Antano ir Vilmos Šakių su keturiais vaikais ir tik vienu samdomu darbininku ūkis Trimėsėdžio kaime Telšių rajone – šeimyninis. Abu ūkius vienija tai, kad jie puoselėjami ekologiškai ūkininkaujant nederlingose žemėse ir auginant prancūziškų veislių galvijus.
Ko neišgali 500 ha
Vidmantas Jonika mums juokais prisistatė kaip žmonos Almos Jonikienės ūkio samdinys. Jiedu su žmona valdo tris įmones: „Lietuviška mėsa“, „Aubrakas“ ir „Jonikų ūkis“, yra socialiai atsakingi ūkininkai. Kava buvome vaišinami verslininkų lėšomis puikiai suremontuotuose bendruomenės namuose.
Pokalbis išsyk pasisuko apie gyvulininkystės plėtrai trukdančius žemės pardavimo saugiklius, už kuriuos V. Jonika negaili kritikos. Neatsakingiems ūkininkų atstovams, Žemės ūkio rūmams, kad per trumpai apie juos diskutavo ir labiau ambicijomis nei logika vadovavosi. Žemės ūkio ministerijai – dėl politinių klaidų, padarytų smaigstant žemės pardavimo saugiklius. Jie, anot ūkininko, labiausiai smogė gyvulininkystei. V. Jonika tvirtina, kad kur nors Vidurio Lietuvoje su 500 ha žemės, kur jos derlingumas 50 balų, augalininkyste užsiimanti šeima neblogai išgyventų. Perpus mažesnio našumo žemėje, kokią jis ir dirba, kur ant kalno smėlis, o pakalnėje durpės, augalininkystė neįmanoma, o vienam sąlyginiam galvijui reikia 2 ha. Ir plėtra neįmanoma – turi, anot V. Jonikos, arba su valstybe bylinėtis, kad sudėjo nenumatytus saugiklius, arba su Europos Sąjunga.
„Jei galvosim, kad ES parama kaimui yra socialinė programa, tada padalinam ją dirbantiems kaime ir gerai. O jei norim, kad toji parama padėtų susikurti konkurencingiems ūkiams, reikia kitokios krypties“, – mano V. Jonika. Tačiau ūkininkui džiugu, kad tobulinama gyvulininkystės plėtros strategija, nors ji, anot V. Jonikos, per mažai diskutuojama tarp Aplinkos ir Finansų ministerijų. Štai pastarosios valdininkams neaišku, kodėl A. Jonikienės ūkis nedeklaruoja pieno, nors akivaizdu, kad jį išgeria veršiukai.
Vertinami už veislę
Jonikų auginami aubrakų veislės galvijai, besiganantys žalioje pievoje, atrodo idiliškai kaip atviruke. Išvestiems ganytis kalnuose, tarp kerpių ir akmenų, su ragais, tinkamais apsiginti nuo plėšrūnų, su ilgesniu žarnynu, leidžiančiu lengviau pakelti sausros periodus, aubrakams mūsų pievos yra per geros, pripažįsta šeimininkas. Prancūzai, pavasarį išgenantys aubrakų galvijus į kalnus, teigia, kad turi būti matyti pirmieji trys šonkauliai. Vertinant prancūzų standartais, Jonikų gyvuliai yra per gerai įmitę, sutiko ir ministras V. Jukna. „Vaka, vaka, vaka!“ – rikteli šeimininkas bandai ir tikrai – supuola visa banda link aptvaro. Ir netikėk, jog prancūzų ir žemaičių kalbos mažai skiriasi.
Ar Jonikų ūkiui apsimoka veislininkystė? Veislei jis sakė parduodantis dešimtadalį bandos ir jai eilė yra dviem metams į priekį. Visų bulių neišparduoda.
