Kai pernai afrikinis kiaulių maras pasiekė kaimyninę Baltarusiją, mūsų agrarininkai ir veterinarai aktyviai ragino Vyriausybę rasti nacionalinių ar europinių lėšų tvorai pasienyje. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) skaičiavimu, šis fizinis barjeras būtų garantavęs 90 proc. apsaugą nuo iš Baltarusijos pas mus galinčių atkeliauti infekuotų šernų. Tačiau brangokas projektas taip ir liko neįgyvendintas. Tik klausimas, ar dabar dėl to neteks sumokėti kur kas brangiau?
Vietos vidaus rinkoje lietuviškai kiaulienai apstu
Kol kas net specialistai nesiima skaičiuoti, kokia būtų piniginių nuostolių išraiška, jei afrikinis kiaulių maras realiai įsisuktų į kiaulininkystės fermas, tačiau jau šiandien aišku, kad nuostoliai būtų milžiniški ir aprėptų kur kas didesnį mastą nei tiesioginiai praradimai dėl sunaikintų gyvulių, nes ne vieniems metams veikla fermose sustotų, šalies biudžetas parastų dalį mokesčių, o darbo netektų nemaža grupė kaimo žmonių, šiuo metu dirbančių kiaulininkystės ūkiuose.
Ekonomistas, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys ironizuoja, kad dar marui neatėjus didžiąją dalį kadaise laikytų kiaulių ir taip esame išnaikinę, nors ir labai mėgstame kiaulieną – per metus statistinis lietuvis jos suvalgo net 44 kg. „Deja, pusė kiaulienos šiuo metu į Lietuvą įvežama iš kitų ES šalių – Vokietijos, Belgijos, Lenkijos, Olandijos. Gyvų gyvulių pavidalu tai apie 1 mln. kiaulių. Jeigu tiek kiaulių būtų auginama kiaulininkystės kompleksuose ir ūkininkų ūkiuose, nauda šalies ekonomikai neabejotinai būtų kur kas didesnė, nes šalyje liktų eksportuojami grūdai“, - primena pašnekovas.
Supirkimo kainos kris
Anot A. Gapšio, nonsensas yra tai, kad per metus milijoną kiaulių įsivežame, o iki eksporto suvaržymų vien į Rusiją 200–300 tūkst. gyvų kiaulių išveždavome.
„Klausimas, kodėl kiaulininkystės kompleksai, užuot pardavę vidaus rinkoje, rinkosi šią alternatyvą, turbūt nekyla – rusai mokėjo brangiau ir atsiskaitė iš karto, o ne po 2–3 mėn., kaip neretai elgiasi vietos perdirbėjai“, - pastebi pašnekovas.
Vertindamas pastaruoju metu besiklostančią situaciją ir uždarytą eksporto į Rytus nišą, pašnekovas teigia, jog tokia situacija tikrai nėra palanki šalies kiaulių augintojams. Bet, turint omenyje, kad daug kiaulienos į vidaus rinką importuojama, vietos joje lietuviškai produkcijai tikrai yra. „Taigi nenutiks taip, kad mūsų kiaulininkystės kompleksai visiškai neturėtų kur dėti produkcijos. Tačiau dėl supirkimo kainos tiesiai šviesiai galiu pasakyti, kad artimiausiu metu vidaus rinkoje ji kris apie 10 proc.“, - prognozuoja LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas, prisimindamas 2011 m. Jonavos r. kilusio klasikinio kiaulių maro protrūkio įtaką supirkimo kainoms. Tuomet uždraudus kiaulių eksportą supirkimo kaina vidaus rinkoje taip pat buvo nukritusi 10 proc.
„Nors maro židinys tuomet buvo nustatytas tik viename komplekse, perdirbėjai situacija pasinaudojo labai mikliai ir kainą numušė. Į buvusį lygį ji sugrįžo tik po gero pusmečio. O kiaulių augintojams pusmetis yra ilgas laikotarpis“, - neabejoja A. Gapšys.
