aA
Didelio masto sukčiavimas žlugusiame Lietuvos „Snoro“ ir Latvijos „Krajbanka“ abiejų šalių mokesčių mokėtojams, kol nebus baigtas apsivalymas, kainuos šimtus milijonų eurų. Bankroto administratoriai tik pradėjo brautis per nuolaužas.
Bankas "Snoras"
© DELFI / Valdas Kopūstas

Kol Vladimiras Antonovas žaidė nešvarius žaidimus, statė finansinių institucijų, su sportų susijusių bendrovių ir automobilių verslų imperiją, paramstydamas ją paprastų bankų klientų indėlių pinigėliais, Lietuvos ir Latvijos bankų prievaizdai ne tik vangiai reagavo į juos vis pasiekiančius įspėjamuosius signalus, tačiau tiesiogine to žodžio prasme pražiopsojo akivaizdžius vienų kitiems siųstus įspėjimus.

Lietuvos banko pareigūnai iš Šveicarijos bankų priežiūros institucijos šokiruojančių žinių gavo dar 2011 metų vasarą. Tai buvo šveicarų atsakas į Lietuvos banko siųstą paklausimą. Kai 2011 metų pavasarį Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas pradėjo eiti Vitas Vasiliauskas (tvirtai palaikomas pačios Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės), vienas iš jo užsibrėžtų tikslų buvo paversti ketvirtąjį pagal dydį šalies banką – „Snorą“ – skaidresne finansine įstaiga, atitinkančia vakarietiškus reikalavimus. Tačiau nei jis, nei artimiausi jo žmonės net nesapnavo, jog sukčiavimas banke yra pažengęs taip toli.

Dalis mįslės Šveicarijoje

Tarp Lietuvos banke sukauptų su „Snoru“ susijusių dokumentų - ir banko vertybinių popierių išrašai, gauti iš dviejų Šveicarijos bankų. Juos „Snoras“ Lietuvos bankui įteikė kartu su kasmetine turto deklaracija. Tie išrašai liudijo, kad banke A ir banke B (bankų pavadinimai įslaptinti) „Snoro“ sąskaitose saugomų vertybinių popierių vertė tam tikrą konkrečią dieną siekė apie 1 mlrd. litų. Naujoji Lietuvos banko vadovybė norėjo sužinoti, ar tie vertybiniai popieriai verti vis dar tiek pat, todėl paprašė kolegų iš Šveicarijos tuo pasidomėti.

Gautas atsakymas buvo netikėtas. Šveicarijos bankų priežiūros institucija nustatė, jog „Snoras“ tuose bankuose neturi jokių vertybinių popierių. Banke A „Snoras“ sąskaitos iš viso neturėjo, o banke B „Snoro“ sąskaita buvo tuščia.

Raimundas Baranauskas
Raimundas Baranauskas
© J.Markevičiaus nuotr.

Tą pačią vasarą, liepos 19 dieną, susirūpinęs V. Vasiliauskas susitiko su pagrindiniais „Snoro“ akcininkais – Vladimiru Antonovu ir Raimondu Baranausku (tuometiniu banko prezidentu). V.Vasiliauskas išsakė pageidavimą, kad, siekiant didesnio skaidrumo, vertybiniai banko popieriai būtų pervesti saugojimui į Lietuvos Centrinį Vertybinių Popierių Depozitoriumą. Nors V. Vasiliauskas jau buvo gavęs blogų žinių iš Šveicarijos, apie tai „Snoro“ savininkams neišsidavė. Šiedu su pasiūlymu sutiko. Iš tikrųjų tai buvo paskutinė galimybė banko savininkams ištaisyti padėtį ir išvengti finansinės tragedijos.

Po susitikimo Lietuvos bankas išsiuntė dokumentą, savotišką pro memoria (atmintinę), kurioje „Snorui“ nurodė iki rugsėjo 15 dienos pervesti visus vertybinius popierius (kasmetinis patikrinimas turėjo prasidėti rugsėjo 14 dieną). „Snoras“ pervedė tik 200 mln. Lt., nors buvo deklaravęs turįs vertybinių popierių iš viso už 1.2 mlrd. Lt. Savininkai nenorėjo, arba negalėjo, grąžinti trūkstamos sumos. Galiausiai, net ir tie 200 mln. Lt po savaitės iš Lietuvos Centrinio Vertybinių Popierių Depozitoriumo buvo atsiimti.

Kitas žingsnis buvo išsiaiškinti, kur dingo vertybiniai popieriai. Oficialus prašymas buvo išsiųstas rugsėjo 15 dieną. Jeigu šveicarai į prašymą atsakytų oficialiai, tuomet, remiantis įstatymais, jie apie tyrimą turėtų informuoti ir patį „Snorą“, o visa procedūra užtruktų apie keturis mėnesius. Buvo sutarta, jog pirmasis tyrimo etapas vyks be formalių procedūrų – viskas vyks neoficialiai ir tyliai, ir tik tarp dviejų šalių.

Lietuvos bankas greitai iš šveicarų sužinojo, jog trūkstamus vertybinius popierius jie aptiko Šveicarijos bankų privačiose sąskaitose, priklausančiose „su „Snoru“ susijusiems asmenims“. Realiausia prielaida, jog tie asmenys – Vladimiras Antonovas ir Raimundas Baranauskas.
Buvo galima daryti išvadą, jog bankas ne tik klastojo dokumentus, bet ir pervedinėdavo lėšas įstatymams prieštaraujančia tvarka. Banko turtą sudaro ir jo klientų indėliai, o tai reiškia, jog V. Antonovas ir R. Baranauskas disponavo klientų pinigais tarsi savais.

Bankų priežiūros institucijos - aišku, jeigu tinkamai atlieka savo darbą - tokiam elgesiui turėtų užkirsti kelią.

Iki rugsėjo pabaigos Lietuvos bankas nustatė, jog susidūrė su dviem nusikaltimais „Snore“: Lietuvos bankui „Snoras“ buvo pateikęs padirbtus šveicariškų bankų išrašus, ir didžiulės vertės banko turto dalis buvo pervesta asmeniniam savininkų naudojimui. Kasdienėje kalboje tai vadinama vagyste.

Ryšių su nusikalstamu pasauliu pradžių pradžia

„Snoras“ gimė prieš 20 metų – tuomet jis vadinosi „Šiaulių krašto banku“. R. Baranauskas, dirbęs Šiaulių savivaldybėje, prie banko komandos prisijungė nuo pat pradžių. Jis buvo naudingas dėl ryšių miesto valdžioje, tačiau jo pažinčių gijos driekėsi ir toliau. Tuo metu Šiauliuose ir aplink juos didelę įtaką vietiniam verslui turėjo „Princų gauja“. Šie nusikaltėliai mėgo kilnoti svorius, auginti raumenis – fizinė galia jiems buvo pagrindinis ir svarbiausias pagrindas pagarbai. R. Baranauskas taip pat užsiėmė kultūrizmu, Šiauliuose savo laiku buvo tapęs „Misteriu Bicepsu“.

R. Baranauskas treniravosi kartu su vienu iš „Princų“ įkūrėjų ir lyderių, pravarde Stalonė – tokia informacija pateikiama Manto Dubausko knygoje ‚„Snoras“ žaliems: kaip pradanginti milijoną“.
Šios dvi ypatybės - artimi ryšiai su valdžios institucijomis ir ryšiai su nusikaltėlių pasauliu – tinka apibūdinti ir pačiam liūdnai pagarsėjusiam bankui. Jos abidvi lygiagrečiai buvo ugdomos augant bankui – iš regioninio bankelio jis virto valstybinės reikšmės banku, o vėliau užsiropštė ir ant tarptautinės scenos.

