Kinų virtuvė – vienas minusas (o kadangi dar ir skelbiasi visos Azijos restoranu, turbūt ir dar vienas, nes tas universalumas dar niekam nepadėjo). Kinų virtuvei Lietuvoje nesiseka, ir niekada nesisekė, nuo tų laikų, kai ji čia atsirado prieš ketvirtį amžiaus. Atėjusi į Lietuvą per Rusiją, ji taip ir liko kaloringu, daug angliavandenių turinčiu pigiu maistu, kur daug cukraus, krakmolo ir viskas dažnai gruzdinama aliejuje. Ta virtuvė taip ir liko gyventi blokinių namų rajonuose, su neįsivaizduojamai banaliais pavadinimais – „Geltona upė“, „Trys drakonai“, „Auksinis tigras“, ir kreivais raudonais žibintai gatvėse. Dar pridėkime lietuvių liguistą pomėgį neteisingai derinamam vynui (pusiau saldus raudonas gruziniškas prie krevečių – lietuviškas hibridas pavadinimu „vis tiek viskas susimaišys skrandyje“), ir turėsim blogiausią lietuviško kinų restorano pavyzdį.
Antrasis minusas – pavadinimas. Mao? Tikrai? Pavadinti restoraną kruvino kinų pamišėlio Mao Dzedongo garbei? Mao buvo garsiausias ilgametis raudonosios Kinijos vadas, atsakingas už visokias beprotybes, nuo „Didžiojo šuolio“, skirto ekonomikos reformai, bet sukėlusiam badą ir milijonams atnešusiam mirtį, iki „Kultūrinės revoliucijos“, kovojusios su mokslu ir švietimu, ir taip pat atnešusios Kinijai koncentracijos stovyklas ir mirtis.
Kaip jums patiktų dešrelių ir raugintų kopūstų seklyčia „Hitleris“? O gal rusiškų ir gruziniškų patiekalų restoranas „Stalino svetainė“? O kaip Kambodžos patiekalų užeiga „Pol Potas“ arba „Mirties laukai“, o gal aludė „Raudonasis Khmeras“? Taigi.
Trečiasis restorano minusas – jis yra prekybos centre. Nors prekybos centras pats savaime negali sugadinti maisto, tačiau visa aplinka, ir daugybė atsitiktinių žmonių, užeinančių pavalgyti pakeliui iš lėkščių, dulkių siurblio arba džinsų pirkimo. Jie nesiruošė į restoraną, jie tiesiog čia, netoliese, jau yra, ir užeina į restoraną tik dėl patogumo. Jiems dažnai nesvarbu, ką valgyti, ir tokie klientai tikrai nepadeda restoranui tobulėti.
Bet pažiūrėkim, gal tie blogi ženklai tikrai yra nuosprendis restoranui?
Tai užeiname. Interjeras pakankamai jaukus ir santūrus, ypač įėjus giliau į patalpą, iš kur mažiau matyti liūdni žmonės, vaikštantys liūdnais veidais po prekybos centrą. Valgiaraštis – pakankamai didelis, nors tikrai mažesnis, nei kiti kinų virtuvės restoranai.
Sriuba su vištiena, baltaisiais grybais ir ženšeniu (€4,20), nuo kurios pradėjome, buvo kartu ir pats nesėkmingiausias iš patiekalų: tiesiog neapsakomo nuobodymo. Skonio jokio. Ar ten vištiena? Galėjo būti ir silikonas arba guminės pirštinės, nuo jų tiek pat skonio būtų nuvirę. Jos vienintelis privalumas buvo toks, kad ji buvo karšta. Vadinamajame „bomžpakete“, kur miltelius užpila karštu vandeniu, dažnai būna daugiau skonio.
Kitas užkandis (užkandis?), kepti makaronai su mėsa (€7,60), kurie buvo labiausiai buvo panašūs į Singapūro makaronus, tik buvo pervirti, nustebino neįtikėtino mąsto dydžiu. Patikėkite, ta lėkštė būtų galėjusi pamaitinti gal keturis žmones. Mes nė pusės nevaliojome suvalgyti, kiek ten buvo įdėta. Ir tai nebuvo blogi makaronai.
Pagrindiniai patiekalai buvo ne mažiau šokiruojantys savo apimtimi. „Torino No Teriyaki“, €14,10, kepta vištiena su daržovėmis ir teriyki padažu, būtų galėjusi pamaitinti gal kokių šešių asmenų šeimą (jei šeima būtų tinkamai išbadėjusi). Kiek raibųjų vištukių atidavė savo gyvybes, kad ši lėkštė, dydžio beveik kaip valgyklos padėklas, galėtų atsirasti prieš mus? Niekada nesužinosime. Patiekalas buvo tikrai neblogas, tik teriyaki padažas, japonų XX amžiaus virtuvės pasididžiavimas, išpopuliarintas Vakaruose amerikiečių kareivių, grįžusių iš tarnybos kariuomenėje, buvo skystokas, be to ekstremalaus saldumo ir lipnumo, kurio iš jo tikimasi. Paprastai taškelis teriyaki padažo, patekęs ant pirštų, reiškia, kad jūsų rankos pradės lipti prie visko taip pat stipriai, kaip politiko rankos limpa prie 90 tūkst. litų paskolos. Čia padažas buvo skystesnis, tačiau jo buvo daug. Tiek daug, kad vištiena jame plaukiojo.