Tačiau dabar, anot pašnekovo, viską lems keletas aplinkybių. Kadangi daug kiaulienos į Lietuvą įvežama iš kitų ES šalių, nežinia, kokios supirkimo kainos bus jose. Taip pat nežinia, ar Rusija neuždraus kiaulienos eksporto iš visos ES. Jeigu toks draudimas bus, supirkimo kainos kris ir kitose ES šalyse. Tuomet mėsa atpigtų visur ir mūsiškiams augintojams produkcijos supirkimo kainos sumažėtų dar labiau. Jeigu kitoms ES šalims eksporto suvaržymų nebus, Lietuvoje kurį laiką turėtų išlikti 10 proc. mažesnės supirkimo kainos.
Tačiau vartotojai, A. Gapšio nuomone, šio supirkimo kainos kritimo veikiausiai nepajus. „Paradoksas, bet kai 2011 m. kiaulių supirkimo kaina nukrito 10 proc., kiaulienos kumpis mažmeninėje prekyboje tiek pat šoko į viršų. Ir ne vien dėl tuo metu nustatyto klasikinio kiaulių maro, bet ir dėl pabrangusių pašarų“, - skaičiuoja ekonomikos specialistas, pokyčius kiaulių rinkoje lygindamas su analogiška pieno sektoriaus situacija, susidariusia suvaržius jo eksportą į Rusiją.
„Rusijai uždarius pieno eksportą, buvo ekspertų, kurie teigė, kad kris kainos vidaus rinkoje. Bet taip neįvyko. Priešingai – mažmeninės pieno produktų kainos pakilo, nes praradus pelningą Rusijos rinką perdirbėjams negautas pajamas reikėjo kompensuoti vidaus rinkoje. Be to, tuo metu kilo ir žaliavinio pieno kainos“, - prisimena A. Gapšys.
Anot jo, mėsos perdirbėjai, negaudami pajamų iš Rusijos, taip pat bandys teigti, kad yra priversti kompensuoti nuostolius, tačiau iš tiesų mėsos ir pieno perdirbėjų situacija yra skirtinga: mėsos perdirbėjai per metus Rusijoje uždirba 50–70 mln. Lt, o pienininkai - apie pusę milijardo litų. O tai akivaizdžiai skirtingi skaičiai.
„Mėsos perdirbėjų eksportas į Rusiją nėra toks gausus, kad produktų kainos vidaus rinkoje turėtų didėti“, - pastebi A. Gapšys.
Grūdų sektorius pokyčių nepajus
Į klausimą, kokią įtaką šiandienos situacija dėl afrikinio kiaulių maro grėsmės galėtų turėti grūdų sektoriui, pašnekovas teigia, jog jame situacija dėl to neturėtų keistis. „Jei maras realiai neįsisuks į kiaulininkystės kompleksus, manyčiau, kad kiaulių skaičius Lietuvoje nemažės. Nes vidaus rinkai kiaulių reikia. Taigi grūdų dalis, iš kurios gaminami pašarai, išliks stabili. Aktyvus grūdų eksportas vyko ir nesant kiaulių maro grėsmei. Grūdus vežame į ES šalis, Aziją, Afriką. Neprognozuočiau, kad grūdų suvartojimo vidaus rinkoje ar eksporto mastai artimiausiu metu keistųsi“, - teigia A. Gapšys, pridurdamas, jog šios prognozės iš esmės keistųsi, jeigu tektų kalbėti apie Lietuvos kiaulininkystei juodžiausią scenarijų – visišką kiaulių ūkio sunaikinimą dėl masiškai išplitusio viruso.
Rizikos antspaudas - mažiausiai dvejiem metams
Anot LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo, daugelis šiandien klysta manydami, jog 1989 m. mūsų kiaulininkystė katastrofiškai pradėjo trauktis dėl tais metais šalyje įvykusio kiaulių maro protrūkio.