1993 metais bankas pavadintas „Snoru“, jo būstinė persikraustė į Vilnių. Ieškodamas savo nišos bankininkystės sektoriuje, „Snoras“ visoje Lietuvoje pritupdė nedidelių kioskelių, atliekančių svarbiausias banko funkcijas: taip bankas siekė pritraukti atokiose Lietuvos vietovėse – ten, kur didžiųjų bankų rankos nepasiekia - gyvenančių žmonių indėlius. 2004 metais „Snoras“ visoje Lietuvoje jau turėjo 200 „Snoriukų“ ir apie 500 tūkst. indėlininkų.

Ta pati schema buvo pritaikyta, kai 2005 metais „Snoras“ įsigijo „Krajbanka“. Nors šis Latvijos bankas pagal dydį šalyje buvo vos vienuoliktas iš 23, jis turėjo 43 filialus ir užėmė lyderio pozicijas teikiant bankininkystės paslaugas privatiems klientams. „Snoras“ leidosi į naujas teritorijas indėlių medžioti. Pirmasis „Snoriukas“ Latvijoje išdygo Liepojoje – tikslas buvo mažiausiai 100 tokių kioskelių.

Paslaugūs draugai iš Rytų

Nuo pat pradžių „Snoras“ buvo orientuotas į Rusiją – daug lėšų jis investavo į Rusijos vyriausybės vertybinius popierius. Tai buvo labai rizikinga strategija, beveik sunaikinusi patį banką. 1998 metų finansų krizė Rusijoje „Snorui“ smogė labai skaudžiai – Rusijos valdžia vertybinius popierius anuliavo. „Snoras“ atsidūrė ant bankroto slenksčio.

Vienas iš „Snoro“ savininkų – Sergejus Klimukas – išvyko į Maskvą, ketindamas banką parduoti. Jį lydėjo Davidas Kaplanas, Izraelio pilietis, turėjęs ryšių su didžiausia ir įtakingiausia nusikaltėlių gauja Lietuvoje – „Vilniaus brigada“.

Susitarimą su potencialiais pirkėjais pavyko pasiekti 1998 metų rugsėjį. Pirmiausia pasklido gandai, jog tai investuotojas iš Šveicarijos, kuris „Snorą“ išgelbės nuo pragaišties. Tuomet paaiškėjo, jog „Snorą“ gelbės „Incorion Investment Holding Company“ – Liuksemburge registruota bendrovė. Jos savininkas - Aleksandras Glikladas, turintis Rusijos ir Izraelio pilietybes.
Sandorio sudarymo Vilniuje metu jo bendrovei atstovavo teisininkas iš Australijos Jurijus Rapoportas. J. Rapoportas – Josifo Kobzono žentas. Pastarasis įtariamas ryšiais su Rusijos mafija ir metų metais neįleidžiamas į JAV

A.Glikladas Maskvoje dirbo išvien su J. Kobzonu, nors šiuo metu jie tapę aršiais konkurentais. A. Glikladas, Kanadoje turintis pabėgėlio statusą, dėl milijonų dolerių nesutaria su kitu Rusijos oligarchu, Michailu Černojumi – buvusiu Rusijos aliuminio karaliumi.

Jefimas Borodulinas ir Ella Tatarinova
Jefimas Borodulinas ir Ella Tatarinova
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Lietuvos pareigūnai „Snoro“ pardavimą palaimino – svarbiausia banko figūra tapo Jefimas Borodulinas. Jis atvyko iš Izraelio, nors buvo gimęs Lvove. Apie bankininkystę išmanė nedaug, taip teigia su juo ne kartą susitikusi Aušra Maldeikienė, tačiau talentingai sukosi visuomenėje.
R. Baranauskas savininkų pasikeitimą atlaikė. 2000 metais jis pripažino, jog banko akcininkai – labai įtakingi, ypač iš Ukrainos, padėję bankui atsilaikyti sunkiu metu per krizę Rusijoje.

Kitų Lietuvos bankų vadovybės pokyčius „Snore“, nors ir stokojančius skaidrumo, palaimino, nes kitu atveju bankas būtų žlugęs.

Tuometinių atsakingų pareigūnų pasyvumas rengiant sandorį padėjo pagrindus tokiam „Snorui“, koks jis yra šiandien – bankrutuojantis, kurio savininkams gresia kalėjimas.

2003 balandį „Snoras“ turėjo 695 akcininkus. Stambiausias akcininkas buvo „Incorion“ su 49,9 proc. akcijų paketu. Tarp kitų akcininkų – „Hoffman Development“ ir „Axcol Properties Ltd“ (kiekviena turėjo po 9,9 proc. akcijų) ir „Skeppy Shipping“ su 8,3 proc. akcijų. „Hoffman Development“ registruota Naujajame Džersyje, Jungtinėse Valstijose, o „Axcol Properties“ kartu su „Skeppy Shipping“ dalinosi tuo pačiu adresu Kipre. Kas slėpėsi už šių bendrovių pečių, niekam nebuvo įdomu.

Nors „Snoras“ ir augo, jo kelias nebuvo vien rožėmis klotas. 2002 metais Lietuvos bankas nepatenkino Prancūzijos piliečio Jeano Phillipo Ilyesco de Grimaldi noro įsigyti šio banko akcijų. Iš pradžių jis tvirtino priklausantis Monako kunigaikščių šeimai, tačiau vėliau paaiškėjo, jog jis – išeivis iš Rumunijos. Valstybės Saugumo Departamentas (VSD) tai įvertino kaip bandymą išplauti nežinomos kilmės pinigus, susijusius net su Rusijos nusikaltėliais.

Kai pritraukti naujo investuotojo nepavyko, po kelių mėnesių atsirado naujas potencialus akcijų pirkėjas. Šį kartą viskas vyko sklandžiai.

2003 metai Lietuvai politiniu požiūriu buvo labai neramūs. Sausio 5-ąją Rolandas Paksas laimėjo prezidento rinkimus. Spalio 30 dieną VSD vadovas Mečys Laurinkus Generalinei prokuratūrai pateikė raštą, kuriame teigiama, jog R. Paksas susijęs su tarptautiniu nusikalstamumu, o tai esą gali turėti padarinių valstybės saugumui. R. Paksui buvo inicijuotas apkaltos procesas , o 2004 metais nuo prezidento pareigų jis buvo nušalintas.

Apvainikuotos V. Antonovo pastangos

V. Antonovo kelias prie „Snoro“ buvo ilgas ir vingiuotas. 2003 metų vasarį „Academchimbank“, priklausęs Aleksandrui Antonovui ir jo sūnui Vladimirui, už 179 mln. Lt iš MDM grupės įsigijo 85 proc. „Conversbank“ akcijų. Buvo įsteigta „Conversgroup“.

Vladimiras Antonovas
Vladimiras Antonovas
© Reuters/Scanpix

Kovą Lietuvos Seimas gavo anoniminę pažymą apie „Conversgroup“ bandymus įsigyti „Snorą“ – dokumento autoriai atvirai įspėja Lietuvos valdžią dėl tokio sandorio pasekmių: pradedant pinigų plovimu ir baigiant didelių pinigų sumų iš banko nutekinimu, galiausiai šią finansų įstaigą privesiančiu prie bankroto.

Kaip vienas iš asmenų, stovinčių už „Conversgroup“, buvo minimas ir oligarchas iš Rusijos Olegas Deripaska. Po „Snoro“ nacionalizacijos buvo skelbiama, jog O. Deripaska ar jam priklausančios bendrovės buvo stambiausi indėlininkai, praradę apie 552 mln. Lt, laikytų banke. 

