Per šio viršelio fotosesiją Rolandas juokina visą komandą, leidžiasi į siūlomus žaidimus kostiumais ir įvaizdžiais: „Kai ne dažnai, smagu. Anksčiau gal būdavo sportinis interesas kažkur patekti, dabar jo nebeliko, tad ir tose fotosesijose jaučiuosi atsipalaidavęs.“
Jei ko imasi, viską daro atvira širdimi. Tai, atrodo, dar vienas jo sėkmės faktorių. Laidų „Nepatogūs klausimai“, „Lietuvos balsas“, „Vėl tie patys“, daugybės renginių vedėjui šiandien trūksta nebent vienintelio dalyko – laiko. Bet ir jį moka suplanuoti taip, kad pakaktų ne tik darbams, bet ir žmonai Ievai – buvusiai dainininkei, laidų vedėjai, mielam ir jautriam Motiejui ir tėtį apie pirštą vyniojančiai žavingai Meilei.
Su Ieva jūs jau dešimt metų, tavo karjera įsibėgėjusi. Kaip pavyksta pasiekti sėkmės visuose frontuose – darbo ir asmeniniame?
Dešimt metų santuokos, dvidešimt – problemų darbe (juokiasi). Karjeros nepadarysi be darbo. Ne be reikalo sakoma, kad į duobę neįkrinta tas, kuris jos nekasa. Visada jaučiau, kad noriu daug ir sąžiningai dirbti. Dėl to man juokingas posakis: oi, jam pasisekė. Kaip galėtų pasisekti, jei nieko nedarytum? O kai dešimt kartų bandai kažką nuveikti, anksčiau ar vėliau pasiseka.
Su šeima dešimties progų nėra, bandai tai padaryti iš pirmo karto. Kažkuria prasme šeimą vertinu kaip įmonę. Jei sukūręs ją nieko nedarysi, ar ji neš pelno, gausi dividendus? Ar vyks kokie nors procesai, įmonė augs, gerės? Na, ne. Turi kasdien, pavadinkime, eiti į darbą – daryti kažką dėl šeimos: investuoti laiko, nuotaikos, uždegti kitus, kad tau taip pat norėtų skirti laiko, būtų gerai nusiteikę kartu kurti, atrasti dalykus, kurie tą kūrybą veikia.
Gal kažkas ir supyks, kad šeimą lyginu su darbu, bet pats pritaikau tokį įmonės modelį. Ir stengiuosi, kad jis važiuotų. Šis darbas atsakingesnis už kitus, nes žaidi ir kito žmogaus likimu, jo emocijomis, psichologine būsena. O kai dar atsiranda vaikai, turi kurti viską ir dėl jų.
Nesakau, kad viskas paprasta ir lengva, yra buvę, kai su Ieva nesutarėme – pykomės, rėkėme vienas ant kito arba, pavyzdžiui, dvi savaites tylėjome.
Įmanoma vienuose namuose tiek laiko ištylėti?
Vyrui tai – malonumas (kikena), moteriai – kančia. Žinote, jei su moterimi nesikalbi, ji pati sugalvoja, ką tu galvoji. Po tylos pirma dažniausiai prakalbina Ieva. Tas dešimt metų nebuvo toks rožinis ir saldus. Juokiausi kažkada draugams, kad sukursiu mokymų kursą ar „TEDx“ pranešimą, kad pirmieji dešimt metų būna sunkiausi, kad ir ką darytum.
Prabėgus tiek laiko, su žmona galime pasakyti, kad jau pažįstame vienas kitą, pajutome vienas kitą, prisitaikėme vienas prie kito ir gerai jaučiamės būdami šalia. Vienas kitu pasitikime, esame šeima, o tada jau – meilužiai, baliavotojai, virėjai ir taip toliau.
Bet pirmiausia – esame labai labai geri draugai.
Sakoma, kad daugybę dalykų, sėkmių ir nesėkmių lemia vaikystė, namai, aplinka. Augai vieno kambario bute paprastame Naujininkų daugiabutyje, nebuvote viskuo aptekę, gal dėl to visada turėjai vidinį motorą judėti pirmyn, geryn?
Anksčiau daug važinėdavau po mokyklas, jose sutikau vaikų, kurie nuo mažų dienų turi ir „iPhone“, ir „Apple Watch“, bet gyvena su močiute, nes tėvai – Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje ar Danijoje, išvažiavę dirbti. Tad klausimas, ką geriau turėti – tėvus šalia ar tiesiog jų pinigus?
