Trečios kartos bitininkas pripažino, kada iš bičių jau galima išgyventi

Nors šiųmetinis pavasaris buvo šaltas, Kauno rajono bitininkas Andrius Bučius pirmąjį medų, palyginti su kitais sezonais, suks savaitę anksčiau nei įprastai. Devynerius metus bitininkaujantis vyras dažniausiai šį darbą atlikdavo birželio pradžioje.

„Šaltuoju pavasario periodu šiemet bitutėms buvo sunkus metas, jau norėjau duoti maisto, nes jos badavo, tačiau dvi dienas susivėlinau, o tada pradėjo žydėti nemažai augalų ir oras atšilo“, – sakė A. Bučius.

Chemizavimas – mažesnė problema

A. Bučius bites laiko atokiose Kauno rajono sodybose netoli Margininkų ir Patalmušėlio, Prienų rajone – Čiudiškiuose, Purvininkuose. Susirasti tokių vienkiemių, anot Andriaus, vienas sunkesnių darbų, nes norisi, kad juose dar gyventų žmonės, kad vienkiemiai būtų toli nuo kelių ir chemiją laukuose naudojančių ūkininkų.

Bitininkui kol kas nepasitaikė, kad jo bitės būtų nukentėjusios dėl neatsakingo ūkininkų elgesio purškiant augalus chemikalais.

„Ūkininkai jau turi savimonės – laukus purškia vakare ar net naktį, kai bitės ilsisi. Vis dėlto skaičiau nemažai straipsnių, kuriuose rašoma, kad kitiems bitininkams prasčiau sekasi. Prieš dvejus metus bites laikiau Rokuose ir buvo labai keista, kad jos nė neskrido į žydinčius rapsus“, – teigė pašnekovas.

Jo žodžiais, didesnės problemos susijusios ne su žemės ūkiu, o su bičių ligomis.

Lietuvoje dar neaptikta mažojo avilių vabalo, tačiau tik laiko klausimas, kada jis pasieks mūsų šalį. Blogiausia, kad nėra priemonių šiam kenkėjui sunaikinti. Todėl bitininkai turi būti budrūs, aklai nepasitikėti, stengtis masiškai neparsigabenti bičių šeimų ar motinų iš kitų šalių, nes gali parsivežti didelę bėdą.

„Bitės viena iš kitos mėgsta vagiliauti, todėl parsineša ligų iš kaimyninių bitynų. Man pikta, kad Maisto ir veterinarijos tarnyba kontroliuoja ne mažuosius bitininkus, o didžiuosius. Manau, kad turėtų būti atvirkščiai, nes tas žmogus, kuriam bitininkystė yra verslas, žiūri rimčiau, o tas, kuris turi 2–3 avilius, nesigilina, nuo ko žuvo tos šeimos. Jis kitais metais pasigaus spiečių, ar nusipirks šeimą.

Man šiemet porą kartų teko sudėti šeimas į bitininkų visiškai neparuoštus avilius. Akivaizdžiai matėsi, kad anksčiau juose gyvenusios bitės susirgo, todėl išmirė“, – kalbėjo bitininkas.

Prie avilių sukasi nuo vaikystės

Savarankiškai A. Bučius bitininkauja 9 metus, nors tėčiui Vytautui ir seneliui Kostui padėdavo dar vaikystėje. Senelis iki šiol bitininkyste užsiima Telšių rajone, tėtis – Babtuose.

„Nors ir nekonkuruojame, tėčiui visada įdomu, kuris turi daugiau bičių šeimų. Jis niekada manęs neskatino bitininkauti, nesutiko, kad imčiausi šio amato, nes jis yra sunkus. Be to, esu įmonės, perdirbančios kartoną, direktorius. Bitynui atiduodu vakarus, savaitgalius. Jei reikia, pasiimu atostogų, nes birželio–rugpjūčio mėnesiai yra intensyviausi. Beje, darbo profilis susijęs su pomėgiu – gaminame korio užpildus. Su bitininkyste šiek tiek susijusios ir mechanikos inžinerijos studijos“, – šypsojosi pašnekovas.