2003 metų kovo 20 dieną „Conversbank“, kuriam Vilniuje atstovavo V. Antonovas, informavo Lietuvos banką, jog įsigijo „Incorion“ – pagrindinį „Snoro“ akcininką. Spalio 23 dieną Lietuvos bankas palaimino sandorį ir sutiko, kad „grupė asmenų, kurią sudaro „Conversbank“ iš Rusijos ir „Incorion“ iš Liuksemburgo žmonės, valdys akcijų paketą (...), kuris „Snorą“ perleidžia į jų rankas“. Taip „Incorion“ su visomis teisėmis perėjo į „Conversgroup“ rankas.

V. Antonovo šeimai įsigijus „Snorą“, banko turtas per metus ėmė augti maždaug 35 proc. – geri laikai pasibaigė 2008 metais prasidėjus finansų krizei. Tarsi nujausdamas artėjančius nemalonumus, Lietuvos bankas, išnagrinėjęs 2003 ir 2004 metų metinių inspekcijų ataskaitas, paprašė „Snorą“ mažinti riziką. Tarptautinė reitingų agentūra „Fitch“ 2002 metais taip pat išsakė savo nuogąstavimus, ragindama atkreipti dėmesį į paskolų geografiją. 44 proc. visų paskolų buvo suteiktos JAV lengvatinių mokesčių zonose registruotoms bendrovėms.

„Snoras“ buvo pirmasis šalies bankas, kurį Lietuvos bankas nubaudė – tokių priemonių buvo imtasi atlikus auditą 2004 metais. Pagrindinis reikalavimas, kurį turėjo įvykdyti „Snoras“, buvo panaikinti paskolų portfelį ne šalies piliečiams. Tačiau labai greitai šis reikalavimas buvo sušvelnintas: kitais metais Lietuvos banko valdyba pratęsė terminą, per kurį „Snoras“ turi įvykdyti šį reikalavimą.

Vietinis vyrukas prasisuka 

R. Baranausko įtaka, atsidūrus greta V. Antonovo, išaugo. 2005 metų kovą jis iš „kito akcininko“ įsigijo 8,67 proc. „Snoro“ akcijų – iš anksčiau turėjo 0,2 proc. R. Baranauskas iš kitų išsiskyrė ir valdymo stiliumi. Jam labai patiko ne tik brangūs daiktai, ne mažiau masino ir galios pojūtis: banke įtvirtino gana savotišką nerašytą taisyklę – kai jis, direktorius, įeidavo į biurą, visi darbuotojai turėdavo atsistoti.

Jo verslo strategijos dalis buvo palaikyti artimus santykius su svarbiais žmonėmis, tokiais kaip Lietuvos banko Komercinių bankų priežiūros departamento direktorius Kazimieras Ramonas. K. Ramonas ir jo žmona buvo pakviesti ir į R. Baranausko sūnaus vestuves.

Tuo metu dirbti į banką buvo kviečiami įtakingi asmenys. Buvęs Lietuvos vidaus reikalų ministras Romas Vaitiekūnas buvo valdybos narys. “Snoro” vidaus audito departamento vadovas Vizgirdas Telyčėnas užėmė policijos generalinio komisaro pareigas. Buvusį finansų reikalų ministrą Eduardą Vilkelį R. Baranauskas įdarbino savo patarėju ryšiams su valstybės institucijomis.

Atrodo, jog klestintis nepotizmas buvusio Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko nei kiek netrikdė. Jis mirė 2010 metais, o po metų žlugo „Snoras“. Prezidento anūkas Dominykas Mertinas dirbo „Snoro“ viešųjų ryšių ir marketingo departamento direktoriumi. Kita A. Brazausko duktė Audronė Ūsonienė turi dvi dukras: viena iš jų, Gustė, dirbo “Snoro” marketingo departamente, o kitos, Andrės, vyras direktoriavo antrinėje „Snoro“ įmonėje „Nekilnojamojo turto panorama“.

Savininkai laiko „Snorą“ savo rankose

2006 metais Lietuvos bankas leido V. Antonovui ir R. Baranauskui drauge valdyti 93,75 proc. “Snoro” akcijų (68,65 proc. akcijų priklausė V. Antonovui ir 25,1 proc. R. Baranauskui, kuriam iki tol priklausė 9,99 proc.). Lietuvos bankas šį leidimą tai įvertino kaip žingsnį link dar didesnio skaidrumo – bent jau nebeliks neaiškių lengvatinio apmokestinimo zonų bendrovių. 

Nors šie asmenys turėjo pritraukti institucinį investuotoją – tokį, kuris subalansuotų bendrą sprendimų priėmimo procesą, kontroliuodamas blokuojantį akcijų paketą (teisiškai - mažiausiai 34 proc. akcijų), šiam tikslui įgyvendinti Lietuvos bankas “Snoro” savininkams davė laiko trejus metus.
Terminas, iki kurio pabaigos reikėjo surasti tinkamą institucinį investuotoją, nuo 2008 metų buvo dar pratęstas iki 2011 metų pabaigos – taip nutiko dėl pasaulinės finansų krizės. “Snoro” savininkai pristatė šešių investuotojų sąrašą tik tuomet, kai V. Vasiliauskas apie tai atvirai priminė per 2011 metų liepos 19 dieną vykusį susitikimą. Iš minėtųjų šešių, su Lietuvos banko atstovais susitiko tik du: “Jubilee Fund“ ir investicinis fondas „Omada Capital“. Pastarasis po pirmojo susitikimo dingo tarsi į vandenį, Lietuvos bankas pradėjo įtarti, jog „Jubilee“ fondu gali būti tiesiogiai susijęs su „Snoro“ savininkais.

„Re:Baltica“ Londone nepavyko net susisiekti su „Jubilee“ fondu, o „Omada Capital“ raštu atsakė, jog pakeitė strategiją ir nebeturi jokių planų investuoti į Baltijos šalių finansų sektorių. Po kelių mėnesių pasirodė žinia, jog jie perka „Snorui“ priklausiusį banką „Finasta“.

„Snoro“ pamėgta praktika suteikti rizikingas paskolas ir su Lietuvos banku žaisti katę ir pelę nieko nestebina. 2011 metų sausio 18 dieną Lietuvos banko valdyba liepė „Snorui“ paskolų portfelį Rusijai sumažinti per pusę – terminas buvo suteiktas iki liepos. „Snoras“ šias paskolas tiesiog pardavė Kipro bendrovėms, o gautus 550 mln. Lt investavo Kaimanų salose. Naujasis Lietuvos banko valdybos pirmininkas tai įvertino kaip įsipareigojimų vengimą.

Tačiau tikrosios bėdos „Snoro“ savininkų dar tik laukė – šveicarai jau žinojo, jog trūksta apie milijardo litų, ir ši informacija greitai iškilo į viešumą.

Priežiūros tarnyba pramiega įspėjimus

Kazimieras Ramonas
Kazimieras Ramonas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

2011 metų spalio 4 dieną Stokholme vyko Skandinavijos ir Baltijos šalių bankų priežiūros institucijų vadovų susitikimas. Kiekvienai šaliai atstovavo centrinio banko ir priežiūros tarnybų vadovai. Tačiau Kazimiero Ramono, Komercinių bankų priežiūros departamento direktoriaus, Stokholme nebuvo. V. Vasiliauskas juo nebepasitikėjo. Jis buvo pernelyg artimai susijęs su R. Baranausku. Dabar tyrimas dėl dingusio “Snoro” turto buvo Mindaugo Leikos – Lietuvos banko ekonomikos departamento direktoriaus – rankose. Būtent jis kartu su Lietuvos banko valdybos pirmininku ir vyko į Stokholmą.
Jie planavo užsiminti kolegoms iš Latvijos apie savo nerimą dėl “Snoro”, nes “Snorui” priklausė ir latvių “Krajbanka”. Su latviais vyko keli susitikimai, jų metu lietuviai paklausė apie situaciją “Krajbanke”.