Dar iki Naujininkų gyvenome pas senelius Viršuliškėse. Vienas kambarys vienai šeimai, kitas – kitai, bendras kambarys – mamos broliui. Paskui išsikėlėme į tuos 25 kvadratinius metrus – atskirą butą, kuriame su močiute dar sugebėdavome slėpynių žaisti. Mano vaikystė niekuo neypatinga, kaip ir visų, gimusių 1980-aisiais. Bet visko buvo per akis – žaidimų, draugų, mokslų.
Tėvai sugebėjo suktis, viską sudėlioti. Mama sakė, kad gailisi tiktai to, jog pagimdė vieną vaiką, nes antras tais laikais atrodė „per brangu“. Čia – ne tik apie pinigus, ir apie laiką. Sovietų laikais buvo paskaičiuota, kad tėvai vaikui skiria apie 2 minutes per parą. Dabar – apie dvi valandas. Skirtumas didžiulis. Gal iš anų laikų dažnas turi tokį menką prisirišimą prie tėvų, nenori per daug bendrauti?
Esi diplomuotas teisininkas, bet savęs niekados toje srityje juk nematei? Kodėl rinkaisi šias studijas?
Mama liepė. Nežinojau, kuo noriu būti, tad buvo paliepta (šypteli). Pateikdamas dokumentus Mykolo Romerio universitete rašiau ir dieninį, ir vakarinį, ir neakivaizdinį – man buvo svarbu tiesiog įstoti į teisę, kad mama būtų rami. Ji nepatikėjo, kad įstojau, kol neatvežiau dokumentų. Ir nuo tada pirmi dešimt metų irgi buvo sunkiausi (juokiasi). Jau pirmame kurse pradėjau dirbti TV1 laidoje „Dušas“, sušlubavo mokslai, ėmiau akademines atostogas.
Iškart pajutai, kad tavo vieta – pramogų pasaulyje?
Niekada negalvojau, kad galiu būti laidų vedėjas, žurnalistas. Maniau, kad būsiu kompiuterinių žaidimų specialistas – juos kursiu, testuosiu. Tačiau tokia profesija anais laikais pas mus neegzistavo. Kai vaikystėje ginčydavausi su mama, kad nenoriu į teisę, ji klausdavo: „Tai kas tu būsi užaugęs?“ – „Valytojas“ – „Gerai, turėk savo biurą ir galėsi jį išsivalyti.“ Mano mama – teisininkė, notarė, gal norėjo, kad paveldėčiau tradicijas. Juk būna odontologų, advokatų dinastijos. Šiuo klausimu mamai nepasisekė, bet ji dėl to labai neliūdi. Tiksliau, nustojo liūdėti, kai kartą paklausė ir jos, ir mano finansus tvarkiusios buhalterės: „Tai ar mano sūnus kažką uždirba?“ Ši atsakė: „Liudute, negaliu sakyti, kiek, bet už tave daugiau.“ Iki tol jai buvo labai neramu.
„Sūnau, žinau, kad dirbi radijuje, girdėjau, ką ten veikiate – kikenat, leidžiat muziką, nusikeikiant kartais, tau linksma, patinka, bet kada tikrą darbą susirasi?“ Buvo momentas, kai ir pats galvojau, kad gal išties viskas čia nerimta, gal reikia „tikro“ darbo, bet šiandien nesigailiu, kad mamos nepaklausiau.
Tikro teisininko darbo, kai jau baigei mokslus, tebuvo 3 dienos?
Net ne darbo – praktikos. Ją galėjau atlikti mamos biure, bet trečią dieną man pasakė: „Gal tu geriau nebeik, nes tiek klaidų nepadaro tik pradėjusios dirbti jaunos asistentės.“ Susikaupti niekados nemokėjau.
Universiteto žinias panaudoji tik profesionaliai rašydamas skundą?
Aš toks žmogus, kuriam geriau sekasi ne skundai, o pagyrimai ar atsiprašymai. Dar galėčiau visai neblogai sudaryti sutartį. Išmanau baudžiamąją teisę, išlaikiau egzaminą iš pirmo karto. Užtat kalbos kultūrą – iš devinto (juokiasi). Kalbos komisija kartais kimba.
„Radistų“ duetas su Jonu Nainiu, laidos, koncertai, didžiuliai renginiai – populiarumas tave pagavo jauną, kai lengva susireikšminti, susirgti žvaigždžių liga.
Žmona sako, kad toks etapas buvo. Aš manau, kad tiesiog atėjo momentas, kai visi pradėjo iš manęs kažko norėti, o aš visko nebespėjau ar nebenorėjau kažko daryti. Kai su tomis situacijomis nebesusitvarkai, tampi irzlesnis, atsainesnis, dažniau sakai „ne“, net supyksti dėl kažkokio papildomo prašymo.