„Ministerija gerai pasielgė su veisline gyvulininkyste, kai žalienų plotus susiejo su galvijų skaičiumi. Bet miestiečiui ar pusiau kaimiečiui, kuris laiko didelius plotus žalienų, nerūpi veislininkystė – jam rūpi deklaracijos, – aiškino V. Jonika. – Jis nežiūri į veislinę medžiagą, jam svarbūs tik sąlyginiai galvijų vienetai. Jis nežino, kad geras bulius – pusė bandos, nes pusę genų paveldės palikuonis. O kaip kiti elgiasi? Jie kuo pigiau prisiperka jaučių ir nori ūkininkauti neišeidami iš buto. Galvoja, kad pavasarį užteks paleisti galvijus į pievas, rudenį surinkti ir skaičiuoti pelną. Taip nebūna. Veislininkystė – tai selekcija, kontrolė. Čia negali būti jokios kraujomaišos, todėl tai labai „klapatlyvas“ darbas. Būtų čia komercinis ūkis – laikytume visus galvijus vienoje bandoje, kergtųsi visi tarpusavyje ir nematytume problemos. O mes turim 600 karvių žindenių visuose trijuose ūkiuose ir net trisdešimt bandų. Zootechnikas turi per dieną aplėkt visas bandas ir kiekvienoje užtrukti bent pusę valandos. Veislininkystė tik iš pažiūros atrodo neįpareigojantis darbas, – aiškino V. Jonika. Veterinarijos gydytojas čia, tikina šeimininkas, reikalingas tik veršiuojantis ir kaip peilis. – „Aš, ekologiškai ūkininkaujantis, laikausi nuostatos, kad turi būti natūrali atranka. Jei rimtesnė problema – gyvulį skerdžiam, gydom tik veršiukus.“
Aubrakai, kiek patyrė šio ūkio šeimininkas – viena iš ištvermingiausių veislių. Jo ūkyje yra žindenių, kurios atvedusios ir po 14 veršiukų. Galvijai, auginami Prancūzijos aukštumose, Lietuvoje puikiai žiemoja – jie gerai ištveria net ir atšiaurias žiemas šalto tipo tvartuose, kuriuose temperatūra būna kaip lauke. Karvės kartais apsiveršiuoja ir 28 laipsnių šaltyje. Bulių ūkyje laikoma su didele užlaida – antra tiek, kiek reikia, ir dar parduoti. Rezerviniai buliai dar ir dabar laikomi tvarte. Ganykloje šlubčiojantis bulius bus pakeistas. Ir naujas „gaspadorius“, anot V. Jonikos, bus priimtas bandos be jokio pasipriešinimo. Kitaip būna su karvės įvedimu. „Jei nori, kad karvę banda priimtų, gali tą padaryti tik išvarant pavasarį gyvulius į ganyklą. Rudenį įvesta į bandą ji būtų iškart užbadyta negyvai.“
Atsisakė išmokų už ekologiją
Paklaustas, kokius galvijus patartų auginti smulkiame ūkyje, V. Jonika siūlė mažiausiai galvoti apie tai, ką patiktų auginti. Svarbiausia, anot patyrusio galvijų augintojo, išsistudijuoti, ką turi: kokius tvartus, kokio našumo žemę. Pradedantiesiems ūkininkams jis pataria nerizikuoti gera veisline medžiaga – auginti mišrūnus. Vokiečiai yra apskaičiavę, kad vidutinei šeimai – tėvams su dviem vaikais – norint gerai gyventi reikia auginti 200 žindenių karvių. Anot ūkio šeimininko, toks skaičiavimas yra arti tiesos, o ūkį paveldėjus su žeme ir ūkiniais pastatais, būtų galima išsiversti ir su 100 žindenių. Kitas pravartus V. Jonikos patarimas – universalų ūkį siaurinti, nes Vakaruose užsiimama arba penimais galvijais, arba žindenėmis. Lietuvoje gi įprasta laikyti universalų ūkį, tačiau tada žmonės painiojasi, nes galvijų auginimo priežiūra skiriasi.
„Klaidingai galvoja ūkininkai, manantys, kad pagrindines pajamas gaus iš išmokų. Iš tiesų jie turėtų galvoti apie priesvorį. Išmoka – tik kompensacija,“ – negaili patarimų Šarnelės kaimo ūkininkas.
Investuoja į kokybę
Į Jonikų ūkį tądien buvo atvykęs ir Ekologiškų mėsinių galvijų augintojų asociacijos (EMGAA) vadovas dr. Arūnas Rutkauskas. Jis pažymėjo, kad asociacija vienija tik tuos ūkininkus, kurie bando išgyventi augindami grynaveislius galvijus. Asociacija labai jauna, todėl galvijų augintojams gelbsti rengdama seminarus – ne vienas toks organizuotas Jonikų ūkyje, įsirengusiame puikias patalpas švietėjiškai veiklai. EMGAA jungia ne tik galvijų augintojus, bet ir jų auginamus grynaveislius galvijus. Jų dabar priskaičiuojama daugiau nei 6 tūkstančiai. A. Rutkauskas akcentavo, kad su galvijų augintojais bendradarbiaujama dėl kokybės. Beje, nario mokestis priklauso tik nuo karvių žindenių skaičiaus, ne nuo visos bandos dydžio. EMGAA nuostatuose yra gana griežtas reikalavimas, kad asociacijos narys 50 proc. pajamų turi gauti iš veislinės galvijininkystės. Šiuo metu EMGAA jungia 23 ūkininkus, neskaičiuojant prijaučiančiųjų.
Žemės ūkio ministras V. Jukna Jonikų ūkį žino nuo pirmųjų jo gyvavimo dienų, tad stebėjo, kaip jis keitėsi, augo. „Šiandien matome puikų rezultatą – atrinktus galvijus. Galiu drąsiai pasakyti, kad Jonikų ūkio aubrakų banda yra geriausia šalyje. Kol ėjau kitas pareigas, mokymuose šį ūkį visuomet rodydavau kaip pavyzdį, ko galima pasiekti dirbant su gyvuliu. Neužtenka įsigyti grynaveislio galvijo už 10–15 tūkst. eurų. Jei su juo nebus nuosekliai dirbama, jau po antros vados gyvuliai suprastės. Ir ne paslaptis, kad taip su kai kuriomis bandomis šalyje atsitiko. Kai kurie ūkininkai įsivaizdavo, kad gyvuliai savaime turi būti gražūs, jei jau brangiai už juos sumokėta“, – pastebėjo ministras.