Pirmoji užuomina buvo padaryta. Dabar latviai turėjo pradėti domėtis, kodėl lietuviams taip rūpi situacija “Krajbanka”.

Bent jau taip manė lietuviai. Latvių atsakymas buvo paprastas – “Krajbanka” turi 690 mln. Lt likvidaus turto. Ir viskas.

Vėliau M. Leika susitiko su Latvijos Finansų ir kapitalo rinkos komisijos (FCMC) vadove Irena Krūmane ir vėl iškėlė “Krajbanka” likvidumo klausimą. Lietuviai buvo įsitikinę – bet kuriam šios srities profesionalui būtų buvę aišku, jog su “Krajbanka” kažkas ne taip. Juk šis klausimas Stokholme, nors ir netiesiogiai, buvo iškeltas net du kartus iš eilės.

I. Krūmanė po šiai dienai teigia, jog lietuviai jos apie tyrimus ar įtarimus dėl “Snoro” neįspėjo: nei rugsėjį, kai vyko Lietuvos ir Latvijos bankų priežiūros institucijų viršūnių susitikimas, nei spalį. “Re:Baltica” I. Krūmanė aiškino, jog per susitikimą Stokholme tariama “užuomina” apie bėdas buvo išsakyta Lietuvos banko atstovo kaip klausimas apie “Krajbanka” likvidumą, kuris tuomet buvo labai didelis – ne 30 proc., kaip kad reikalaujama, o net daugiau nei 60 proc.

Be to, 2011 metų spalį oficialiame laiške Lietuvos bankui, kurį pasirašė pati I.Krūmanė, FCMC paprašė Lietuvos banko suteikti papildomos informacijos apie pokyčius, susijusius su “Snoro” kapitalu ir jo struktūra, nes tai galėtų tiesiogiai turėti įtakos ir “Krajbanka” veiklai. FCMC taip pat panoro duomenis apie auditą “Snore” gauti kuo greičiau, nes jie leistų susidaryti vaizdą apie tai, kaip bankas valdo riziką. FCMC nuomone, Lietuvos banko atsakymas buvo bendro pobūdžio ir nedavė atsakymų į užduotus klausimus, taigi tokia informacija negalėjo pasitarnauti kaip papildomas instrumentas latviams atliekant banko stebėseną. “Re:Baltica” to patikrinti negalėjo, nes FCMC pareiškė: “Paties laiško jums duoti mes negalime”.

Paskutinės “Snoro” dienos

Lietuvių nuomone, jie latviams negalėjo pasakyti nieko daugiau nei tos kelios užuominos, nes “Snoro” metinė inspekcija buvo prasidėjusi. Be to, tyrimo pradžioje iš Šveicarijos gauta informacija net nebuvo oficiali. Taip pat gali būti, jog lietuviai latviais šiek tiek nepasitikėjo – bijojo, kad informacija nepasiektų pačių “Snoro” savininkų.

Kasmetinis patikrinimas paprastai trunka keturias savaites. Spalio viduryje patikrinimas buvo pratęstas dar trims savaitėms – iki lapkričio 9 dienos.

Vienas iš daugiausia nerimo kėlusių klausimų buvo vertybinių popierių dingimas Šveicarijoje. Lietuvos bankas jau turėjo raštišką šveicarų patvirtinimą. Lapkričio 11 dieną Lietuvos bankas kreipėsi į Lietuvos generalinę prokuratūrą su prašymu “Snorui” pateikti kaltinimus.
Latviai įspėti nebuvo.

Lapkričio 14 dienos vakarą „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Reporteris“ (34 proc. žiniasklaidos grupės „Lietuvos rytas“ priklausė dukterinei „Snoro“ bendrovei „Snoro media investicijos“) kaip visada buvo pristatytas kitos dienos dienraščio „Lietuvos rytas“ numeris. Pagrindinė rytojaus laikraščio tema buvo policija. Apie bankus – nei pusės žodžio.

Tačiau lapkričio 15-osios „Lietuvos ryto“ numeris nebuvo toks, kokį jį išvakarėse pristatė televizijos žurnalistas. Pirmajame puslapyje įdėta Lietuvos Prezidentės Dalia Grybauskaitės nuotrauka, o antraštė rėkė: „Nurodymas: sutrypti Lietuvos bankus“. Medžiaga apie policiją buvo pakeista anoniminiu straipsniu, kuriame teigta, jog Lietuvos valdžia planuoja ant kelių parklupdyti lietuviškus bankus, o tuomet juos sunaikinti. Konkrečiai „Snoras“ minimas nebuvo, tačiau buvo nubrėžta aiški linija, skirianti Skandinavijos ir likusius, lietuviškus, bankus. Gana keista „Snorą“ vadinti lietuvišku banku – juk jo savininkas yra Rusijos pilietis.

R. Baranauskas lapkričio 14 dieną paskambino Lietuvos bankui ir pareiškė norą susitikti su V. Vasiliausku. Susitikimas buvo paskirtas sekančią dieną, 11.30 val. Tačiau lapkričio 15 dieną, apie 10 val. ryto, paskambino „Snoro“ atstovai ir pranešė, jog R. Baranauskas neatvyks, nes išvyko į planuotą komandiruotę. Akivaizdu, jog jis pabėgo.

Lapkričio 15 dieną Lietuvos bankas pasirengė atidžiai sekti „Snoro“ likvidumo rodiklius. Tą dieną buvo pastebėta neįprastai daug ir didelių pavedimų. Dienos pabaigoje „Snoro“ korespondentinėje sąskaitoje tebuvo 110 mln. Lt. Įprastai ši suma siekdavo 250-300 mln. Lt. Straipsnis „Lietuvos ryte“ kaip katalizatorius paskatino masinį pinigų ištekėjimą iš banko, R. Baranausko pabėgimą ir skubų sargų iškvietimą – „Zolfo Cooper“.

Tą dieną Lietuvos banke buvo surengta telekonferencija su Jungtinės Karalystės bendrove „Zolfo Cooper“, kuri užsiima bendrovių restruktūrizacija. Ją lietuvių prašymu dar spalį buvo rekomendavę kolegos iš Švedijos drauge su dar keliomis panašiomis pasaulinėmis kompanijomis.

Lapkričio 15 dieną Latvijos FCMC elektroniniu laišku kreipėsi į lietuvius išsamesnės informacijos. Lietuviai atsakė tik lapkričio 16 dienos rytą, paminėjo galimas problemas „Snore“, tačiau jas atmetė kaip „gandus“.

Irena Krūmanė
Irena Krūmanė
© DELFI.lv

M. Leika lapkričio 16 dieną paskambino I. Krūmanei, kuri tuo metu buvo komandiruotėje Vienoje, informuodamas, jog rinksis Lietuvos banko valdyba, kuri ketina priimti sprendimą dėl „Snoro“ likimo, o tuomet informacija keliaus vyriausybei, spręsiančiai, ar banką nacionalizuoti.

Apie „Snoro“ nacionalizaciją buvo paskelbta lapkričio 16 dieną, 17 val. Specialistas iš „Zolfo Cooper“ Simonas Freakley jau buvo pakeliui į Vilnių, jam buvo patikėtos laikinojo banko administratoriaus pareigos. Jis laikomas vienu iš geriausių pinigų seklių. Viena iš jo sėkmės istorijų – dingusių Saddamo Husseino turtų paieškos.

Gruodžio 7 dieną Vilniaus apygardos teismas priima sprendimą pradėti bankroto procedūras. Kai tik Lietuvos bankas priėmė sprendimą pradėti „Snoro“ bankroto procedūrą, bankroto administratoriumi buvo pasirinktas kitas vienas „Zolfo Cooper“ specialistas darbui su tarptautiniais bankrotais – Neilas Cooperis. Būtent jis administravo britų milijardieriaus Roberto Maxwello pensijų fondo imperijos – „Mirror“ grupės – bankrotą.