Žvaigždžių liga išties yra, ji užklumpa tada, kai nebesusitvarkai su savo psichologine būsena. Pasikalbėjome su žmona. Ievutė pasakė: „Kažkoks durnas pasidarei, tvarkykis su nervais.“
Mylimos moters pastabos pakako?
Taip. Jei ne Ievutė, nežinau, kur šiuo metu būčiau. Gal kokiame sąvartyne voliočiausi. Ji mane sutvarkė kaip vyrą. Pasakė, parodė, koks vyras turėtų būti. Moterys išties viską žino, ko nežino – pajunta. Mes, bičai, esame tokie buki. Mokame pafantazuoti, sukurti, galime dirbti kaip arkliai, bet kartais pritrūkstame žmogiško pajautimo. Moterys mums padeda suvokti, kada kalbėti švelniau, mažiau juoktis ir juokauti, rimčiau į viską pažiūrėti. Už tai esu Ievutei labai dėkingas.
Ieva „sutvarkė“ kaip vyrą, vaikai – kaip tėtį?
Koks esu tėvas, sužinosiu, kai vaikai užaugs – padėkos ar ne. Juokinga: nuo kokių 24-erių norėjau vaikų, nes turiu labai daug meilės, niekas jos nesupranta ir nepriima, tad, galvojau, pasidarysiu vaikų ir juos mylėsiu. Skamba savanaudiškai, bet tokiame amžiuje dar bandai viską aplink save sukti.
Paskui ėmiau galvoti, kad, kai vaikai gims, nustatysiu jiems režimą – tada darome tą, tada – kitą. Iš savo vaikystės galvoje turėjau likusį suvokimą, kad šis procesas kontroliuojamas. Bet, kai vaikai gimė, tapo aišku, kad ne jie prisitaiko prie mano dienotvarkės, norų, o aš turiu keistis, daug dalykų apžaisti, kad vaikams atrodytų, jog tai jie priiminėja sprendimus nuo miegojimo, dantų valymo, namų darbų ar kitų reikalų darymo, bendravimo su mama, manimi, tarpusavyje.
„Sūneli, mama iškepė kotletukų, reikia, kad pavalgytum.“ – „Nenoriu.“ Įdedu į lėkštę kotletą, makaronų, agurką. „Suvalgyk bent vieną iš tų trijų dalykų ir varysim į lauką.“ Pasiseka kotletui. Teoriškai jaučiuosi jį pergudravęs, o jis – priėmęs sprendimą, ką suvalgyti.
Tokiais principais bandau prisitaikyti prie naujų asmenybių, suvokdamas, kad jie turi pageidavimus, lūkesčius. Daug dalykų, gimus vaikams, teko mokytis iš naujo ir keisti. Tarkime, iki 2017-ųjų su Jonu važinėdavome po klubus, festivalius. Būdavo, grojame Šiauliuose iki kokios antros ar trečios nakties, tada – trijų valandų kelionė namo.
Atsigulęs šeštą, sekmadienio rytais aštuntą neturėdavau fizinių jėgų keltis žaisti su vaiku, kuris man lipdavo ant galvos. Jaučiausi kaltas, kad nedarau jam pusryčių, nežiūrime kartu filmukų. Suvokiau: ne karjera yra svarbiausia.
Tad padariau viską, kad galėčiau intensyviai dirbti penkias dienas per savaitę, kartais penktadienį ar šeštadienį išeidamas vesti kokio nors renginio. Būdavo, išeinu vakarais, o jie verkia: „Tėveli, kur eini? Kada grįši?“ Ypač po karantino, kai įprato, kad mes visą laiką kartu. Tai labai žeidė.
Nenorėjau matyti vaikų ašarų ir, kad tai nutiktų kuo rečiau, ėmiau dar mažiau dirbti savaitgaliais. Ir nieko baisaus nenutiko, nors buvau įpratęs iki vaikų gimimo sakyti „taip“, jei tik turiu laisvą vakarą, o kažkas kviečia groti ar vesti renginį. Vaikams paaugus suprantu, kad turiu būti čia, dabar ir dėl jų.
Vasaromis išvažiuojame ilgesniam laikui, o aš stengiuosi nieko nedirbti. Viskas įmanoma, tik reikia susiplanuoti. Niekas per tą mėnesį ar du nepasibaigia, netampu nereikalingas, kas būna baisu stabdant tam tikras veiklas ar darbus.
