Nori įspėti kitus verslus
Verslininkas Aidas (vardas pakeistas) Delfi pasakoja apie Lietuvoje esančius darbuotojus iš trečiųjų šalių ir jų apgavystes, kai naudodamiesi laikinojo gyventojo statusu asmenys išsimokėtinai įsigyja buitinės technikos, mobiliųjų įrenginių ir paslaugų, taip pat ir vartojimo paskolų, nutraukia darbo santykius ir nekliudomai išvyksta iš šalies.
„Norėjau perspėti verslus, kad neparduotų savo prekių ar paslaugų Lietuvoje laikinai gyvenantiems asmenims, nes yra padidinta rizika dėl jų mokumo, tad jie gali susidurti su nesąžiningu elgesiu. Kai kurie asmenys Lietuvoje nutraukia darbo santykius, bet vis dar turėdami dokumentus gali pasiimti kreditą ar įsigyti išsimokėtinai prekių ir tiesiog išvykti iš Lietuvos“, – pažymi vyras.
Su tokia situacija susidūrė pats verslininkas.
„Mano darbuotojas buvo taip pasielgęs. Jis jau buvo nutraukęs darbo santykius, žinojo, kad nebedirbs ir prieš išvažiuodamas namo išsimokėtinai pasiėmė telefoną, kurio vertė buvo apie 1500 eurų.
Lietuvoje jau buvo pradėta skolos išieškojimo procedūra, iš teismo ėjo laiškai, ir kaip vienintelį būdą su juo susisiekti rado darbdavį. Mano įmonę pasiekė tokia informacija ir užklausa, ar žinau, kur jis yra. O jis, kaip tyčia, po pusmečio jau buvo grįžęs atgal dirbti, matyt, kitur nepasisekė. Taip jį rado, suderino mokėjimo planą ir žmogus nebeturėjo kur dingti“, – pasakoja Aidas.
„Nieko čia naujo, prieš 20 metų lietuviai tą patį darydavo užsienyje ir džiaugdavosi, kad pavykdavo apgauti. Bet kai dabar matau, kad tokie dalykai vyksta Lietuvoje, norėtųsi, kad jie būtų prižiūrimi atidžiau“, – priduria jis.
Pašnekovas taip pat mano, kad išieškoti skolas iš tokių asmenų, kai jie jau išvyksta iš šalies, – neįmanoma: „Mūsų įrankiai – niekiniai. Galbūt teoriškai numatytos procedūros, bet kadangi apgavystės dažniausiai susijusios su nedidelėmis sumomis, pvz., iki 1000-1500 eurų, manau, nelabai kas ir varginasi jų ieškoti, tiesiog nurašo į nuostolius. Šiuo atveju pasisekė, nes asmuo grįžo į Lietuvą.“
Dažnai neapmoka paskutinių sąskaitų
Kad tokių atvejų pasitaiko, kalba ir skolų išieškotojai.
„Dirbant skolų išieškojimo srityje tenka susidurti su mokėjimus pradelsusiais asmenimis, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvoje. Praktikoje susiduriame su piliečiais iš Ukrainos, Baltarusijos, Kazachstano, kurie atvykę laikinai gyventi į Lietuvą sudaro sutartis dėl telekomunikacijos paslaugų.
Nemaža dalis tokių asmenų yra mokūs, tačiau visgi nepavyksta išvengti ir pradelsimų. Esame pastebėję, kad dažnai tokie asmenys neapmoka paskutinių sąskaitų už suteiktas paslaugas. Tokiu atveju galima daryti prielaidą, jog kol asmuo gyvena Lietuvoje ir jam aktualus telekomunikacinių paslaugų teikimas, tol sąskaitos yra apmokamos, o išvykus – apie jas pamirštama ar nenorima prisiminti“, – komentuoja „Julianus Inkaso“ vadovas Naugirdas Kazlauskas.
O Lietuvos antstolių rūmus dažniau pasiekia informacija apie trečiųjų šalių, dažniausiai – Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Gruzijos, Kazachstano ir kt., piliečiams skirtas ir jų nesumokėtas baudas už administracinės teisės pažeidimus.
Pasigenda kontrolės mechanizmų
Po minėto atvejo verslininkas pradėjo domėtis, ar Lietuvoje įmanoma užkirsti kelią tokiems atvejams ir įspėti kitus verslus, tačiau paaiškėjo, kad didelės kontrolės nėra.
„Norėjau sužinoti, ar yra kokia nors vieninga platforma ar sistema, kur verslai galėtų pasitikrinti asmenų, ypač užsieniečių, rizikas dėl kreditavimo. Pasirodo, kad jokio užkardymo mechanizmo nėra.
