Motyvai reikalauti vertinimo turi būti pagrįsti
Daugumoje būsto kreditų sutarčių numatoma, kad bankas turi teisę reikalauti gyventoją tam tikru periodiškumu ar atvejais atlikti įkeisto turto vertinimą. Tokiu būdu bankas nori pasitikrinti, ar šio turto vertė nenuvertėjo, ir jeigu nuvertėjo daugiau nei jo nustatyta leidžiama riba (pavyzdžiui, sudaro mažiau nei 80 proc. nuo paimto kredito), reikalauja arba įkeisti papildomą turtą, arba įnešti papildomą sumą grynais, arba užtikrinti kreditą papildomu laidavimu, arba imtis kitų priemonių.
Ši nuostata vartotojui ne tik reiškia papildomas išlaidas – turto vertinimo paslaugų kaina priklauso nuo darbų apimties, turto būklės, vietos ir kitų veiksnių, apytiksliai ji gali siekti nuo 100 iki 300 eurų. Bet ir vėliau, nustačius, kad turto vertė sumažėjo daugiau nei bankas leidžia, vartotojas bus priverstas ieškoti papildomų kreditą užtikrinančių priemonių.
Sulaukus tokio reikalavimo, svarbu išsiaiškinti, ar jis yra pagrįstas. Bankas, teikdamas būsto kreditavimo paskolą, turi pats prieš sudarant sutartį įvertinti riziką, t.y. vartotojo sugebėjimą grąžinti kreditą, taip pat bendros ekonominės padėties ir būsto rinkos perspektyvų riziką. Motyvai, kuriais vadovaudamasis bankas galėtų reikalauti įkeisto nekilnojamojo turto vertinimo, turėtų būti pagrįsti ir aiškūs, be to, jie turi būti numatyti ne banko rašte, o sutartyje.
Atsižvelgtina ir į tai, kad paprastai iš būsto sutarties kylančių įsipareigojimų vykdymas greta turto įkeitimo yra užtikrintas ir papildoma priemone – būsto kredito draudimu visam kreditavimo sutarties laikotarpiui. Dėl to bankas neturi teisės potencialią įkeisto turto nuvertėjimo riziką perkelti vartotojui. Taigi, jeigu iš sutartyje nurodytos formuluotės nėra aišku, kokiais motyvais vadovaudamasis bankas turi teisę reikalauti atlikti turto vertinimą, tokia sąlyga gali būti pripažinta neteisėta.
Kita su turto vertinimu susijusi nuostata yra ta, jog bankai reikalauja, kad jį turi atlikti konkretūs priimtini nepriklausomi paslaugos teikėjai. Vėlgi, jei iš pačios būsto kredito sutarties nuostatų nėra aišku, kokie nepriklausomi turto vertintojai bankui yra priimtini ir kur vartotojas galėtų rasti informacijos apie juos, tokios sąlygos gali būti pripažintos kaip pažeidžiančios kliento teises bei interesus.
Vartotojams nepalankių sąlygų yra daugiau
Gan dažnai kredito sutartyse numatomas ir vartotojo įpareigojimas kiekvieną mėnesį pervesti visą darbo užmokestį į kreditą suteikiančio banko sąskaitą. Šis reikalavimas riboja vartotojo teisę laisvai rinktis finansinių paslaugų teikėją, be to, tokiu atveju vartotojas turi mokėti papildomus mokesčius už pinigų pervedimą ir įskaitymą. Taigi, tokia nuostata gali būti pripažinta kaip pažeidžianti vartotojo ekonominius interesus.
Dar viena iš nuostatų, kurią būtų galima laikyti nesąžininga yra ta, kad kredito sutartyse bankai nustato sau teisę iškilus grėsmei, kad kreditas nebus grąžintas laiku, pareikalauti kredito gavėjo pateikti papildomas prievolių užtikrinimo priemones. Jei sutartyje nėra detaliai paaiškinta, kada bus laikoma, kad tokia grėsmė iškilo, sąlyga vartotojo atžvilgiu gali būti pripažinta nesąžininga.
Gynybai – įvairios galimybės
Iškilusius ginčus dėl būsto kredito sutarties visais atvejais geriausia išspręsti derybų keliu. Tačiau, jeigu taikiai susitarti nepavyksta ir bankas toliau reikalauja vykdyti neteisėtas sutarties sąlygas, vartotojai gali ginti savo teises keliais būdais.
Kredito gavėjas gali kreiptis į teismą su ieškiniu dėl vartotojo teises pažeidžiančių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis. Kiti galimi keliai yra kreiptis į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą su prašymu nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu įvertinti kredito sutartį arba kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo.