Davidas Ficklingas. Suteikite absurdiškam Trumpo prekybos sandoriui šansą

„Būtina dar daug ką nuveikti“, – JAV Kongresui praėjusį trečiadienį pareiškė JAV prekybos derybų derybininkas Robertas Lighthizeris, ir vis dar abejojama, ar abiem pusėms pavyks prieiti bendrą susitarimą.

R. Lighthizerio atsisakymas nusileisti ieškant išeities yra, tam tikra prasme, vertas pasigėrėjimo.

Kaip jau tvirtinome praėjusią savaitę, JAV bendrovės, nukentėjusios dėl silpnesnės paklausos ir didesnių sąnaudų, susijusiomis su pernai sudrebinusiu prekybos karu, vargu ar pritars galutiniam susitarimui, paremtam vien įsipareigojimais pirkti daugiau žemės ūkio produkcijos ir angliavandenilių.

Tuo pačiu metu JAV prekybos derybininkui galbūt reiktų kai ko išmokti iš D. Trumpo administracijos požiūrio į Šiaurės Korėją. Derybininkai iš Vašingtono nebereikalauja, kad Pchenjanas pateiktų išsamią savo branduolinių programų ataskaitą, kaip praėjusį ketvirtadienį paskelbė „NBC News“, cituodama dabartinius ir buvusius aukšto rango JAV pareigūnus. Toks lankstumas branduolinių programų plitimo kontekste atrodo grėsmingai. Tačiau prekybos sferoje absurdiškas „trampiškas“ sandoris galbūt yra būtent toks susitarimas, kokio reikia pasauliui.

Prisiminkime ankstesnius prekybinius susitarimus, kuriuos dabartinė administracija pasiekė su Meksika, Kanada ir Pietų Korėja. Priešingai nei ambicingi susitarimai, tokie kaip Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis ar TPP (Trans-Ramiojo vandenyno susitarimas dėl partnerystės), kiekvienas iš jų iš esmės nedaug skiriasi nuo egzistuojančios politikos.

Susitarimas su Kinija yra visiškai kas kita, sakė R. Lighthizeris Atstovų Rūmams: prezidentas nori sutarties, kuri, pirmiausia, būtų įvykdoma, – bet tai keičia iki šiol galiojusios priverstinio technologijų perkėlimo, intelektinės nuosavybės apsaugos, stambaus masto pramoninės politikos subsidijų praktikos modelį. Svarbiausia, ko norime, – sąžininga prekyba. O tam reikalingos struktūrinės permainos, ir jos turi būti įvykdomos.

© Bloomberg

Priverstinio technologijų perkėlimo gamyboje atsisakymo galimybę iškėlė Kinijos premjeras Li Keqiangas, o intelektinės nuosavybės reforma yra vadinamasis prezidento Xi Jinpingo „arkliukas“, tad šiose srityse galima tikėtis esminio pajudėjimo, žinoma, jeigu bus tinkamai pritaikytas „rimbo ir meduolio“ metodas. Netgi žemės ūkio sektoriuje esama galimybių, atsižvelgus į Kinijos poreikį pamaitinti vis didėjančią šalies populiaciją kiek įmanoma pigiau.

Problemų kyla dėl kitų reikalavimų, susijusių su pramonine politika, paslaugomis ir vykdytinumu.

Nėra jokių ženklų, rodančių, kad Kinija skuba reformuoti valstybės vaidmenį ekonomikoje – visiškai priešingai. Anot mano kolegių Anjani Trivedi ir Shuli Ren, nuvertėjusių paskolų gelbėjimas daugiausia nukreiptas į strateginių sektorių valstybines įmones, vietos vyriausybėms prisiimant didžiąją dalį atsakomybės už mažėjantį aprūpinimą grynaisiais pinigais.

Tuo tarpu šalinant kliūtis investicijoms į paslaugų sektorių, atveriama Pandoros skrynia. Kai kurie sektoriai, tokie kaip mažmeninė prekyba ir viešbučiai, jau dabar, galima sakyti, prieinami užsienio bendrovėms, o finansų sektorius palaipsniui liberalizuojamas. Galbūt atsiranda proga praverti duris ir aviacijos bei logistikos sektoriams, nors čia sunku įžvelgti daug galimybių amerikiečių bendrovėms.

Nepaisant to, kas pasakyta, praktiškai neįmanoma įsivaizduoti, kad dabartinė kinų vyriausybė švelnintų užsienio investicijų taisykles tokiuose uždaruose sektoriuose kaip vyriausybinės tarnybos, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos, – jau nekalbant apie žiniasklaidą, informacinių ir technologijų pramones, kurias kontroliuoti Pekinui yra itin svarbu.

Donaldas Trumpas sako metinę kalbą JAV Kongreso rūmuose

© AP / Scanpix

Tas pats pasakytina ir apie vykdytinumą. Įpareigojantis susitarimas – iš esmės yra toks susitarimas, kai baudžiamieji tarifai nėra atšaukiami, tol, kol nebus įrodymų, jog Kinija laikosi savo sutarties įsipareigojimų, arba kai jie bent jau sustabdomi ir gali būti bet kuriuo momentu atnaujinti. Todėl kol kas mažai vilčių, kad dabartinė įtampa dėl prekybos nuslūgs.

R. Lighthizerio reikalavimų sąrašas yra vertas dėmesio; Kinija, reformuota pagal jo siūlomą modelį, greičiausiai tenkintų tiek pačios šalies tautos, tiek pasaulio ekonomikos interesus. Bet jeigu Pekinas bus nusiteikęs priešintis tokioms pertvarkoms, prekybos derybininko pastangos yra bergždžios, o tokiu atveju, kaip perspėja Tarptautinis valiutos fondas (TVF), neatmetama rizika, jog tvyranti įtampa nusmukdys ilgalaikį bendrąjį vidaus produktą (BVP) 0,4 procento.

Jeigu JAV prezidentas D. Trumpas trokšta įsiamžinti plataus masto, sensacingame susitarime, kuris galiausiai tik sugrąžins status quo situaciją, tegu. Tai neabejotinai geriau nei kovoti su vėjo malūnais dėl Pekino pramoninės politikos ar tikėtis pasiekti teisinio susitarimo, kuriuo būtų padėtas taškas pramoniniam šnipinėjimui, – juolab kad Kinija jo net nepripažįsta.

Savo knygoje „Sandorio menas“ JAV prezidentas Donaldas Trumpas rašo: „Aš apsisaugau ir būdamas lankstus. Niekada per daug neprisirišu prie vieno sandorio ar vieno požiūrio.“ Robertui Lighthizeriui vertėtų įsiklausyti į vieną iš savo boso senų patarimų.