Kaip ir kiti, išmanantys ir kritikuojantys maistą, aš tikiuosi, kad Vilniuje atsidarys geras Tailando virtuvės restoranas, o ne vien šen bei ten bus pateikiama sriubos su kokosų pienu, kurią gamina pargrįžę iš kelionių hipsteriai.
Aš tikiuosi, kad Vilniuje atsiras tokio kinų maisto, kuris nebūtų importuotas per Rusiją nuo Sovietų Sąjungos griuvimo laikų, ir tai nebus pagaliau vien neaiški saldžiai rūgšti pliurzė ir „traškūs gabalėliai“ bus traškūs, o ne prieš savaitę nuskinto patižusio pomidoro konsistencijos.
Aš tikiuosi, kad atsiras geros amerikietiškos picos greta jau esančių itališkų – bent jau tokios, kaip tikros Pizza Hut, Papa John‘s arba Domino‘s tinklinės (aš svajoju ir apie tikras čikagietiškas, bet turbūt greičiau jau lietuviai astronautai išsilaipins mėnulyje). Ir ačiū, kad klausiate – tie Pizza Hut restoranai, kurie yra Lietuvoje, nėra tai, ko man reikia. Kas supranta apie amerikietiškas picas, tie žino, ką noriu pasakyti.
Bet kartais būna, kad už neabejotinus nuopelnus arba per laimingą atsitiktinumą gauni, ko nesitikėjęs. Aš, pavyzdžiui, visiškai nesitikėjau, kad mano Vilnius (ir dar kur – Didžiojoje gatvėje, kur atrodo, visi pastatai ir visos įstaigos pažįstami atmintinai) ilgai ilgai buvęs neužimtas pastatas pavirs importu iš Niujorko.
Ne bet kokio Niujorko, itališkojo Niujorko iš filmų. Aš visai nelaukiau šito.
Restoranas Ti‘ana (neklauskite manęs apie pavadinimą, man jis visai ne prie širdies, aš žinau, kad tai miestelis Sardinijoje, bet prie ko čia Sardinija?) yra turistinėje Vilniaus širdyje. Tai vienas nuostabių Vilniaus bruožų: čia visiškai centre, ant paties turistinio tako, yra puikų restoranų, o ne vien bjaurios gaudyklės keliautojams.
Restorano pavadinimo logotipas ant lango – baisesnis už karą. Nežinau, kas piešė tas raides, tačiau arba jos tikslingai ironiškos, arba aš kažko nesuprantu. Tiek to, raidžių valgyti nereikia.
Restorano interjere ir valgiaraštyje - jokio kaimietiško Sardinijos vargo, jokio smėlio tarp dantų. Čia viskas tviska Amerikos prabanga, kurią sau leisdavo italai, persikėlę į naująją tėvynę už Atlanto ir ten prakutę iš visokių verslų, nuo alyvų aliejaus iki reketo. Taip, tai italų amerikiečių restoranas, nors ir skelbia save kaip „Viduržemio jūros virtuvės“ įstaigą.
Matėte filmą „Krikštatėvis“? Aišku, kad matėte (jei nematėte, kam dar mano rašymus skaitote?). O atsimenate, kaip jaunas Michael Corleone paprastame Bronkso italų restorane nušauna Niujorko policijos kapitoną Marc McCluskey ir konkuruojantį mafijos veikėją Virgil Solozzo?
Tą restoraną visi prisimena iš prabangių šachmatinių grindų. Režisieriui tos grindys taip patiko, kad jis tyčia stengėsi, kad jos būtų geriau parodytos kadre. Pilies gatvėje trūksta tik tokių grindų. Ir atrodo viskas kiek prabangiau, nei Bronkse.
Restoranas taip rimtai žiūri į maistą, kad šefas iš Milano yra čia tik antrasis šefas (pirmasis šefas yra lietuvis, grįžęs iš užsienių po nemažų pasiekimų svetur). Bet šiandien pas mus ateina būtent italas. Štai, nuotraukoje. Ir čia jau nebe Niujorkas, čia tikra Italija – jis kalba itališkai gerokai daugiau, negu aš jam galiu atsakyti, bet jis atsipalaidavęs ir laimingas.
Užkandžiams paprašome šukučių ir Angus jautienos tartaro. Tartarą (€15) gamina prie mūsų, tiesiog ant stalo, stikliniame dubenyje – ir kiaušinis, ir kaparėliai sumaišomi čia pat, ir tas tartaras yra puikus.
„Totoriškas bifšteksas“, taisote mane jūs? Netaisykite, nes taip niekas nevadina, o jei kas vadina, tai tik tie, kas niekada tokio nėra valgę, nes minta namie pervirtais lietuviškais lakštiniais su sviesto skonio riebaliniu mišiniu ir batono skonio duonos gaminiu.
Šukutės (€13) – drąsiai šiuo metu geriausios Vilniuje. Taip, žinau, puikiai gamina ir Šiaurės jūra, ir St Hubertus, bet čia sultingumas ir tiesiog nepadorus elastingas pūpsojimas yra pasakiški.
Hollandaise padažas ant jų yra dieviškas. Ar eisiu ten vėl ir ar vėl užsisakysiu šukučių? Paklauskite manęs dar kartą, kad ir vėl galėčiau atsakyti teigiamai.
Jautiena (Niujorko juostelės išpjova, su šiek tiek riebaliuko), pažymėta nuostabiomis apanglėjimo žymėmis, kurias turbūt po kelių metų uždraus Europos Sąjungoje, nes per gerai atrodo, ir bulvių koše, kurią pagamino itališkai, su pesto ir parmezanu, buvo verta visų €25.
Kai gali suvalgyti puikų kepsnį, kaip Amerikoje, ir nė trisdešimties eurų nesumokėti, žinai, kad ir Vilniuje galima gyventi.
Lakštiniai (tagliatelle) su krevetėmis buvo irgi pabrėžtinai itališkai-amerikietiški, galingo skonio ir išraiškingi – toks pastos patiekalas, kurio niekas paniekinamai nepavadins „makaronais“.
Aš seniai nebuvau toks patenkintas visa vakarienės aplinka, kur viskas, regis, sumanyta ir įvykdyta ne kaip patiekalų seka iš virtuvės, išdėliota ant stalų, o kaip išbaigta patirtis, gero vakaro jausmas, kuris nepriklauso nuo orų už langų. Tai moka kurti amerikiečiai, tai moka kurti italai, ir tai moka kurti italai Amerikoje. Dabar tai sukūrė lietuviai Vilniuje.
Dviese sumokame už vakarienę €73 ir arbatpinigius. Galėjom dar daugiau išleisti, jei būtume šaudę brangesnius vynus, bet niekada neturiu tikslo išleisti kosminius pinigus.
Nors nemanau, kad kuklumas yra didelis privalumas, bet malonu ir puikiai praleisti vakarą, ir labai daug neišsitaškyti.
Nors tikrai tokio restorano nesitikėjau, jo labai labai reikėjo. Nukrito tiesiai į delną, kaip sniegas vasarą ir kaip nekviesta meilė. Penkios žąsys iš penkių.
Tiana, Didžioji g. 3, Vilnius. Tel. +370 643 28888. Facebook profilis.
Nuo ketvirtadienio iki ketvirtadienio, nuo 11:00 iki vidurnakčio. Penktadieniais ir šeštadieniais, nuo 11:00 iki 01:00.