Galėtų darbdavys būti įpareigotas pranešti, kad, jei asmuo baigia darbą, su užsieniečiu yra nutraukti arba greitu metu bus nutraukti darbo santykiai. Tuomet būtų pažymėta, kad procesas yra prasidėjęs, ir verslai žinotų, kad turi reikalų su tokiu asmeniu, ir jo kreditavimas susijęs su tam tikra rizika. Taip pats darbdavys galėtų įspėti kitus“, – sako Aidas.
„Gavusiems laikino gyventojo statusą asmenims atsiveria daug galimybių prieiti prie finansinių paslaugų, o kontrolės mechanizmų šiuo atveju nėra“, – mano jis.
Aidas taip pat pažymi, kad Lietuvoje tai vis dažniau pasitaiko, o verslininkai tarpusavyje dalijasi „juoduoju“ sąrašu asmenų, kuriems asmenims kreditavimo paslaugų geriau neteikti.
„Ne paslaptis, kad kiekviena įmonė viduje turi savo juodąjį sąrašą, kuriuo nedideliame rate dalijasi. Todėl galėtų būti koks nors centralizuotas mechanizmas: parašyta, kad šis asmuo – padidintos rizikos, ir pažymėta, kodėl“, – sako verslininkas.
Išsimokėtinai neparduoda
Delfi plačiau pasidomėjo, kokios galimybės darbuotojams iš trečiųjų šalių Lietuvoje gauti finansavimo paslaugas. Paaiškėjo, kad šiems asmenims tai padaryti nėra paprasta. O dauguma verslų ir institucijų teigia, kad problemos apskritai nemato.
Lietuvoje kompiuterinės, buitinės technikos ir panašių prekių el. parduotuvės, tokios kaip „Varlė“ ir „Pigu“, kaip ir mažmeninės prekybos tinklas „Topo centras“ Lietuvoje laikinai gyvenantiems asmenims prekių išsimokėtinai neparduoda.
„Nelizinguojame asmenų su laikinais leidimais gyventi Lietuvoje. Lizingui mūsų parduotuvėje gauti reikalingas nuolatinis leidimas gyventi“, – informuoja „Varlės“ atstovė.
Paslaugas ir įrangą išsimokėtinai teikia ir telekomunikacijų bendrovės, tačiau taikomi tam tikri ribojimai asmenims iš trečiųjų šalių, o kai kurie, pavyzdžiui, „Bitė Lietuva“, šiai asmenų grupei išvis įrangos išsimokėtinai neparduoda. Bendrovių teigimu, per metus pasitaiko tik vienas kitas atvejis, kai užsienietis išvyksta iš šalies su skolomis.
„Tokie atvejai yra pavieniai ir pasitaiko itin retai. Tačiau, jei asmuo iš trečiosios šalies nustoja vykdyti savo įsipareigojimus, kreipiamės į institucijas ir pradedame išieškojimo procesą.
Kiekvieną atvejį nagrinėjame individualiai, atsižvelgiame į asmens kredito grąžinimo istoriją, verslo taisykles ir naudojame rizikos vertinimo įrankius. Tai leidžia įvertinti visas su konkrečiu asmeniu susijusias aplinkybes ir nustatyti, kokios vertės įrenginius klientas gali įsigyti“, – sako Linas Marcinkevčius, „Tele2“ kredito ir rizikos kontrolės vadovas.
Paskolų neteikia
Paskolų laikinai Lietuvoje gyvenantiems asmenims neišduota ir Delfi kalbintos finansinės institucijos – „Vivus Finance“, „General Financing“, „IPF Digital“ ir „Inbank“.
Pastarosios atstovas teigia, kad užsitikrinti ir išlaikyti nuolatines pajamas gali pasirodyti sudėtinga užduotis laikinai šalyje gyvenantiems žmonėms.
„Finansavimą suteikiame Lietuvos piliečiams arba tiems, kurie turi ilgalaikį leidimą gyventi Lietuvoje. Įprastai laikinas leidimas gyventi mūsų šalyje yra išduodamas vieneriems, dvejiems ar trejiems metams, o kartais ir trumpesniam laikotarpiui. Taigi, tai apriboja galimybę klientui išduoti paskolą ilgesniam laikotarpiui. Taip pat, gyvenant šalyje laikinai, prioritetu turėtų tapti tvarių finansų užtikrinimas.
