Knyga nuvedė prie minčių apie klaidas darbo santykių reformoje ir neatsakingo viešo diskurso kainą.(Paradoksas. Autorė palaikė naujojo DK oponentus. Nepaisant takoskyros šiuo klausimu, mano susižavėjimas autore neblėsta).
Visuomenės pyktis kilo pagrįstai. Ji neišgirdo aiškaus reformos tikslo, atsakančio į darbuotojų interesus. Girdėjome tik burtažodžius: „norime pritraukti investicijas“; „reikia liberalizuoti darbo santykius“.
Atgal gavome trumpą ir lygiai tokį pat paviršutinišką atsaką: „vergvaldžių kodeksas“.
Sėkmės visiems, kas bando dar ką nors pridurti.
Realūs interesai
Darbo santykių reforma turėtų būti ne apie burtažodžius. Ji turėtų būti apie visiems suprantamus interesus.
Svarbiausias darbuotojų interesas darbo santykiuose: jų darbo pajamų apsauga.
Nesu girdėjusi, kad naujojo DK šalininkai ar priešininkai būtų jį įvardinę. Kodėl niekas apie tai nekalba?
Svarbiausias darbdavių interesas darbo santykiuose: priimti verslui reikalingus sprendimus.
Tai ir yra tas skambusis lankstumas. Šis interesas yra visiškai suderinamas su aukščiau įvardintu darbuotojų interesu, jeigu įjungiamas tinkamas teisinis reguliavimas.
Šiuo metu galiojantis 2002 m. DK ignoruoja šiuos abiejų darbo rinkos šalių interesus arba netgi juos pažeidžia. Naujasis DK siūlo konkrečius šių interesų apsaugos ir derinimo sprendimus.
Trišalėje taryboje apie aukščiau aptartus interesus nediskutuojama. O juk naujojo DK įsigaliojimas buvo atidėtas kaip tik pasiteisinus minėtų diskusijų poreikiu.
Pažvelkime atidžiau, kas buvo atidėta tam, kad galima būtų iki valios išsikalbėti apie dvi papildomas kasmetinių atostogų dienas, kurios „buldozerį“ turi paversti „visiškai kitokiu“.
Atidėta darbuotojo pajamų apsauga
Naujasis DK nustato tris darbuotojo pajamų apsaugos priemones, kurių senajame DK nėra:
1) Naujasis DK draudžia darbdaviui nutraukti darbo sutartį, jeigu nutraukimo priežastis yra darbuotojo nesutikimas su mažesniu darbo užmokesčiu. Taip reikšmingai apsunkinama galimybė darbdaviui mažinti darbo užmokestį.
Senasis, šiuo metu vis dar galiojantis DK numato, kad darbuotojo atsisakymas dirbti už mažesnį darbo užmokestį yra teisėta priežastis darbdaviui atleisti darbuotoją. Šią darbdavio teisę patvirtina dabartinė teismų praktika. Naujasis DK šią taisyklę būtų iš esmės pakeitęs darbuotojų naudai.
2) Naujasis DK apsaugo kintamąją darbo užmokesčio dalį. Be kita ko, atleidžiamam darbuotojui turės būti sumokėta proporcinga priklausančių premijų dalis.
Kintamasis darbo užmokestis (premijos) yra reikšminga daugumos darbuotojų pajamų dalis. Senasis DK jos nesaugo ir darbdaviui lieka daugiau nuožiūros priimant sprendimus. Tiesa, yra darbuotojams palankios teismų praktikos šiuo klausimu. Tačiau dažnu atveju teismų sprendimai yra prieštaringi, pagrįsti individualiomis aplinkybėmis. Tai neprilygsta aiškiai, įstatyminei kintamosios darbo užmokesčio dalies apsaugai.
3) Naujasis DK įpareigoja darbdavius nustatyti ir paskelbti įmonės atlygio politiką, nurodant atlyginimų lygius skirtingoms pareigybių kategorijoms.
Tai yra progresyvi, netgi radikali priemonė, didinant darbuotojo derybinę galią ir darbdavio sprendimų skaidrumą darbo užmokesčio srityje. Tai taip pat yra priešnuodis darbuotojų diskriminacijai. Nieko panašaus iki šiol nebuvo.
Taip, tiesa, pirminis DK projektas, kokį matėme 2016 m. pavasarį ir anksčiau, buvo problematiškas dėl neprotingai sumažintų išeitinių išmokų ir įspėjimo terminų atleidžiamiems darbuotojams. Tačiau galiausiai darbuotojų garantijos atleidimo atveju buvo peržiūrėtos ir padidintos.
Dėl pailgintų įspėjimo terminų ir kitų specialių procedūrų atleidžiamo darbuotojo finansinis paketas naujajame DK šiuo metu apytiksliai prilygsta apsaugai pagal senajį DK, o konkrečiais atvejais (priklausomai nuo individualių aplinkybių ir atleidimo pagrindų) jį pralenkia.
Atidėtas lankstumas
Darbo santykių lankstumas yra suderinamas su darbuotojų interesais. Formulė paprasta. Už didesnį lankstumą darbdavys turi atsilyginti didesnėmis darbuotojo pajamomis arba kitokia nauda darbuotojui. Valstybė turi nustatyti lankstumo ribas.
Keli pavyzdžiai iš naujojo DK:
- Terminuotos darbo sutartys nuolatiniam darbui leidžiamos (lankstumas), tačiau tik jeigu jos neviršija 20% visų įmonės darbo sutarčių (apribojimas); darbuotojui priklauso vieno VDU išeitinė išmoka terminui pasibaigus, jeigu terminuoti darbo santykiai trunka ilgiau nei 2 metus, (finansinė apsauga, kurios pagal seną DK nėra);
- Darbdavys gali nutraukti darbo sutartį supaprastinta tvarka (lankstumas), tačiau tik jeigu sumoka 6 VDU išeitinę išmoką (finansinė apsauga darbuotojui), su sąlyga, jog nėra diskriminacijos požymių ir darbuotojas nedalyvauja darbo ginčuose (apribojimai);
- Darbdavys ir darbuotojas gali susitarti dėl lankstesnių darbo sąlygų nei įstatyminės (lankstumas), jeigu darbuotojo fiksuotas darbo užmokestis viršija du statistinius užmokesčius (paskata darbdaviui didinti darbuotojo pajamas) ir darbuotojui mainais suteikiamos papildomos naudos (darbuotojo apsauga); toks susitarimas negali nukrypti nuo svarbiausių garantijų dėl atleidimo sąlygų, maksimalaus darbo laiko ir kt. (apribojimai).
Subalansuotas lankstumas jau seniai reikalingas darbo rinkai.
Kodėl kai kurie politikai ir profesinės sąjungos taip atkakliai priešinasi darbuotojo pajamų apsaugos didinimui? Kodėl nenori subalansuoto lankstumo naudos?
Nežinau. Jūs jų paklauskite. Ir paprašykite konkrečių atsakymų. Be burtažodžių.