„1989–1993 metais kiaulių skaičius šalyje labai sumažėjo, bet ne dėl maro. Tuo metu Lietuva nustojo tiekti mėsą į Sovietų Sąjungą, buvę ūkiai griuvo dėl įvairių veiksnių ir šiandien turime tai, ką turime – vietoje 3 mln. laikytų kiaulių vos 800 tūkst. Todėl, jeigu būtų mano valia, 2014–2020 metus skelbčiau kiaulininkystės metais, nes kiek gi dar galima mažinti kiaulių skaičių, neinvestuojant į šį sektorių? Šiandien dėl įvairiausių biurokratinių kliūčių ūkyje pasistatyti naują fermą tolygu užridenti į kalną Sizifo akmenį. Kodėl statantis, tarkime, 3 tūkst. vietų kiaulidę neskirti 50 proc. ES paramos? Nes tik tokiu atveju galima tikėtis, kad kiaulininkystės sektorius atgis. Juk paukštynai, įgyvendinę ES direktyvą ir įsigiję naujus narvus, praktiškai visi gavo ES paramą. Tad argi normalu, kad lietuviai kasmet už pusę milijardo litų perka kiaulieną iš kitų ES šalių?“ – retoriškai klausia pašnekovas su apgailestavimu pridurdamas, kad tik 50 proc. patys apsirūpindami kiauliena, šiuo požiūriu esame „pačioje uodegoje“ visos ES mastu.
Reziumuodamas savo įžvalgas A. Gapšys teigia, kad kiaulių kompleksai akylai buvo saugomi nuo maro užkrato ir 1989 m., ir 2011 m., ir dabar. Ir netgi jeigu kurioje nors vietoje atsiras židinys, pašnekovas prognozuoja, kad išskersti visų Lietuvos kiaulių neprireiks.
Į klausimą, ar Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nepaskubėjo tarptautiniu lygiu ištransliuoti žinią apie afrikinio kiaulių maro riziką Lietuvoje, virusą aptikus vos dviem laukiniams šernams, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto darbuotojas teigia, jog tokia yra už epidemiologinės situacijos kontrolę atsakingos šalies institucijos pareiga. „Šį rizikos antspaudą ir ES, ir Muitų sąjungos šalyse, net jeigu nieko blogiau ir nenutiks, nešiosime dar mažiausiai dvejus metus“, - sako jis.
Laukiama perdirbėjų solidarumo ir medžiotojų sąmoningumo
Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas šiandien taip pat puikiai jaučia ne tik Lietuvos, bet ir visos ES kiaulininkystės sektoriaus pulsą ir teigia labiausiai bijantis žinios, kad kiaulių ir kiaulienos eksportas į Rusiją uždaromas iš visų ES šalių. O tai, anot jo, bet kada gali nutikti.
Su nerimu pašnekovas kalba ir apie tai, ar šalies medžiotojai atliks jiems patikėtą misiją infekuotuose rajonuose sunaikinti visą šernų populiaciją, o kitų regionų miškuose ją sumažinti iki minimumo.
Į klausimą, ar atsakingos valstybės institucijos tikrai padarė viską, ką galėjo, kad Baltarusijoje pasireiškusio afrikinio kiaulių maro rizika Lietuvoje būtų sumažinta iki minimumo, A. Baravykas teigia, jog yra apmaudu, kad tvora pasienyje su šia kaimynine valstybe taip ir liko nepastatyta, o buferinė 10 km pločio zona galėjo būti nustatyta ir platesnė.
„Aplinkos ministerija turi suprasti grėsmę ūkiui. Ji medžiotojams suteikė teisę šaudyti šernus, bet tai nereiškia, kad jie iš tiesų aktyviai tą daro. Mėgėjiška medžioklė – žmonių laisvalaikio praleidimo būdas. Todėl klausimas, kiek medžiotojai bus sąmoningi ir šaudys šernes paršavedes, nes jas dabar išnaikinus kitąmet medžioti nebūtų ką. Tiesą sakant, dėl tokios gausios šernų populiacijos medžiotojai turi prisiimti atsakomybę ir suprasti problemos mastą“, - neabejoja pašnekovas.