„Zolfo Cooper“ duomenimis, daugiau nei 977 mln. litų buvo perpumpuoti į sąskaitas, siejamas su V. Antonovu ir R. Baranausku. Bendrovė teigia ieškanti mažiausiai 2 mlrd. Lt, kurie dingo iš „Snoro“.
Šiandien, kai „Snoro“ veikla sustabdyta, nemažai interesų grupių atvirai ginčija, ar Lietuvos bankas pasielgė teisingai. Tuo pačiu metu V. Antonovo ir R. Baranausko gynybos komanda Londone iš visų jėgų bando išgelbėti juos nuo ekstradicijos Lietuvai. Gynybos tikslas – pavaizduoti tai kaip politinę bylą: esą Lietuvos teismų sistema labai politizuota. Visi su byla susiję banko pareigūnai atsargūs ir nuo žurnalistų atsitvėrę tylos diena. Gali praeiti ir metai, kol į viešumą iškils daugiau informacijos.
V. Antonovo strategija priėjo liepto galą

Galima įvardyti dvi „Snoro“ kaip banko plėtros kryptis. Viena iš jų primena vadinamąją piramidę ar Ponzi schemą, kur seni įsipareigojimai padengiami naujais indėliais. Tokia schema žlunga, kai prapuola naujos finansinės injekcijos. „Snoras“ visoje Lietuvoje orientavosi į smulkius indėlininkus, kurie susiviliojo dosniomis palūkanomis ir bankui patikėdavo savo pinigus. „Snoras“ sukūrė filialų tinklą susemti visuomenės pinigus ne tik visoje Lietuvoje, tą patį kūrė Latvijoje. Artimiausiuose „Snoro“ ateities planuose buvo ir Čekija.

Buvęs vyriausiais DNB banko Lietuvoje analitikas Rimantas Rudzkis „Re:Baltica“ sakė, jog tokie bankai kaip „Snoras“ gali išgyventi tik tuomet, jeigu iš pašalės gauna finansinių injekcijų. „Snoro“ atveju tai galimai buvo ir pinigai iš Rusijos. Dauguma Latvijos bankų priklausomi nuo lėšų iš Rusijos, nors jas ir sunku pavadinti skaidriomis.

Kita aiški V. Antonovo strategija – sukurti tarptautinį bankų tinklą, leisiantį jų savininkams laisvai siuntinėti pinigus iš vieno banko į kitą, o tikrojo bankų grupės kapitalo dydžio niekas taip ir nesužinotų. Kaip „Re:Baltica“ sakė vienas iš profesionalių tyrėjų iš Lietuvos, jeigu pažiūrėtume į skaičius, viskas atrodo tvarkinga, o norint sužinoti, ar banko indėliai nėra užstatyti kitur, reikia įdėti nemažai pastangų. Jeigu pinigai keliauja konkretiems asmenims ar bendrovėms, jais gali domėtis pinigų plovimo prevencija užsiimantys pareigūnai. Tačiau pavedimai iš vieno banko į kitą to išvengia, nes nepatenka į jų tikrinamų procedūrų sąrašą.

Lietuviai per tyliai perspėjo

Paklaustas apie Lietuvos banko padarytas klaidas sprendžiant „Snoro“ problemą, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Audrius Misevičius pateikia vaizdingą palyginimą: nors ir galioja eismo taisyklės, avarijų išvengti nepavyksta. Jis pažymi, jog visame pasaulyje bankrutuoja įvairiausio dydžio bankai. Bankų sektorių paversti 100 proc. saugia erdve praktiškai neįmanoma.

Tai gali būti tiesa, juk šiais laikais milijonai ar net milijardai eurų iš vienos sąskaitos į kitą nukeliauja vos spragtelėjus pele. Todėl priežiūros institucijų darbas tikrai nelengvas. Tačiau tai nėra neįmanoma užduotis. Kas akivaizdu iš „Snoro“ atvejo – griūtis neįvyksta staiga, iš pradžių pasirodo nerimą keliantys ženklai, kuriais prievaizdai ir turi laiku pasinaudoti.

Kyla klausimas, ar Lietuvos ir Latvijos finansų įstaigų priežiūros institucijos tinkamai veikė ir bendradarbiavo. V. Antonovo verslo stilius buvo gerai žinomas dar iki jam įsigyjant „Snorą“. Gali kilti natūralus klausimas, kodėl latviai vasaros pradžioje nieko nesužinojo apie šveicarų suteiktą informaciją?

2010 metais Lietuvos ir Latvijos (bei kitų šalių) pasirašytos bendradarbiavimo sutarties skyriuje „Dėl bendradarbiavimo finansinių krizių situacijose“, teigiama: „Šalis, kuri pirmoji pastebi potencialią tarptautinę krizę, privalo: a) apie situaciją informuoti suinteresuotas šalis; b) (...) tuo pačiu metu šalis privalo sudaryti specialią grupę (grupę, kurią sudaro suinteresuotos šalys ir finansų įstaigų priežiūros pareigūnai), kuri tarpusavyje dalintųsi svarbia informacija, ir kartu vertintų krizės padarinius vietos finansų sistemoms“.

Sutartyje taip pat numatyta, jog reikia imtis papildomų veiksmų, tarp kurių „užtikrinti, kad suinteresuotos šalys ieškotų bendro atsako į finansų krizę“.

Latviai nebuvo informuoti - nei išsamiai, nei oficialiai - apie augantį lietuvių nerimą. Atrodo, jog problema buvo sprendžiama pagal biurokratinį šabloną: jokių oficialių įspėjimų ant popieriaus, jokių reikiamų veiksmų. Atsakomybė dar nenustatyta, nors K. Ramonas vėliau buvo atleistas, o viena iš atleidimo priežasčių įvardytas „biurokratinis požiūris į darbą“.

„Snoro“ atveju gali būti, jog priimti sprendimą banką nacionalizuoti buvo galima tik iškėlus bylą dėl neegzistuojančių vertybinių popierių Šveicarijos bankuose. Teismuose dar laukia nelengva kova, nors sukčiavimo atvejis ir akivaizdus. Be įrodymų, gautų Šveicarijoje, Lietuvos pareigūnai praktiškai būtų bejėgiai. Jie negalėtų banko uždarymo pagrįsti vien skaidrumo trūkumu.

Skaidrumo trūkumas dar ne priežastis baudžiamajai bylai, tačiau jis padeda pagrindą tolesniam tyrimui. Norint banką uždaryti, reikia konkrečių banko operacijų neteisėtumo įrodymų. Tačiau šalis gali neįsileisti neskaidrių bankų, o būtent ten ir prasidėjo „Snoro“ istorija, ten ir buvo padarytos tiek lietuvių, tiek latvių klaidos.

Jungtinė Karalystė „Snoro“ pas save neįsileido. Lietuvos bankas neseniai tą patį padarė su kitu Rusijos banku. Šis atsisakymas galbūt yra ta sunki pamoka, kurią Lietuvos bankas išmoko iš „Snoro“ žlugimo.

