Antra, tai restoranas, kur aš buvau praktiškai įtemptas, įvilktas ir įstumtas, besispardantis ir kabindamasis dantimis ir nagais už durų staktos, nes nenorėjau eiti ten, kur visi man primygtinai liepia eiti. Bet paklusau.
Nežinau nė vienos kitos vietos Lietuvoje, kurią taip mylėtų žmonės, kurie yra kilę iš Salantų, buvę Salantuose, ir net tie, kurie nebeprisimena Salantų vardo. Maža to, kad tokią meilę savo restoranui rasiu pas užsispyrusius žemaičius, žmones, kurių emocijos yra dar menkiau matomos, negu kelių policijos ekipažas, pasislėpęs pakrūmėje prie Telšių ir matuojantis greitį.
Salantai yra miestelis netoli Kretingos, su sena žydų istorija ir nežinia kaip išlikusiu absurdiško dydžio mūriniu kino teatru, ant kurio dar ir dabar išlikęs pavadinimas: „Už taiką“. Ne „Taika“, bet būtent „Už taiką“. Filmų, kaip suprantu, ten neberodo. Tas pastatas pats galėtų filmuotis filmuose.
Toje pačioje M. Valančiaus gatvėje yra nedidelis namas, ant kurio parašytas restorano pavadinimas. Darbo laiko, regis, nebuvo nurodytas. Kai restoranas užsakytas kokiam nors vietos pasisėdėjimui, ant durų būna pakabintas lapelis, kuriame informuoja, kad šiandien ne jūsų diena. Ne, ne taip parašyta, bet esmė tai lygiai tokia.
Ir pavadinimas yra kaip man sukurtas. Įsiklausykite. „Pakalnutė“, tai beveik kaip „Užkalnutė“. Jei pakalnutės gyvena ir žydi pakalnėje, tai žymiai mažiau žinomos gėlės, užkalnutės, veša kitame kalno šlaite. Visada kitame šlaite.
Pataikėme iš antrojo karto: pirmą kartą buvo kažkoks užsakymas. Antrąjį kartą sugebėjome įeiti į vidų, ir net iškart gavome staliuką, vienintelį laisvą (jei būtume atėję dar vėliau, būtų tekti laukti, nes ten žmonės laukia, atsistoja ir kantriai laukia, kol atsilaisvina vieta). Tiesa, staliukas buvo arti prie durų, ir šeimininkė, kuri su vienu pagalbininku aptarnauja visus stalus, labai nerimavo, kad gal mums bus šalta ar pūs ciongas. Bet sakom, nieko, čia mums labai gerai.
Valgiaraštis rašytas ranka, popieriukai sudėlioti į dėklą nuo vizitinių kortelių. Šiaip tai gera mintis, jei pasikeičia kokia kaina, tai visada galima ištraukti vieną lapelį, ir nereikia ranka perrašinėti visą. Tik nežinau, ar kainos ten kada keitėsi: bulvienikė, kurios nesiūlė šeimininkė, tik pasitikslino, ar tikrai valgysim, nes nesitikėjo, kad šaltą spalio dieną jos kas nors gali atsisakyti, tai ta bulvienikė kainuoja 80 centų už dubenį. Pakartosiu – aštuoniasdešimt centų. Kiti sako: „teisinga kaina“, aš nežinau, kas čia gali būti teisinga, man tai atrodo per mažai, bet, antra vertus, tai ne mano restoranas, tai šeimininkės restoranas. Kitos kainos irgi komiškai vienaženklės. Vilniuje už mandros kavos puodelį sumokėsi daugiau, nei čia – už visą pagrindinį patiekalą.