Patirties sėmėsi Norvegijoje

Bitininkavimo patirties jaunas vyras įgijo ne tik talkindamas seneliui ir tėčiui. „Kai studijavau Norvegijoje man pasiūlė bitininkauti, todėl nuo 2002 m. tuo užsiėmiau 5 sezonus. Ilgiausiai – pusmetį – patirties šioje Skandinavijos šalyje sėmiausi po magistrantūros. Iki tol nebuvau matęs, kad Lietuvoje kas nors bites laikytų daugiaaukščiuose aviliuose.

Grįžęs pradėjau tokius konstruoti ir iš polistireno, ir iš medžio, tačiau man nelabai sekėsi.

Netrukus bitininkų parduotuvėse pasirodė pirmieji daugiaaukščiai aviliai. Tačiau blogiausia tai, kad mūsų parduotuvėse avilių profiliai yra skirtingi, neįmanoma sumontuoti vienų prie kitų, o Norvegijoje viskas standartizuota, nesvarbu, kad jų forma šiek tiek skiriasi, bet juos gali „sulipdyti“ tarpusavyje“, – pastebėjimais dalijosi bitininkas.

Pasak A. Bučiaus, daugiaaukščius avilius lengviau vežti iš vienos vietos į kitą, be to, juos prižiūrint, palyginti su Dadano aviliais, sugaištama kone perpus trumpiau. Daugiaaukščiuose aviliuose bitės kažkodėl būna piktesnės ir reaguoja aktyviau nei gyvenančios Dadano.

Įsigijo sklypą sodų bendrijoje

Trečios kartos bitininkas abejoja, ar šiuo amatu susidomės jo vaikai. Jis pats, jei esamas darbas nusibostų, mielai atsidėtų vien bitininkavimui. „Tai toks verslas, kad turėdamas avilių ir technikos, per sezoną gali bityną padidinti nuo 50-ies iki 150 šeimų. Rudenį gerai jas pagydęs ir tinkamai pamaitinęs, kitą sezoną iš tokio dydžio bityno jau gali išgyventi“, – teigė pašnekovas.

Dabar A. Bučius turi apie 90 bičių šeimų. „Aš balansuoju ties šia riba, stengiuosi, kad bičių motinos būtų jaunos, nes tokios šeimos reikalauja mažiau priežiūros. Produktyviausios būna antrųjų metų bičių motinėlės, o trečiaisiais jos jau silpsta, o ketverių metų motinėlių iš viso nerekomenduojama turėti, jas reikia keisti naujomis“, – specifiką atskleidė Andrius.

Tai toks verslas, kad turėdamas avilių ir technikos, per sezoną gali bityną padidinti nuo 50-ies iki 150 šeimų. Rudenį gerai jas pagydęs ir tinkamai pamaitinęs, kitą sezoną iš tokio dydžio bityno jau gali išgyventi.

Andrius Bučius

Iš vienos bičių šeimos per sezoną A. Bučius daugiausia yra gavęs 80 kg medaus. „Aš išskiriu šeimas, dėl to prarandu dalį medaus. Tačiau šis produktas nėra pagrindinis mano tikslas, nes dalį pajamų gaunu iš parduodamų šeimų. Žinoma, norėdamas pagerinti veislę, jei man kažkas patinka, šeimas ar bičių motinas perku iš bičiulių Lietuvoje ar Vokietijoje – eksperimentuoju, bandau pasidaryti 5–7 šeimų bitinėlį, iš jo dauginu toliau. Štai šiemet pardaviau 30 šeimų, antraip nebūčiau spėjęs visomis bitėmis tinkamai ir laiku pasirūpinti“, – sakė pašnekovas.