Netgi trumpiausio laikotarpio paskolai grąžinti reikėtų 4 mėnesius gauti nuolatines pajamas, dirbant pagal darbo santykius, o jei tai mažoji bendrija, individuali veikla ar kitas veiklos būdas, terminas pailgėja iki 6-12 mėnesių. Taigi, užsitikrinti ir išlaikyti nuolatines pajamas gali pasirodyti sudėtinga užduotis laikinai šalyje gyvenantiems žmonėms, vertingiau gali būti susifokusuoti į bendrą išlaidų optimizavimą“, – komentuoja „Inbank“ pardavimo grupės vadovas Donatas Mickus.
Turi praeiti griežtą patikrinimą
Finansinių paslaugų įmonių asociacijos „Finco“, vienijančios kredito davėjus, vadovas Šarūnas Frolenko Delfi sako apie šią problemą negirdėjęs, mat atsakingi skolintojai net nesuteiks tokiems asmenims paskolų.
„Turime pakankamai griežtą ir gerai veikiantį skolinimo reguliavimą. Manau, kad tokiems žmonėms gauti paskolas nėra taip paprasta vien dėl mūsų reguliavimo ypatybių“, – pažymi jis.
Vis dėlto, jo teigimu, rezidentams Lietuvoje įmanoma gauti lizingo paslaugas ar vartojimo paskolas, tik žymiai brangiau iš mažesnių rinkos žaidėjų.
„Kiekvienas kredito davėjas tam tikra prasme prisiima riziką, vertindamas, ar užsieniečiai suteikti paslaugas, ar ne. Manau, kad sisteminiai žaidėjai tokias rizikas toleruoja mažiau, o tie, kurie skolina, tai daro ženkliai brangiau, nes jie prisiima didesnę riziką. Logika – paprasta: tarkime, mūsų nario iš šimto vienas klientas susiduria su problemomis grąžinti paskolą, o mažesnis (kreditorius – red.) dėl savo taikomos didesnės maržos galbūt toleruoja vieną iš dešimties“, – pasakoja Š. Frolenko.
Eksperto teigimu, prieš suteikiant kreditą, yra vertinama daugybė dalykų.
„Kadangi tai vartojimo kreditas, jam galioja daugybė reikalavimų. Pradedant tuo, kad žmogus turi turėti mažiausiai trijų mėnesį darbo patirtį Lietuvoje. Bandoma įsitikinti jo darbo santykių ilgalaikiškumu ir tvarumu. Kredito davėjas taip pat vertina, kiek galioja leidimas gyventi Lietuvoje.
Taigi kurios nors Azijos šalies pilietis, atvažiavęs į Lietuvą ir antrą mėnesį čia dirbantis, tikrai negaus „Iphone“ išsimokėtinai“, – pažymi „Finco“ vadovas.
Ar užtenka duomenų?
Jo teigimu, kredito davėjai naudojasi įvairiomis gyventojų duomenų bazėmis, pavyzdžiui, „Sodra“ ar „Creditinfo“, kurių pakanka rizikoms įsivertinti.
„Tokios duomenų bazės, kad žmogus planuoja nutraukti darbo santykius, tikrai nėra ir sunkiai įsivaizduoju, kad galėtų būti. Visos kitos duomenų bazės – veikia: pavyzdžiui, „Sodra“, iš kurios duomenis gauna ir kredito davėjai – ten yra informacija apie darbo santykius, gautas pajamas ir t.t. Visa tai yra tikrinama. „Creditinfo“ – taip pat viena iš platformų, kurioje informacija sunešama iš skirtingų institucijų: Registrų centro, „Sodros“, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir t. t.“, – aiškina kredito davėjų atstovas.
Vis dėlto Lietuvos antstolių rūmų valdytoja Dovilė Satkauskienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje veikiantys finansinių paslaugų teikėjai gali patikrinti „Sodros“ duomenų bazėje, ar paskolos prašantis asmuo dirba. Tačiau asmens darbas paskolos gavimo dieną anaiptol nereiškia, kad jis dirbs ir tuo metu, kai paskolą reikės grąžinti. „Tądien jo Lietuvoje gali ir nebebūti“, – sako ji.
Tiesa, prieš paskolos suteikimą bet kuris asmuo – nuolatinis ar laikinas Lietuvos gyventojas, – be kitų duomenų, turi pateikti ir informaciją apie savo darbdavį, nurodyti jo kontaktus. Taigi kredito davėjas gali bet kada su juo susisiekti ir patikrinti, ar asmuo įmonėje dar dirba.
Be to, bet kuris verslas, kuris įdarbina trečiųjų šalių darbuotojus, privalo laiku informuoti Migracijos departamentą, kai su jais nutrūksta darbo santykiai. Tuomet automatiškai panaikinamas leidimas gyventi Lietuvoje.