Prie baro kabo šeimininkės velionio vyro, Vytauto, portretas – tai buvo ir jo restoranas, bet jo nebėra, o liko ši visi numylėta įstaiga, ir portretas, kuris atrodo prie baro ne makabriškai, o labiau kaip tie gerbiamų giminaičių portretai Sicilijoje, kur šeima yra pirmoje vietoje. Žemaičiai, pagalvojau, yra Lietuvos siciliečiai – taip pat šimtmečiais varginti karų, užkariautojų ir išdavysčių, išmokę niekuo nepasitikėti, tik savimi. O kai pasitiki tik savimi, tai svarbiausias dalykas yra šeima. Kaip pasakė Michaelo Corleone motina filme „Krikštatėvis“, kalbėdama pasimetusiam tragedijose sūnui, „šeimos niekada neprarasi“.
Tačiau grįžkime prie maisto apžvalgos, nes čia vis dar yra maisto apžvalga. Kai mes pradėjome užsisakinėti maistą, šeimininkė susiėmė už galvos ir dejavo. Mes norėjome silkės su bulvėmis, ir šonkaulių (aš nelabai norėjau šonkaulių, nes gyvenime pernelyg dažnai buvau nusivylęs šonkauliais, bet draugė užsispyrė, be to, juos visi rekomenduoja), ir dar kotletų. Kodėl kotletų? Vienas skaniausių dalykų lietuviškoje paprastojoje virtuvėje yra kotletai. Apie kotletus, kaip apie didžiausią svajonę ir tobulą maistą, vieną kartą man pasakojo Romas Zakarevičius, Vilniaus „Stiklių“ restoranų imperijos įkūrėjas. Jei Romas Zakarevičius vertina kotletus, kas aš toks, kad galėčiau galvoti kitaip ir kotletų neužsisakyti.
Šeimininkė susiėmė už galvos. „Tai čia nesąmonė gausis“, sakė ji. Aiškino, kad labai didelės porcijos, kad tiek suvalgyti neįmanoma. Mes sakėme, kad vis tiek norime visko, jei ką, įsidėsime su savim, kas liks. Šeimininkė rado komporomisą ir pasakė, kad šonkaulių ir kotletų atneš po pusę porcijos.
Visi patiekalai buvo tobuli. Bulvienikė, ir dar duona, o prie jos naminiai krienai tiesiog slovikėlyje su šaukštu, tiršta ir kvapni, ir silkutė, kuri buvo ir su bulvėmis, ir su daržovėmis, ir silkės buvo daug, silkės buvo pridėta toje lėkštelėje tiek, kad galėtum statyti per balių į stalo vidurį. Ir žinote, ką aš jums pasakysiu? Čia nekiša į viską majonezo, kad būtų sočiau. Čia Lietuva, bet čia moka nepilti taukų ir nekrauti majonezo, ir vis tiek ir sotu, ir skanu, ir jauku. Reiškia, įmanoma. Reiškia, galim, kai norim.
Šonkauliai viršijo visus lūkesčius. Tai, ką matote nuotraukoje, yra pusė porcijos – kaip atrodo visa porcija, pamatėme, kai atnešė gretimam stalui, kur su pagalbininkais, po agitavimo miestelio gatvėse pietavo kandidatas į Seimo narius, pažįstamas iš visur iškabintų plakatų, negaliu sakyti jo vardo, nes taip jau yra, kad ši apžvalga pasirodo rinkimų antrojo turo dieną. Vartotojų apsaugos įstatymai neleidžia mums skelbti visos porcijos nuotraukos, nes žmonės, pamatę, pradeda verkti džiaugsmo ašaromis. Šonkauliuose nebuvo nė gramo nereikalingo lašinio. Mėsa krito nuo kaulo. Jie skaniai kvepėjo ir jų nebuvo įmanoma sustoti valgyti. Tobulas sekmadienio patiekalas.
Aš lenkiu galvą prieš kotletus, kuriuos man atnešė. Švelnūs, lengvai praskirti šakutės šonu, jie kvepėjo taip, kad tą jų kvapą aš norėčiau išpilstyti į buteliukus, kad čia būti „Eau de Kaimiškas Kotletas pour Homme“, ir nors niekas, turbūt, nenorėtų juo kvėpintis, aš norėčiau, kad toks būtų.
