Pinigų plovimas paprastai – tai nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimas. Terorizmo finansavimas – tai bet kokios kilmės pinigų ar kito turto panaudojimas teroristams finansuoti. Pinigų plovimas paprastai yra visa grandinė sudėtingų operacijų, vykdomų per kelias finansų įstaigas siekiant paslėpti tikrąją pinigų kilmę, pakeisti jų paskirtį ir, galų gale, paversti juos pinigais, neva gautais iš legalios veiklos, neretai išvedant juos į vadinamuosius „mokesčių rojus“ ar sąskaitas, kur mūsų ar kitų šalių teisėsaugai sudėtinga juos susekti, areštuoti ir išieškoti. Pinigų plovėjai kaskart sugalvoja vis įmantresnių būdų „mėtyti finansines pėdas“, tad kiekviena atskirai paimta operacija dažniausiai atrodo visiškai legali ir tik matant visą platų paveikslą galima įtarti, kad po reklamos, informacinių technologijų paslaugų, lošimų ar kitais verslais slepiasi pinigų, gautų iš narkotikų prekybos, prostitucijos, pridėtinės vertės ar kitų mokesčių grobstymo schemų, legalizavimas.
Pinigų plovimo prevencijos sistemoje Lietuvoje dalyvauja tiek viešasis, tiek privatusis sektoriai. Viešajame sektoriuje lyderiai čia yra Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT), Lietuvos Bankas ir kitos kontroliuojančios institucijos, o privačiame – bankai, kredito unijos, elektroninių pinigų ir mokėjimų įstaigos, kitos finansų įstaigos bei visa eibė vadinamųjų „įpareigotųjų subjektų“, tarp kurių yra ir lošimų bendrovės, nekilnojamojo turto agentai, meno kūrinių prekeiviai, antstoliai, notarai, advokatai, buhalterinės apskaitos įmonės, mokesčių konsultantai ir taip toliau. Visiems jiems vienoda apimtimi taikomas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas.
Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai pagal įstatymus ir savo vidaus politiką privalo nustatyti kliento tapatybę, išsiaiškinti dalykinių santykių tikslą ir pobūdį, vykdyti jo operacijų stebėseną, o esant įtarimui, įtartiną operaciją stabdyti ir apie tokį klientą pranešti FNTT.
Pagal įstatymus ir finansų įstaigos vidaus taisykles kiekvienas klientas turi būti įvertintas rizikos požiūriu, jam turi būti priskirtas rizikos laipsnis, priklausomai nuo visos daugybės kliento požymių: klientas – fizinis asmuo ar įmonė, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kito asmens kontroliuojamas, iš kokios klientas valstybės, kokia kliento veikla, kas jo partneriai, koks jo finansinių operacijų įprastas dydis, dažnumas, įeinančių ir išeinančių mokėjimų kryptys, reputacija, viešai prieinama neigiama informacija ir panašiai. Didesnės rizikos klientams finansų įstaigos turi taikyti aukštesnius rizikos valdymo kriterijus. Štai, politiškai paveikūs asmenys (angl. politically exposed persons – PEP), t. y. valstybių vadovai, parlamentarai, teisėjai, prokurorai, aukšti valstybės pareigūnai, valstybinių įstaigų vadovai, jų šeimų nariai ir giminaičiai, vertinami aukščiausia rizika ir jų turi būti prašoma pateikti daugiau informacijos apie jų lėšų kilmę, taip pat jų finansinės operacijos stebimos atidžiau. Taip pat aukštesnės rizikos klientams priskiriami advokatai, buhalteriai, juvelyrikos, nekilnojamojo ir virtualaus turto sektoriai, įmonės, įsteigtos „mokesčių rojuose“, ir panašiai.