Įvykių chronologija

DataLaikasŠalisĮvykis
1992 Lietuva1992 metais kaip Šiaulių regioninis bankas įsteigtas bankas "Snoras". Nuo pat banko veiklos pradžios prie jo prisijungė Raimundas Baranauskas.
1996 Rusija Būdamas vos 21 metų, ką tik baigęs universitetą, Vladimiras Antonovas pradeda dirbti "Sberbank" - didžiausiame Rusijos ir Rytų Europos banke. Mokslines studijas jis iškeitė į bankininkystės mokslus.
1997 RusijaV.Antonovas įsidarbina "Lefko" banke, vadovauja komercijos ir finansų departamentui. Už sėkmingą prekybą Rusijos valstybės obligacijomis teigia gavęs 13,93 mln. Lt premiją.
1998 LietuvaPer Rusijos finansų krizę 1998 metais "Snoras" vos nebankrutuoja. Banką įsigyja "Incorion Investment Holding Company". Manoma, jog bendrovės vadovybė turi ryšių su Rusijos nusikaltėlių pasauliu. Lietuva sandoriui pritaria.
1999 Rusija Už 556 tūkst. Lt V. Antonovas įsigyja "Akademchimbank".
2002 - 2008 RusijaV.Antonovas įsidarbina "Conversbank". 2002 metais banko kontrolę perima į savo rankas.
2003 kovas LietuvaVilniuje V. Antonovo atstovaujamas "Conversbank" įsigyja "Incorion" - pagrindinį "Snoro" akcininką. Dabar jis kontroliuoja 68 proc. "Snoro" akcijų. Vėliau Jungtinė Karalystė neleidžia V. Antonovui įžengti į šalies bankų rinką. Tiek "Fitch" reitingų agentūra, tiek Lietuvos bankas įspėjo "Snorą" mažinti veiklos su Rusija apimtis, tačiau veiksmų nesiėmė. Kodėl? Viena iš priežasčių gali būti susijusi su "Snore" taikyta praktika įdarbinti su Lietuvos valdžia susijusius asmenis.
2005 rugsėjis LatvijaV. Antonovui priklausantis "Snoras" už 96,68 mln. Lt įsigyja Latvijos "Krajbanka" (83 proc. akcijų). Nepaisant V. Antonovo reputacijos, Latvijos finansų įstaigų priežiūros tarnyba leidžia "Snorui" įsigyti "Krajbanka" - jie tvirtina, jog pasitiki ankstesniu lietuvių sprendimu. Iš tikrųjų naujo investuotojo atėjimas FCMC gyvenimą labai palengvino - nebereikėjo lakstyti paskui nuolat besipešančius smulkius akcininkus.
2007 gruodis Jungtinė KaralystėV. Antonovas nori "Snoro" filialą atidaryti Jungtinėje Karalystėje, tačiau britų bankų ombucmenas - FSA - prašymą atmeta.
2010vasarisLatvijaLatvijos bankų priežiūros tarnyba uždraudė "Krajbanka" suteikti paskolas ne Latvijos gyventojams. Didesnes nei 490 tūkst. Lt paskolas Latvijos gyventojams galima išduoti tik su FCMC leidimu.
2011 metų vasara LietuvaŠveicarijos bankų priežiūros tarnybos atsakyme į Lietuvos banko užklausimą teigiama, jog vertybiniai popieriai, anot "Snoro", laikomi sąskaitose Šveicarijos bankuose - apie 1,001 mlrd. Lt - paprasčiausiai neegzistuoja. Lietuva gauna pirmąjį įspėjimą apie galimą su V. Antonovu susijusį sukčiavimą. "Snoro" skelbtų vertybinių popierių Šveicarijos bankų sąskaitose nėra, tai reiškia, jog V. Antonovas galimai neteisėtai disponavo indėlininkų pinigais. Latviai neinformuojami. Lietuvos banko teigimu, šveicarų suteikta informacija buvo konfidenciali, trečioms šalims jos perduoti nebuvo galima.
2011 metų liepos 19 d. LietuvaLietuvos banko pareigūnai susitinka su V. Antonovu ir R. Baranausku, pakartoja sausio 18-osios dienos raštišką nurodymą visus vertybinius popierius iki rugsėjo 15 dienos pervesti į Lietuvos Centrinį Vertybinių Popierių Depozitoriumą. Lietuvos bankas neišsidavė žinąs, jog minėtieji vertybiniai popieriai sąskaitose Šveicarijoje neegzistuoja. "Snoras" vietoj 1,2 mlrd. Lt perveda tik 200 mln. Lt. Šveicarų paprašyta pradėti neoficialų tyrimą, kur galėtų būti dingę pinigai.
2011 metų rugsėjo pabaiga Lietuva Šveicarų tyrėjai nustatė, jog "Snoras" galimai klastojo dokumentus ir netinkamai tvarkė banko turtą.
2011 metų spalio 3 diena LatvijaNorėdama nuo bankroto išgelbėti nacionalines oro linijas "airBaltic", Latvijos vyriausybė sutinka investuoti dar 245,15 mln. Lt, tačiau tik su keliomis sąlygomis, tarp kurių - reikalavimas, jog avialinijų bendrovės bendrasavininkas "Baltic Aviation Systems" (BAS) taip pat skirs 69,06 mln. Lt. BAS kreditoriai - ir "Investbank", "Krajbanka", "Snoras" ir dar trys su V. Antonovu siejamos bendrovės. "airBaltic" krizė: oro linijų akcininkė BAS buvo viena iš pagrindinių V Antonovo bendrovių. Atrodo, jog skolinimo limitas, taikytinas V. Antonovo bankams, ir buvo priežastis, kodėl minėtosios bendrovės buvo priverstos kredituoti BAS. Nors visi žinojo, kad už šių bendrovių stovi V. Antonovas, kaip teigia buvęs Latvijos ekonomikos ministras Artis Kamparas, FCMC nesugebėjo nustatyti, kam iš tikrųjų tai buvo finansiškai naudinga.
2011 metų spalio 4 diena StokholmasLietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas susitinka su Latvijos finansų ir kapitalo rinkos komisijos (FCMC) vadove Irena Krūmane - susitikimas vyko Stokholme per Baltijos ir Šiaurės Europos valstybių bankų lyderių ir priežiūros tarnybų viršūnių susitikimą. Į susitikimą V. Vasiliausias atvyko su ekonomikos departamento vadovu Mindaugu Leika. M. Leika paklausė I. Krūmanės, ar jie žino, kiek pinigų turi "Krajbanka". V. Vasiliauskas teigia, jog tai buvo akivaizdaus įspėjimas. Pati I. Krūmanė su tuo nesutinka, tvirtindama jog tai buvo tik neoficialus pokalbis. Esą ji nesuprato, jog tai oficialus įspėjimas, nes buvo išsakytas prie kitų žmonių. Be to, "Krajbanka" dėl likvidumo problemų niekada neturėjo.
2011 metų spalio 5 diena Latvija "Krajbanka" biržoje siūlo 10 mln. naujų akcijų. Dabar "Snorui" priklauso nebe 94.2, o tik 67.9 proc. šio Latvijos banko akcijų. Vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl taip pasielgta - bandymas surinkti lėšas, kurio reikalavo FCMC. Naujas akcijas supirko asmenys, apie kuriuos viešoje erdvėje iki nebuvo kalbėta. Neaišku, ar FCMC patikrino naujuosius akcininkus dėl galimų jų ryšių su V. Antonovu.
2011 metų spalio 11 diena LatvijaI. Krūmanė, oficialiai susirašinėdama su Lietuvos banku, paprašo papildomos informacijos apie pokyčius "Snoro" kapitale ir kitų svarbių duomenų, galinčių turėti įtakos "Krajbanka" stabilumui. FCMC teigimu, gautas atsakymas labai "oficialus".
2011 metų lapkričio 11 diena LietuvaLietuvos bankas prašo generalinės prokuratūros "Snorui" pateikti kaltinimus, vienas iš argumentų - dingę vertybiniai popieriai. Apie šį žingsnį kolegos iš Latvijos neinformuojami. Tai reiškia, jog lietuviai nesilaikė bendradarbiavimo su latviais susitarimo, kuriame numatyta, jog šalis, "pirmoji nustatanti galimą tarptautinę krizę", informuoja apie tai kitą šalį ir pasidalina svarbia informacija. Lietuvos banko teigimu, latviams patvirtinus, kad situacija "Krajbanka" yra gera, "Snoro" krizė neatrodė tarptautinė (kaip kad numatyta bendradarbiavimo sutartyje), o tik nusikalstama veika, kuri tuomet buvo įvertinta kaip vietinė Lietuvos problema. Be to, ikiteisminio tyrimo stadijoje galioja ir apribojimai informacijai.
2011 metų lapkričio 15 diena LietuvaPirmajame puslapyje dienraštis "Lietuvos rytas" išspausdino šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės nuotrauką. Antraštė virš nuotraukos skelbia "Įsakymas: sutrypti Lietuvos bankus". Lietuvos bankais vadinami visi ne skandinavų kapitalo bankai. "Lietuviškasis" "Snoras" priklauso V. Antonovui, o "lietuviškasis" "Ūkio" bankas - Vladimirui Romanovui. Pats "Lietuvos rytas" netiesiogiai priklauso V. Antonovui - jis suprato, jog jo imperijai galas ir griebėsi šiaudo.
2011 metų lapkričio 15 diena Latvija"Lietuvos ryto" versijoje internete pasirodė pranešimas, jog panaikinta "Snoro" licencija. FCMC atsiuntė elektroninį laišką Lietuvos bankų priežiūros tarnybai, jai buvo atsakyta, jog tai tik gandai, o ne faktai.
2011 metų lapkričio 15 diena LietuvaR. Baranauskas neatvyko į rytinį susitikimą Lietuvos banke, manoma, jog pabėgo.
2011 metų lapkričio 15 diena LietuvaLietuvos bankas su bankroto administratoriumi Simonu Freakley (bendrovė "Zolfo Cooper") surengė telekonferenciją. Lietuvos bankas dar spalio 4 dieną per susitikimą Stokholme paprašė kolegų Švedijoje rekomenduoti bankroto administratorių. Lapkričio 15 dienos vakarą "Snoro" sąskaitoje Lietuvos banke vietoj 250-300 mln. Lt lieka vos 110 mln. Lt.