Tiek Motiejus, tiek Meilė nuo mažumės su manimi būdavo darbe, mes neturėjome Motiejui auklės. Vakare reikia eiti į radiją, Ievai – kažkokie reikalai, susipakuodavau dar metų neturintį sūnų į nešyklę ant pilvo, jį sūpuoju ir kalbu į mikrofoną. Užmiega, prabunda, aš greitai – muzikytę į eterį, toliau vaiką sūpuoju, duodu užkąsti, atsigerti ir vėl kalbu. Paskui kartu vykdavome į LNK, ir į renginius Motiejus dabar mielai važiuoja. Meilė tingi: „Man bus šalta.“
Motiejus ir Meilė – labai skirtingi?
Negalėjau patikėti, kad brolis ir sesė gali taip skirtis charakteriu, išvaizda, elgesiu. Motiejus jautrus, supratingas, į viską reaguoja. Jei kažkas šalia susižeidžia, regis, jam irgi skauda. Jei nepavyko kažko parašyti ar padaryti iš pirmo karto, nerimauja. Meilė – maxrelax žmogus, visiškai atsipūtusi, su šypsena, drąsi, dėl nieko nesijaudina, dievina piešti.
Ji labai laisva, nebijo suklysti, pasirodyti, kokia yra išties, gali maivytis ir jai patinka, jei kiti iš to juokiasi. Man buvo netikėta, kad ji iš kažkur moka bajeriuoti, krėsti išdaigas broliui. Abu miegamajame skaitėme knygutę, kai savo kambaryje pamokas ruošęs Motiejus nuėjo į tualetą. Meilė pašoko, nubėgo pas jį, pačiupo antklodę ir paslėpė savo kambario spintoje. Iš kur taip sugalvojo?
Kitąsyk važiuojame mašina, ji turi mandarinų ir persimonų. „Kai norėsi mandarino, duok man, nulupsiu.“ Ištiesiau ranką pro nugarą, padavė, nulupau. „Noriu dar.“ Vėl ištiesiau ranką, laukdamas antro mandarino, o ji man į delną – persimoną: „Išlupk šitą.“ Kvatojo išsijuosusi. Kaip keturmetė, sakyčiau, gerai varo.
Namų ūkis – tolima sfera? O gal priešingai – esi puikiausiai buičiai tikęs?
Žiauriai tikęs. Kai susipažinome su Ieva, ji visiškai negamino. Būdavo, grįžtu vakare iš darbų: „Ką nors valgei?“ – „Valgiau. Agurką ir obuolį. Pusę obuolio.“ Pripratinau ją skaniai valgyti, gamindavau tai azijietiškus, tai lietuviškus patiekalus. Gimus vaikams, ji perėmė maisto ruošimą. Nesu princesė, moku viską. Tik ne visada noriu (kikena).
Bet, jei reikia, galiu kokį nors aparatą sutaisyti, plyteles iškloti, – esu labai paprastas vyriškas bičas. Jei reikia pakeisti dušo žarnelę, tikrai neskambinsiu santechnikui, nupirksiu ir pakeisiu pats. Žinoma, nevaidinsiu, kad kažką padarau geriau nei profesionalas. Kiekvienas turi dirbti savo darbus. Ir visi darbai yra sunkūs, tai žinau pagal save. Ir jei kažkas mano, kad kitiems lengvai pinigai įkrinta, tiesiog nežino, kokį kelią reikia nueiti, kad atsidurtum tam tikroje vietoje, taške, kur gali už per 10 minučių atliktą darbą paimti didelius pinigus.
Išties už „nerimtą“ darbą – plepėjimą, kartais – pablevyzgojimą gauni visai neblogai.
Taip, atvirai pasakysiu, ir yra. Kviečiu visus tai daryti. Žinau, kad yra daugybė talentingesnių už mane. Ateikit, darykit, patarsiu ir paplosiu (šypsosi).
Ar buvo koks nors momentas, honoraras, kai pasijutai turtingas?
Dar ne, dar jo laukiu (juokiasi). Užtat gerai prisimenu, kai pinigų nebuvo. Už paskutinius nupirkau Ievai sužadėtuvių žiedą, pamiršęs, kad sąskaita tuščia, o bankas laukia įmokos už paskolą. Važiuodamas kur nors pagroti dėliodavausi: už šitą – banko įmoka, už rytojaus darbą – mėnesio benzinas, kito savaitgalio honoraras – maistui. Dabar projektų daugiau, jie sudėtingesni, pajamos didesnės, bet daugiau ir išlaidų, nes su manimi dirba daug žmonių – operatoriai, montuotojai, fotografai, pagalbininkai, asistentai. Kuriame ir laidas, ir internetinį turinį.