Aš pasipiktinęs atmetu visus tuos banalius pasakymus, kuriais prapliumpa liaudis: „skanu, kaip pas mamą“, „skanu, kaip pas babą“, „tikras naminis maistas“. Nesąmonė. Juo labiau ne kaip pas „babą“. Nėra jokios babos, būna močiutė, ir kad negirdėčiau to atgrasaus slavizmo. Bet net jei „kaip pas mamą“, ar „kaip namie“ – tai kvaili posakiai, irgi, kad negirdėčiau. Jei jums patinka pas mamą, eikite pas savo mamą. Jei jūs norite naminio maisto, valgykite namie, ir neikite į restoranus, nes restoranas tiekia maistą tiems, kas nori valgyti kitaip, nei namie, kitaip, nei pas mamą.
Jūs eitumėte į odontologo kabinetą, kur yra gydoma „kaip namie“, tai yra, išgręžia dantį statybiniu grąžtu, arba traukia dantį staliaus plokščiareplėmis iš „Senukų“, vietoj narkozės uždrožę per pakaušį su petelne? Neitumėt. Jūs einate pas odontologą, kuris gydo, kaip odontologas.
Todėl į restoraną mes einame, kad pavalgytume geriau, nei namie, nes restorane gamina išmanantys maistą ir jį mylintys žmonės. Tokie, kaip „Pakalnutėje“. Nekartokite šeimininkei, kad pas ją gamina „kaip pas mamą“, nes ji gamina geriau; jei ji gamintų kaip namie, pas ją niekas neitų, o dabar ta vieta yra pilna lankytojų, garbinančių „Pakalnutę“ vos ne religinio garbinimo būdu, šlovinančių tą restoraną ir negalinčių sulaukti, kada vėl nuvyks ten, prie tų ranka rašytų valgiaraščių.
Ir, galiausiai, mums atsisakė duoti sąskaitą. Ne, sako, svečiai, mes jus vaišinam. Aš sakiau, kad prašau, leiskit susimokėti, aš, jei nesumokėsiu, negalėsiu apie jus negalėsiu parašyti. „Nu ir nerašykit, nu ir gerai“, juokėsi šeimininkė, kuri dar įdavė saują ukrainietiškų saldainių („šitie su kalorijom, šitie be“), kaip ir visiems lankytojams. Kai pabandžiau gudrybę ir tikėjausi tiesiog palikti ant stalo €20 eurų kupiūrą, šeimininkė ją pamatė budria akimi, ir tada mes puolėme bėgti pro duris, o ji mus pasivijo, ir mano draugei tą dvidešimtinę įgrūdo į striukės kišenę.
Taip mes ir pavalgėme Salantuose. Nėra nei kalbos, nei diskusijų, koks čia turi būti įvertinimas. Penkios žąsys iš penkių.
Bet ne tik. Kadangi negaliu penkių žąsų sistemoje skirti šešių žąsų, tai skelbiu Salantų „Pakalnutę“ šių metų geriausiu Lietuvos restoranu pagal liaudies meilę ir lankytojų ištikimybę. Nors šalyje yra restoranų įmantresnių, brangesnių, su sudėtingesnėmis sudėtinėmis dalimis ir nusipelniusiais šefais, tačiau aš niekur daugiau nemačiau tiek širdies šilumos ant paprastos lėkštės.
Kaip gera knyga ar geras filmas, geri restoranai yra vertinami pagal tai, kiek daug lieka širdyje ir prisiminimuose pavalgius. „Pakalnutės“ kol kas niekas nepralenkė.
Pakalnutė, Valančiaus g. 3, Salantai. Tel. +370 445 58703. Facebook profilis.
Darbo laiką pasitikrinkite iš anksto, paskambinę telefonu.