2011 metų lapkričio 16 dienaRytasLietuvaLietuvos banko ekonomikos departamento vadovas Mindaugas Leika paskambino I. Krūmanei į Vieną (ji buvo komandiruotėje). Jis ją informuoja, jog renkasi Lietuvos banko valdyba priimti sprendimo dėl "Snoro". Tuomet informacija keliaus vyriausybei, kuri ir spręs, ar banką nacionalizuoti. Vėliau I. Krūmanė paskambino "Krajbanka" vadovui Ivarui Priedičiui ir perdavė naujienas.
2011 metų lapkričio 16 dienaRytas LatvijaPatenkindamas "Snoro"prašymą, "Krajbanka" bankui pervedė 69,06 mln. Lt. "Krajbank" valdybos pirmininkas Ivaras Prieditis tvirtina, jog tai nebuvo neįprasta praktika.
2011 metų lapkričio 16 diena13:00:00LatvijaFCMC vadovės pavaduotojas Janis Brazovskis gauna žinią iš Švedijos bankų priežiūros tarnybos, Uldžio Cerpo (jis taip pat latvis). Jis jam pasiūlo susisiekti su Lietuvos banku. J. Brazovskis paskambino M. Leikai, kuris pareiškė, jog Lietuvos bankas pastebėjo vertybinių popierių trūkumą "Snore".
2011 metų lapkričio 16 diena13:00:00LietuvaSusirenka Lietuvos banko valdyba. 14:57 val. priimamas sprendimas nušalinti "Snoro" valdybą ir paskirti laikiną administratorių.
2011 metų lapkričio 16 dienaapie 16.00 valLietuvaPaskelbiamas Lietuvos banko sprendimas. Susitinka Lietuvos vyriausybė. Dienotvarkėje - siūlymas valstybei perimti "Snorą" į savo rankas.
2011 metų lapkričio 16 dienaapie 17.00 val.Lietuva"Snoras" nacionalizuojamas. Latvijos FCMC informuojama apie Lietuvos sprendimą. "Krajbanka" vadovas Ivaras Prieditis vakare naujienų laidoje tvirtina - nėra pagrindo nerimauti.
2011 metų lapkričio 16 diena LietuvaĮ Vilnių atvyksta administratorius Simonas Freakley.
2011 metų lapkričio 16 diena15:00:00 val.LatvijaPo naujienų iš Lietuvos Latvijos FCMC susitinka aptarti tolesnių veiksmų. Jie taip pat pasikvietė ir "Krajbanka" valdybą. Valdyba teigia, jog klientai sukruto, tačiau dėl likvidumo bėdų nėra. FCMC ir banko valdyba sutaria, jog bet kuri finansinė operacija būtų vykdoma per FCMC, leidžiama perversti tik įprastam darbui reikalingus pinigus, negalimos jokios su "Krajbanka" savininkais susijusios finansinės operacijos. FCMC taip pat atlieka kasmetinį "Krajbanka" auditą, taigi jų atstovas Gintas Vitinšas jau banke ir jį kontroliuoja.
2011 metų lapkričio 16 dienaNaktisLatvijaVėlų vakarą V. Antonovas ir R. Baranaukas privačiu lėktuvu iš Kijevo atvyksta į Rygą. Jie susitinka su "Krajbanka" valdyba. Po susitikimo abu bankininkai iš Rygos išvyksta, nors ir buvo pažadėję kitą dieną susitikti su FCMC.
2011 lapkričio 17 diena Latvija"Snoro" administratoriaus atstovai atvyksta į "Krajbanka" būstinę Rygoje. Vienas iš jų - Neilas Copperis, šiuo metu dirbantis su "Snoro" bankrotu. Per "Skype" jie bendrauja su Simonu Freakley, kuris tuo metu yra Vilniuje. Lietuvos pozicija tokia - lapkričio 21 dieną "Snoras" dalinai vėl dirbs.
2011 metų lapkričio 17 diena LatvijaFCMC klausia "Krajbanka" apie korespondentines sąskaitas. Austrijos "Meinl Bank" turėjo "Krajbanka" pervesti 69,06 mln. Lt, tačiau to nepadarė. Vietoj to buvo pratęstas indėlio terminas, kas dar labiau suneramino FCMC. Be to, FCMC nurodė "Krajbanka" iš penkių korespondentinių sąskaitų lėšas perversti į "Deutsche Bank", bet tai taip pat nebuvo padaryta.
2011 metų lapkričio 17 diena20:20:00Latvija"Krajbanka" veikla suintesyvėjo 30-40 proc. Iš banko pradėjo plaukti pinigai. Po pietų FCMC apribojo pinigų pervedimus. Negalima atsiimti daugiau nei 345,28 tūkst. Lt.
2011 metų lapkričio 18 diena LatvijaFCMC pakartoja savo reikalavimą "Krajbanka" pervesti pinigus iš korespondentinių sąskaitų, bet veltui. Apie 13 val. J. Brazovskis paskambino minėtojo banko valdybos nariui Martinšui Zalansui, kuris pareiškė, jog jiems reikia susitikti ir pasikalbėti apie korespondentines sąskaitas. FCMC nustatė, jog pervedimas neįmanomas. Vėliau, vaizdo konferencijos metu, V. Antonovas J. Brazovskiui pareiškė, jog pinigai korespondentinėse sąskaitose buvo pažadėti kitiems kaip užstatas, o tai patvirtinančius dokumentus pasirašė I. Prieditis. I. Prieditis: "V. Antonovas man sakė, kad pinigus galėsiu paimti, kai tik reikės. Tikėjau juo".
2011 metų lapkričio 21 diena22 val.LatvijaAdministatorius iš Vilniaus susitiko su ombucmenais iš Latvijos ir sužinojo apie korespondentinėse sąskaitose esančius užstatinius pinigus. Tą patį vakarą latviai iš lietuvių gavo elektroninį laišką - tokia pati situacija susiklostė ir "Snore". Tai reiškia, jog trūksta žymiai daugiau pinigų nei manyta anksčiau. Nebelieka vilčių, kad "Snoras" galės bent dalinai dirbti.
2011 metų lapkričio 21 diena LietuvaPareiškimus parengė tiek Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, tiek Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas. Abu pripažino, jog situacija "Snore" blogesnė nei manyta. "Manėme, jog tai sunkus gripas, tačiau pasirodė, jog vėžys", - sakė V. Vasiliauskas.
2011 metų lapkričio 21 diena22:00:00LatvijaNors FCMC apie iš "Krajbanka" dingusius pinigus sužinojo dar lapkričio 18 dieną, banko veiklą nutraukti nusprendė tik lapkričio 21 dienos popietę. Pranešimas spaudai paviešintas 22 val. vakaro. Lapkričio 19-20 buvo savaitgalis.
2011 metų lapkričio 22 diena LatvijaTeismas saugumo sumetimais nurodė sulaikyti dabar jau buvusį "Krajbanka" prezidentą Ivarą Prieditį.
2011 metų lapkričio 22 diena LietuvaLatvijos vyriausybė skelbia, jog lauks Lietuvos sprendimo dėl "Snoro" likimo, o tuomet spręs "Krajbanka" ateities klausimą.
2011 metų lapkričio 23 diena LatvijaFCMC oficialiai pranešė apie "Krajbanka" lėšų neprieinamumą - trumpai tariant, bankas pinigų neturi.
2011 metų lapkričio 23 diena LietuvaIšduotas tarptautinis V. Antonovo arešto orderis
2011 metų lapkričio 24 diena LietuvaLietuvos banko valdyba nusprendė pradėti "Snoro" bankroto procedūrą.
2011 metų lapkričio 24 diena Jungtinė KaralystėLondone sulaikyti V. Antonovas ir R. Baranauskas.
2011 metų lapkričio 25 diena Jungtinė KaralystėV. Antonovas ir R. Baranauskas paleisti už užstatą.
2011 metų lapkričio 25 diena LatvijaLatvijos FCMC valdybos narys Janis Placis pranešė pasitraukiantis iš posto. Tačiau lieka FCMC - tik žemesnėse pareigose ir už mažesnį atlyginimą.
2011 metų lapkričio 28 diena LatvijaAtsistatydina I. Krūmanė. Iš FCMC vadovės pareigų I. Krūmanė traukiasi dėl krizės Latvijos "Krajbanka". Parlamentas jos pasitraukimui pritarė gruodžio 8 dieną.
2011 metų lapkričio 29 diena Latvija"Krajbanka" klientai - tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys - galėjo iš valstybės reikalauti kompensacijos už ne didesnius nei 345,28 tūkst. Lt indėlius. Iš viso 1,643 mlrd. Lt buvo išmokėta kompensacijoms. 908 mln. Lt buvo pasiskolinti iš Latvijos valstybės biudžeto su viltimi, jog pinigus pavyks susigrąžinti, kai tik "Krajbanka" bus likviduotas. Daugumos pinigų, prarastų žlugus "Krajbanka", atgauti nepavyks. Latvijos valstybė indėliams apsaugoti skyrė 263 mln. eurų - Latvijos mokesčių mokėtojams teks padengti skirtumą tarp šios sumos ir tos, kurią pavyks gauti pardavus banko turtą. Nuostoliai gali siekti milijonus.
2011 metų lapkričio 29 diena Jungtinė KaralystėV. Antonovas pasitraukė iš futbolo klubo "Portsmouth FC" pirmininko pareigų, nes motininė bendrovė "Convers Sports Initiative" paskelbė apie bankrotą.
2011 metų lapkričio 30 diena LietuvaLietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departmenui vadovavęs Kazimieras Ramonas atleistas iš pareigų "dėl netinkamo pareigų vykdymo". Po dviejų savaičių savo noru postus paliko dar du Lietuvos banko valdybos nariai.
2011 metų gruodžio 7 diena LietuvaVilniaus apygardos teismas priima sprendimą pradėti bankroto procedūras.
2011 gruodžio 14 diena LietuvaPradedamos išmokėti kompensacijos už ne didesnius nei 345 tūkst. Lt indėlius. Iš viso kompensacijoms skirta4,14 mlrd. Lt.
2012 metų balandžio 20 diena Jungtinė KaralystėJungtinės Karalystės teismas ir vėl atidėjo R. Baranausko ir V. Antonovo ekstradijos svarstymą.
2012 metų gegužės 18 diena Jungtinė KaralystėJungtinės Karalystės teismas areštavo 492 mln. eurų (1,698 mlrd. Lt) vertinamą V. Antonovo turtą, įskaitant sąskaitas Latvijos, Austrijos, Jungtinės Karalystės, Šveicarijos ir Ukrainos bankuose.

