Viešojo sektoriaus atlyginimų augimo tempas spartesnis nei privataus. Atlyginimai sinchroniškai kilo tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje, Valstybės duomenų agentūros duomenimis, į rankas jų atstovai atitinkamai gavo vidutiniškai 1410 ir 1260 eurų. Viešajame sektoriuje atlyginimai „ant popieriaus“ šoktelėjo net 13 proc., privačiame – 10 proc.
Atsities perkamoji galia. Kylantys nominalūs atlyginimai ir visiškai išsikvėpusi infliacija leidžia ir vėl įsibėgėti realaus darbo užmokesčio augimui. Duomenų agentūros duomenimis, realusis darbo užmokestis pernai metų pabaigoje pašoko 7,9 proc. per metus. Viešajame sektoriuje jis padidėjo 9,8 proc., o privačiajame – 7,1 proc. Šios aplinkybės leis jau šių metų pradžioje atstatyti perkamosios galios praradimus dėl energetinės krizės sukelto infliacijos šoko.
Kylantys atlyginimai ir toliau kaitins paslaugų kainas. Stebint infliacijos pjūvius, vėl grįžtame prie Lietuvai įprastų kanonų, kuriuos stebėjome iki pandemijos – itin žemos ar net neigiamos, kaip kad stebima šiuo metu, prekių infliacijos ir aukštesnės paslaugų infliacijos. Paslaugų kainodaroje darbo sąnaudos sudaro reikšmingą dalį, tad besitęsiantis spartus atlyginimų augimas paslaugų sektoriuje kursto paslaugų brangimą. Toks kainų-atlyginimų augimas įgauna vadinamosios infliacijos spiralės požymių. Susidaro užburtas ratas, kuomet kainas aukštyn veja kylantys atlyginimai, o juos kelti verčia augančiomis kainomis nepatenkinti darbuotojai. Lietuvai kol kas nesiseka šios paslaugų infliacinės karuselės sustabdyti.
Darbo jėgai imlesni verslai – tarp kūjo ir priekalo. Nuo metų pradžios dešimtadaliu padidinta minimali mėnesinė alga leidžia ir šiems metams prognozuoti reikšmingą pajamų didėjimą. MMA paprastai mokamas už nekvalifikuotą darbą, tad jo kilstelėjimas sukelia spaudimą ir paveikia ir visą likusią atlyginimų vertikalę, taigi vidutinis bruto darbo užmokestis turėtų didėti bent 7 proc. Vis dėlto, sparčiai didėjančios algos – ne vien teigiamai veikia ekonomikos perspektyvas. Darbo užmokestis jau kurį laiką Lietuvoje auga gerokai sparčiau nei darbo našumas, o tai reiškia, kad mums sukurti tą patį produkto vienetą pavyksta vis pigiau. Ši užsitęsusi tendencija palaipsniui degina mūsų eksporto konkurencingumą.
Tai jaučia eksportuojančios darbui imlesnės šakos: kritus eksporto paklausai Vakarų rinkose, konkurencinė rinka ypač įtempta, o sąnaudų eilutės pučiasi tiek dėl darbo, tiek dėl energetikos nešėjų kainų. Nestebina tai, kad, Sodros duomenimis, būtent baldų, medienos gamybos ir drabužių siuvimo pramonės šakose fiksuotas apdraustųjų mažėjimas.