A. Bučius kol kas neketina įsigyti daugiau bičių šeimų, tačiau dalyvauja įvairiuose ES projektuose ir plečia veiklą. Be bityno, jis planuoja teikti paslaugas besiverčiantiems šiuo amatu.

Pernai Kauno miesto teritorijoje įsigijo sklypą „Sėmenos“ sodų bendrijoje ir dabar stato 100 kv. m priestatą, kuriame suks medų, kuls bičių duonelę bei gamins plokšteles. Čia taip pat bus sandėliuojama pagaminta produkcija.

Sunkiausi mėnesiai – vasarą

Sunkiausias laikas bityne – nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio. Per šį laikotarpį reikia ne tik suspėti išimti medų, bet ir pagydyti bitutes, duoti maisto ir pradėti ruošti žiemai. Nelengva ir gegužė, kai bitės pradeda spiesti.

„Kiekvienas bitininkas dirba savaip, bet rimti šio amato atstovai privalo išvengti bičių spietimo. Vieni perka mažiau spiečiančias motinėles, kiti skiria šeimas, treti žino dar kitų gudrybių. Aš dažniausiai skiriu šeimas, be to, stengiuosi pats užsiauginti arba nusipirkti mažiau spiečiančias motinėles“, – pasakojo A. Bučius.

Pernai tokių natūralių netekčių bitininkas nepatyrė – išspietė dvi šeimos, tiek pat jis suspėjo ir pasigauti.

Lietuvoje, pasak pašnekovo, labiausiai paplitusi bičių rūšis „Karnika“, jos dažnam patinka, nes yra produktyvios, pavasarį labai anksti pabunda, anksčiau už kitas pradeda auginti perus, todėl šeimos greičiau sustiprėja. Anksčiau Lietuvoje bitininkai dažniausiai laikė Kaukazo kalnų pilkąsias, dabar šios abi veislės Lietuvoje susimaišiusios, grynų „Karnika“ rūšies ar Kaukazo nelabai surasi.

Maišyti veisles, anot A. Bučiaus, – nieko gero, nes bitės gali paveldėti blogąsias savybes: jos būna piktos, labai nori spiesti.

Kasmet gauna „skiepų“

Apie bites sklando daug mitų. Vieni jų pagrįsti, kiti – laužti iš piršto. „Keisčiausia, kai žmonės kalba, kad bitės negelia. Tokia kiekvieno gyvo padaro prigimtis – gintis. Bitės negali nekąsti, jos stengiasi apginti savo lizdą ir turtą. Kartais tokiam veiksmui bites išprovokuoja pats žmogus: netyčia prispaudžia, triukšmauja, ateina suprakaitavęs. Mažame 5–10 šeimų bityne man nereikia specialiai persirengti, bites galiu aptarnauti net be dūminės. Būna, šalia žaidžia vaikai ir niekam jos neįkanda, tačiau kitame, didesniame bityne, ypač rugpjūtį, kai imamas medus ir bitės ruošiamos žiemai, būna, kad net po keliolika įgelia“, – aiškino pašnekovas.

Daugiausia bičių – net 30 – vienu metu Andriui yra įkandę vaikystėje, padedant tėčiui. „Aviliai buvo sustatyti ant platformos, aš bandžiau priimti medų. Buvau su šortais, todėl labiausiai nukentėjo kojos. Esu atsparus, nes kasmet gaunu „skiepų“, – prisiminė A. Bučius.

Bitininkas pritarė, kad bitės ieškoti medingų augalų gali skristi net 8 km. „Tačiau jos kelionėje dalį medaus suvartos ir medunešis bus neproduktyvus. Neblogai, kai medaus ganyklos nuo avilių nutolusios iki 3 km, tačiau geriausias atstumas – iki 1 km. Vasarą bitės gyvena apie 30 dienų, o per žiemą, tiksliau, nuo spalio, kai nedirba, bičių gyvenimo trukmė pailgėja maždaug 6 kartus“, – aiškino bitininkas.