Baltijos šalių tiriamosios žurnalistikos centras „ReBaltica“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Plyšus aortai, retas kuris išgyvena: norint sumažinti riziką, veiksmų imtis galima nedelsiant (1)

Rugsėjo 19-ąją visame pasaulyje minima aortos diena. Santaros klinikų kraujagyslių chirurgas...

Norint rasti auklę, teks paplušėti: papasakojo, kokius reikalavimus kelia tėvai, o kokių užgaidų turi auklės (6)

Prasidėjus rudeniui, daugelis mamų grįžta į darbus, o vaikai keliauja į darželius. Jei vietą...

Kupiškyje iš tėvų atimti vaikai išgyveno kančias: globėja 5-erių berniuką laikė rūsyje (142)

Kupiškio rajone, kaip įtariama, prieš penkiametį smurtavo laikinoji globėja. Ji vaiką uždarė...

Nausėda ir Skvernelis sukirto rankomis dėl „gyvūlių ūkio“ naikinimo: kiek realu tai pasiekti (6)

Trečiadienį ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sakė, kad su prezidentu Gitanu Nausėda rado...

Užkalnis. Kodėl lietuviai blogai maitinasi ir kaip juos perauklėti (154)

Šlapia dešra ir forminė duona vaikų ligoninėse, fotografuota iš įvairių kampų ir įkelta į...

Technologijų tobulėjimas gali sukelti tikrą karinės technikos perversmą: kalba apie naujos kartos tankus (33)

Elektrinės transporto priemonės vis labiau populiarėja. Tai skatina ir ekologiniai įsitikinimai,...

Kuodis: makroekonominė kriminologija yra labai smagus ir prasmingas sportas, juo užsiimu daug metų (4)

„Iš principo tas legalus gyvulių ūkis tai gausybė išimčių, kurios nėra pateisintos...

Brangi sveikatos paieška: lietuviams siūlo medų po 187 eurus už kilogramą (74)

Lietuvoje kylant sveikuoliško gyvenimo bangai, auga ir susidomėjimas įvairiais produktais, kurie...

Į laisvę lygtinai paleistas garsus nusikaltėlis paspruko iš Lietuvos: gražuolės žudiko ieško jau kaip dingusio be žinios (167)

Dėl grožio konkurso nugalėtojos nužudymo ir milijonais eurų įvertintų 70 kg narkotinių...

Tarp valdančiųjų – užuominos apie naujus mokesčius: įkvėpė Lenkijos pavyzdys (286)

Artėjant biudžeto svarstymo metui tarp valdančiųjų pasigirdo užuominų apie svarstymus...