Tas plaukiojimas padaže yra didelė lietuviškų restoranų problema. Žinoma, paprasti žmonės tai mėgsta, nes „sotu“ ir „nors ne sausa“. Dėl tos priežasties žinomi suomių mėsainių restoranai Lietuvoje, kurių pavadinimas prasideda „H“ raide, dažniausiai krauna padažo tiek, kad tikrai būtų darbo jūsų skalbyklei, o populiariausios lietuvių kebabinės vietoje daržovių padažo tiesiog supila stiklinę padažo pirkėjams gerklėn ir duoda sukrimsti vieną salotos lapelį, idant nebūtų per sausa. Paskui dar samtį padažo užverčia ant galvos. Žinosi, kad buvai pavalgyti.
Tačiau tu negali vadinti patiekalo „traškiu“, užpilti trimis samčiais padažo ir tikėtis, kad jis tebebus traškus. Negalima marškinių įmesti į baseiną ir tikėtis, kad jie liks sausi, jei žinote, ką aš noriu pasakyti.
Užtat traškūs buvo sausai kepti kalmarai, kuriems netrūko nei druskos, nei aitrumo (€13,10, maža porcija). Tai, ką matote nuotraukoje, yra maža porcija. Kaip atrodo didelė porcija, aš nežinau, o gal ir nenoriu žinoti, nes mažos porcijos mes irgi nebaigėme, niekingai pasidavę, iškėlę rankas ir pasakę, kad viskas.
Padavėja (labai maloni padavėja, tuojau dar apie ją) siūlė supakuoti į namus, tačiau kadangi iš jaunystės patirties žinau, kad nieko nėra mažiau panaudojamo, nei ataušęs kinų maistas, tai atsisakėme. Kinų maistas, atsineštas namo (nes negalėjot suvalgyti), yra ruošiamas taip:
1) Padedamas į šaldytuvą, „rytoj gal pietums“
2) Kitą dieną apžiūrimas, ir nusprendžiama, kad geriau kokių salotų ar sriubytės šiaip pasidarysim
3) Dar po dviejų dienų pakartotinai apžiūrimas, abejojant, ar kas bevalgys, bet „išmesti visada spėsim“
4) Galiausiai, dar po dviejų dienų išmetamas („tu valgysi, ką iš kiniečių parsinešėm? Nes aš tai tikrai ne“), atsargiai stengiantis, kad neišsipiltų padažas iš netvirtai uždaryto indelio. Jūsų šiukšliadėžei tą kartą reikės papildomo, antrojo, maišelio (dėl visa ko). Štai kodėl aš niekada nebesinešu kinų maisto į namus.
Restoranas mums nepasirodė iššokęs aukščiau bambos. Dviese sumokėjome €46 ir arbatpinigius, maistu likome saikingai patenkinti (tiksliau, gavome maždaug tai, ko ir tikėjomės iš kinų restorano lietuviškame prekybos centre).
Ko nesitikėjome, tai neįtikėtinai profesionalios padavėjos, kuri sugebėjo būti tuo pačiu metu paslaugi, puikiai paaiškinanti visus pasiūlymus, atsirandanti prie staliuko tinkamu momentu, atnešanti patiekalus greitai ir nunešanti lėkštes ne per anksti ir ne per vėlai, kalbanti draugiškai, bet ne familiariai, ir visa tai darančios su tokiu tyliu, ramiu pasitikėjimu, kad visą vakarienę negalėjome paliauti stebėtis. Gerų padavėjų, kuriems tai yra organiškai tinkanti profesija, Vilniuje labai nedaug, ir aš juos beveik visus žinau. Mao buvo naujas atradimas. Jūs galite sakyti, kad čia restoranas pamatė žinomą (iš tiesų, garsiausią šalyje, ir dar ir teisingiausią, o ką jau kalbėti apie išmintį) restoranų kritiką ir pradėjo stengtis, kaip čia įsiteikus, bet čia buvo visai ne tai.
Gero aptarnavimo nesuvaidinsi ir neišspausi iš ten, kur jo nėra, o čia jis buvo. Šiai padavėjai laikas rimtai pagalvoti apie darbą kuriame nors restorane, kuris būtų ne prekybos centre ir kur jos talentas (nes geras darbas tarp virtuvės ir salės yra talentas) galėtų atsiskleisti ir būti labiau įvertintas. Labai tikiuosi, kad taip greitai ir bus (gerbiamoji padavėja, jei skaitote ir norite rekomendacijos, kreipkitės į mane), o kol ji dar ten, apsilankykite Mao, nes būtent dėl aptarnavimo lygio aš skiriu šiam restoranui keturias žąsis.
MAO, Ozo g. 18 (PC „Ozas“), Vilnius. Tel. +370 5 278 8999. Tinklalapis. Facebook profilis.
Kasdien, nuo 10:00 iki 22:00 valandos.