„Migracijos departamentas nesiima vertinti tokių situacijų, kadangi kaip įstaiga nesikiša į Lietuvoje gyvenančių užsieniečių atliekamus privačius piniginius sandorius su bankais, kredito unijomis, parduotuvėmis ir pan.“, – informuoja Migracijos departamentas.
Įstaigai svarbu, kad darbdavys legaliai įdarbintų užsienietį ir, jeigu nutrūksta darbo santykiai, laiku apie tai praneštų.
Galimybės išieškoti skolas – niekinės
Vis dėlto Delfi kalbinti ekspertai, kaip ir pats verslininkas Aidas, abejoja galimybėmis išieškoti skolas iš užsieniečių, jau išvykusių iš Lietuvos.
„Objektyviai vertinant, galimybės išieškoti skolas – beveik niekinės. Pats procesas – labai brangus ir greičiausiai neapsimokėtų. Suteikti kreditai paprastai būna nedideli, todėl dėl tokių sumų paprastai niekas nesivargina“, – sako „Finco“ vadovas Š. Frolenko.
Tačiau „Julianus Inkaso“ vadovas patikina, kad net ir su išvykusiais asmenimis pavyksta užmegzti kontaktą bei susitarti dėl mokėjimų vykdymo ikiteisminėje skolos išieškojimo stadijoje.
„Nepasiekus taikaus susitarimo, pradedame teisminį procesą – kreipiamės į teismą dėl įsakymo išdavimo arba teikiame ieškinį. Praėjus visoms būtinoms teisminio proceso stadijoms, vykdomasis dokumentas perduodamas antstoliui priverstiniam skolos išieškojimui“, – aiškina N. Kazlauskas.
Lietuvos antstolių rūmų valdytoja D. Satkauskienė patvirtina, kad vieningo mechanizmo skolų išieškojimui iš trečiosiose šalyse esančių asmenų nėra. Procedūros vykdomos, remiantis dvišalėmis teisinės pagalbos ir teisinių santykių sutartimis tarp Lietuvos Respublikos ir atitinkamos trečiosios šalies.
„Skolininko suradimas ir jo nesumokėtų skolų išieškojimo inicijavimas tokiais atvejais yra kreditoriaus rūpestis. Jei siekiama priverstinio išieškojimo proceso, tai dėl skolos priteisimo pirmiausia reikėtų kreiptis į kompetentingą Lietuvos teismą. Vėliau teismo sprendimas turėtų būti pateikiamas pripažinimui skolininko buvimo šalyje, o pripažintą teismo sprendimą jau būtų galima pateikti užsienio šalies antstoliams ar kitiems išieškojimą vykdantiems pareigūnams“, – aiškina ji.
Pasak jos, gerokai paprastesnis skolų išieškojimas – iš Europos Sąjungos šalyse esančių asmenų: „Pagal ES reglamentus, vienos ES šalies teismo sprendimas dėl skolos priteisimo gali būti pateikiamas vykdyti kitoje ES šalyje be tarpinės pripažinimo procedūros. Dėl šios priežasties skolų susigrąžinimas ES teritorijoje yra paprastesnis ir pigesnis.“
Pasigenda bendros sistemos
Vis dėlto centralizuotos informacijos apie „skolų migraciją“ praktiškai nėra. Šiam tikslui skirtų registrų ar informacinių sistemų neturime ir pačioje Europos Sąjungoje, o ką jau kalbėti apie trečiąsias šalis, sako Lietuvos antstolių rūmų valdytoja.
„Būtų didžiulė pažanga, jei bent kaimyninės Baltijos regiono šalys – Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija – galėtų keistis duomenimis apie skolingus asmenis. Bet tam reikia politinės valios, reikia rūpesčio ne tik skolininkų interesais, bet ir kreditorių interesais“, – atkreipia dėmesį D. Satkauskienė.
Anot jos, šiuo metu vienintelis realus įrankis „pabėgančių skolininkų“ problemai valdyti yra galimos finansinės rizikos įvertinimas prieš teikiant paskolą ir tam tikro kompensacinio mokesčio įskaičiavimas į paslaugos kainą.
„Kalbant apie ateitį, bendra sistema trečiųjų šalių darbuotojų mokumui tikrinti, žinoma, būtų puikus dalykas. Bet paklauskime patys savęs: kas galėtų turėti „stebuklingų“ galių ir išteklių tokiai tarptautinei sistemai inicijuoti, įdiegti ir palaikyti?“ – sako pašnekovė.