Pranoko latvius
Savamoksliai žemdirbiai Antanas Šakys su žmona Vilma pirmuosius 20 ha žemės įsigijo dar 1990 m. pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Laikė melžiamų karvių, bet pieną parduoti buvo sunku ir visai nepelninga. Kai pradėjo mokėti tik po 7–10 centrų už litrą, šeimyna apsisprendė ir per dvi dienas išpardavė visas karves. Nutarę užsiimti galvijininkyste, iš pradžių Šakiai nusipirko mišrūnų. 2004 m. pasitaikė proga, kada valstybė rėmė veislinių galvijų įsigijimą, bet dar nežinodami ar jiems bus kompensuota, surizikavo ir už maždaug 100 tūkst. litų nusipirko 12 limuzinų veislės telyčių. Per dešimtį metų galvijų banda išaugo iki pusantro šimto. Praėjusią savaitę banda pasipildė 3 veršiukais, 5 galvijai parduoti veislei į Latviją. Šakiams pavyko prasibrauti į šią rinką su geros genetikos buliukais. Kaip šeimininkas juokauja, kiti vaikėsi gyvulių spalvos, o jis investavo į gerą galvijų genetiką.
Šeimos galva sako, kad limuzinus pasirinko sutikę gerą augintoją. „Dairėmės viename ūkyje – matom, kad suvargę gyvuliukai. Nuvažiavome šarolė galvijų pamatyti. Vaikšto prie 20 karvių gal kokie penki veršiukai. Tik kai nuvykome į Kėdainių rajoną pas Feliksą Vaitelį ir radome gražių karvių bandą su tiek pat veršių, nusprendėme ir mes limuzinus pasirinkti“, – prisimena šeimininkas. Dabar jis ir kitus ūkininkus gali padrąsinti, kad limuzinų veislės karvės lengvai veršiuojasi, o kad jau bėda, tai karvei puola į pagalbą abu Antanai: šeimos galva ir penkiolikmetis Šakių sūnus – jei viskas klosis gerai, būsimasis veterinarijos gydytojas.
Garduose tvarte giliam kraike matėme metinukus jautukus, kurie dabar sveria maždaug po 700–800 kilogramų. Prie namų užtvare tik apsiveršiavusios karvės nesitraukė nuo veršiukų. Už 7 kilometrų nuo namų pievose ganėsi didžioji banda: du buliai, karvės, neatjunkyti veršiukai. Kiekvieną mielą mėnesį, sakė šeimininkė Vilma, gyvuliai ūkyje pasveriami. Pasveria atjunkytą veršiuką – jei mažai priaugo, važiuoja į Prancūziją ir perka kitą buliuką. Po truputį Šakiai įgauna patirties pirkdami aukcionuose. Sakė, pirmą kartą nuvažiavę tikisi, kad išsirinktą veršiuką nusipirksi „užmetęs“ šimtą kitą eurų prie pradinės kainos. Patirtis parodė, kad kartais tūkstantį ir du pridėti reikia. Internetu dar galvijų Trimėsėdžio kaimo ūkininkai neperka, bet visai neseniai pavyko sandoris telefonu.
Kolūkio kurti nesiruošia
Šakiai sukasi šienaudami ir ganydami beveik 144 ha. Vyraujanti kultūra jų dirbamose žemėse – daugiametės žolės, kurių kasmet atsėjama po 20 ha. Akivaizdu, kad trimėsėdiškiai ūkininkauja labai taupiai, nesiblaškydami, apsvarstydami kiekvieną krustelėjimą. Štai šiemet eksperimentuodami pasėjo... 20 vienetų kukurūzų. Išdygo 17, tad dar nenuspręsta, ar kitais metais sės. Antanas juokauja težiūrintis, kad vaikai būtų aprengti ir žmona papuošta. Skolų, pabrėžia, absoliučiai neturi.
Alma patvirtino, kad viską šeima skaičiuoja: pieną perka iš parduotuvės, bulvių – iš gero draugo kaimyno, kitų daržovių, vaisių patys užsiaugina. Išties, Šakių sodyba išsiskiria kaimui nebūdingu vejos plotu, šeimininkas prasitarė, kad ir namą remontuoti sau prabangą leido tik po dvidešimties ūkininkavimo metų. Iš Mitkaičių tame pačiame Telšių rajone kilęs Antanas ir nevarėniškė Vilma neslepia, kad galvijai juos verčia darbuotis 365 dienas per metus. Tačiau kolūkio kurti A. Šakys nesiruošia.
Paklaustas apie ūkio plėtrą, sako norintis laikyti tik tokią bandą, kokią pats įstengia sukontroliuoti. Dar tebesigano Šakių bandoje ir kelios „prancūzės“ karvės iš pirmojo pirkinio. Šeimyna, anot Vilmos, labiausiai mėgsta rudeninę jautieną – atjunkyto veršiuko. O Antanas gyrėsi labai brangiai Prancūzijoje valgęs 14 metų jaučio mėsos. Tokia ten labiausiai vertinama. Tad lietuvių ir prancūzų skoniai labai skiriasi.
