigus sąskaitoje. Tačiau negalima pamiršti ir to, kad pasaulyje yra nemažai turtuolių, kurie susikrovė milijardus valdydami bankus ar pirkdami įmones, bet bent jau mes nežinome nė vieno, kuris susikrovė turtus laikydamas pinigus kaip terminuotąjį indėlį.