Finansų įstaigos ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas vertinant įtartinas finansines operacijas išsamiai aprašytas Pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos įstatymo 16 straipsnyje. Jeigu finansų įstaiga, vykdydama savo klientų dalykinių santykių stebėseną, nustato, kad jų klientas atlieka įtartiną piniginę operaciją ar sandorį, nepaisydami piniginės operacijos ar sandorio sumos, privalo tą operaciją ar sandorį sustabdyti ir ne vėliau kaip per 3 darbo valandas nuo piniginės operacijos ar sandorio sustabdymo apie šią operaciją ar sandorį pranešti FNTT. Ši, savo ruožtu, turi per 10 darbo dienų nuo pranešimo gavimo nedelsdama atlikti veiksmus, būtinus abejonėms dėl tariamai kliento vykdomos ar vykdytos nusikalstamos veikos pagrįsti arba paneigti. Jeigu per nurodytą dešimties darbo dienų terminą finansų įstaiga nėra įpareigojama vykdyti laikino nuosavybės teisių apribojimo, piniginė operacija ar sandoris turi būti atnaujinami. Piniginės operacijos ar sandoriai gali būti atnaujinami taip pat tada, kai yra pagrindžiamas lėšų ar turto teisėtumas ir FNTT apie tai raštu praneša finansų įstaigai.
Pasitaiko situacijų, kai nesąžiningi klientai deklaruoja, kad vykdys vienokią veiklą, pavyzdžiui, internete prekiaus rūbais, o iš tiesų naudojasi sąskaita gauti mokėjimams už visai kitas paslaugas, pavyzdžiui, nelegalaus kazino. Dėl to finansų įstaigos vykdo nuolatinį kliento dalykinių santykių monitoringą: stebi, ar kliento veikla atitinka jo deklaruotą veiklą, ar gaunamų mokėjimų pobūdis, dažnumas ir apimtis atitinka ekonominę kliento veiklos logiką, ar kliento partneriai arba klientai nėra sankcionuotų asmenų sąrašuose ir taip toliau. Jei finansų įstaigai kyla pagrįstų įtarimų ar jos stebėsenos sistema atpažįsta neįprastą kliento elgesį, kliento prašoma papildomai paaiškinti operacijų turinį ir pagrįstumą, pateikti dokumentinius įrodymus.
Tačiau finansų įstaiga yra visų pirma privati firma, siekianti pelno savo akcininkams. Žinoma, tam ir yra nustatytas tokios komercinės veiklos licencijavimo ir priežiūros teisinis režimas, tačiau kur yra ta riba, kuri skiria privačios finansų įstaigos ir policines funkcijas atliekančios FNTT kompetenciją? Iš vienos pusės, klientai piktinasi, kai piniginės operacijos „stoja“ nuo kelių dienų iki kelių savaičių ar net ilgiau, o iš kitos pusės, kas kaltas, kad finansų įstaiga praleidžia mokėjimus asmenų, dėl kurių jau gavo teisėsaugos institucijų „išrišimą“ apie tai, kad kliento operacijos nėra nusikalstamos? Kiek bankai, elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigos turėtų turėti darbuotojų, skirti technologinių ir analitinių resursų nagrinėti, sakykime, didelio mažmeninės prekybos tinklo operacijas, kur eina per dieną dešimtys tūkstančių pavedimų ir mokėjimų visoje šalyje? Kokia tuomet būtų tų operacijų savikaina? Kiek turi turėti resursų mūsų FNTT, kad laiku ir kokybiškai išnagrinėtų bent didžiąją dalį finansų įstaigų siunčiamų pranešimų apie įtartinas operacijas?
Pinigų plovimo prevencijos specialistų nerengia nė viena mokykla. Tik visai neseniai tokius specialistus pradėjo bent kiek profesionaliau rengti Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centras. Ne veltui tokie specialistai dabar – aukso vertės.
O aš manau, kad geriausia apsauga sąžiningam verslui nuo perdėtos „bankų biurokratijos“ yra kuo atviresnis bendradarbiavimas su finansų įstaiga bei vidaus kontrolės priemonės įmonės viduje, kad dėl per didelio pasitikėjimo nebūtų leista vienam, kad ir geros reputacijos ir autoriteto darbuotojui, be priežiūros nešiotis viso krepšio auksinių kiaušinių.