Anot jo, šalyje išplitęs afrikinis kiaulių maras būtų smūgis visai šalies ekonomikai, o kiaulininkystės sektorių keleriems metams sužlugdytų visiškai. Pavyzdys – po 2011 m. maro protrūkio Jonavos r. nukentėjęs kiaulininkystės kompleksas tik dabar bando stotis ant kojų.
„Valstybė yra numačiusi kompensavimo mechanizmą. Tačiau tik židinio „taške“ atsidūrusiam ūkiui. O apsaugos zonoje esantiems ūkiams gali būti liepta išpjauti sveikus gyvulius, už kuriuos nekompensuojama. O ir skiriama kompensacija toli gražu nėra tokio dydžio, kad leistų vėl įsukti verslą“, - neabejoja A. Baravykas.
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius Rimantas Krasuckis blogiausio scenarijaus kiaulininkystės sektoriuje prognozuoti nelinkęs, tačiau „blogų ženklų“, anot jo, yra.
Pašnekovo įsitikinimu, dalies kiaulininkus užgriuvusių problemų pavyktų išvengti, jei vidaus rinkos poreikius tenkintume Lietuvoje išaugintomis kiaulėmis. ŽŪM Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius neslepia savo pasipiktinimo ir dėl to, kad kaimyninės Rytų šalys, sustabdydamos eksportą, į situaciją Lietuvoje reagavo visiškai neadekvačiai, nes nė viename Lietuvos kiaulininkystės ūkyje afrikinis maras nėra pasireiškęs. O suaktyvinus šernų medžioklę padėtis gali ir visai nurimti. Kalbėdamas apie kompensavimo mechanizmą protrūkio atveju, R. Krasuckis ūkiškai sako, kad bus bėda, bus ir „roda“ – kiaulininkai gyvulius yra apdraudę, o su židinio likvidavimu susijusių išlaidų skirtumą kompensuotų valstybė, vėliau pusę šios sumos biudžetui grąžintų Europos Komisija. „Aišku, praradimų išvengti nepavyktų. Tačiau stengtumėmės padaryti viską, kas leidžiama ES“, - teigia R. Krasuckis.
Apie blogiausią scenarijų augintojai stengiasi negalvoti
„Ūkininko patarėjo“ kalbintas Radviliškio rajone įsikūrusios žemės ūkio bendrovės „Gražionių bekonas“ vadovas Edmundas Adomavičius prisipažįsta šiomis dienomis išgyvenantis labai neramų metą, nes visiškai neaišku, kaip į Lietuvos kiaulininkystės sektoriaus bėdą reaguos kaimynai lenkai bei latviai, iki šiol iš šios bendrovės pirkę gyvas kiaules.
O pačiame ūkyje veikla vyksta įprasta vaga, nes darbuotojai seniai puikiai žino, kokių saugumo priemonių privalu laikytis. Pasirašydami darbo sutartį žmonės netgi yra įsipareigoję, kad savo asmeniniuose ūkiuose kiaulių jie nelaikys. „Esu tikras, kad ir nelaiko“, - teigia E. Adomavičius.
Anot jo, pastarosiomis dienomis nusistovėjęs itin šaltas oras taip pat nėra kiaulių augintojų sąjungininkas, nes afrikinio kiaulių maro virusas šalčiui yra atsparus, o dezinfekcinių medžiagų, kuriomis dezinfekuojamas atvykstantis ir išvykstantis transportas, efektyvumas per šalčius gali būti sumažėjęs.
„Apie blogiausią scenarijų stengiuosi net negalvoti. Ir ne tik todėl, kad iš naujo atkurti ūkį būtų labai sunku ir tam prireiktų 3–4 metų. Manau, kad ūkininkui negalėtų nutikti nieko žiauresnio nei sunaikinti jo išpuoselėtą produktą“, - atvirai prisipažįsta ŽŪB „Gražionių bekonas“ vadovas Edmundas Adomavičius.