Karjeros sprendimų negrindi atlyginimu, renkiesi, kad būtų įdomu?
Gavęs pirmą darbą „Duše“ nustebau: dar ir atlyginimą mokės? Maniau, pasijuoksiu, pakalbėsiu eteryje, gausiu praktikos ir – viskas. Per mėnesį, priklausomai nuo laidų skaičiaus, gaudavau 600–800 litų. Karalius! Pirmakursiui tikrai daug, nes dar ir mama kotletukais rėmė.
Eiti į neįdomų darbą sukąstais dantimis? Be šansų. Jei neįdomu, sakau „ne“ ar kažką sumeluoju, bet nesiimu. Viskas, ką darau, man labai patinka. „Nepatogūs klausimai“ – dėl galimybės susipažinti su žmonėmis, kurių kitaip niekada nesutikčiau. Pavyzdžiui, Edita Mildažyte. Ar gyvenime turėčiau progos su ja atsigerti kokakolos, vandens ar arbatos? Na, ne. Ruošdamasis laidai stengiuosi pasidomėti biografija, neklausti tų pačių nuobodžių klausimų ir į pokalbį einu atvira širdimi. Nuoširdžiai noriu apie pašnekovą sužinoti viską.
Kažkada į naują radijo stotį „Zip FM“ irgi nuėjau dėl įdomumo. Ten dirbo puikūs vedėjai, bet jaučiau, kad manęs, laužančio standartus, nebijančio pabūti durniuku, toje kultūringoje kompanijoje reikėtų. Pramogų industrijoje reikia būti paprastam, pajuokinti, kelti nuotaiką.
Bet žmonės vertina tik protingus durniukus, tavo juokai nėra tiesiog kvailiojimas.
Kažkur esu skaitęs, kad tik inteligentai geba apsimesti kvaileliais. Jiems savęs tikrai nepriskiriu, iki inteligento man dar toli, bet tiesa ta, kad niekada nebijojau ir nebijosiu apsikvailinti. Augau gana komplikuotuose rajonuose – Viršuliškėse ir Naujininkuose, ten neįpratau būti giriamas. Nesu išgirdęs: „Kaip faina, kad atėjai, atsinešei kamuolį.“ Ne. „Ko čia atėjai, mažas storas dunduk? Duok čia savo kamuolį ir varyk namo.“
Užaugęs aplinkoje, kur tiesiog turėjau išgyventi ir, jei pasiseka, negauti malkų, tikrai nelaukiau, kad įsidarbinus radijuje ir televizijoje kažkas ims mane liaupsinti. Nuo mažens įpratau, kad dažnoje situacijoje išsisuksiu tik juokaudamas. Tad tie bajeriukai – gynybinė reakcija. „Šitas – juokingas, nemušam.“ Tie, kurie augo senesniais laikais, tai išsiugdė. Ir dabar manęs niekas neišgąsdina, neįskaudina, neįžeidžia net ir norėdamas. Nuo tokių dalykų mane saugo vidinės šarvuotos durys.
Kam racionaliam vyrui prireikė ryškiai žalio „Porsche“?
Jis vadinasi „Mamba Green“! Na, kuris vyrukas nenori turėti „Porsche“? Nėra tokio. Visokie rimti finansiniai žurnalai rašo, kad vyras, kai jam sukanka 50, gali sau leisti nusipirkti „Porsche“ automobilį. Sulaužome tą standartą! (Juokiasi.) Mano aplinkoje daug jaunų žmonių nusipirko geriausius prabangius automobilius. Džiaugiuosi į kiekvieną jų žiūrėdamas, nes žinau, kaip jie jaučiasi. Aš jaučiuosi taip pat! Norėjau aukštesnės klasės automobilio, gerai jaustis. Juk dėl to ir dirbu. Kaip dar save apdovanoti?
Jei jau apdovanoti, tai dar ir ypatingu numeriu!
Jei būtų kuklios juodos spalvos, ar kas pastebėtų? Dar sakytų, galėjo bent jau numerį krūtą nusipirkti, jei jau tiek pinigų mašinai išleido. Užbėgau visiems už akių. Numeris „The One“ nereiškia, kad tai – apie mane. Galvojau apie mašiną. Ji – TA VIENINTELĖ, kaip išrinktoji (šypsosi).
Kokio naujo projekto norėtum imtis? Ko dar neišbandei?
Pažįstu daug žmonių, kas gerai rašo, moka kurti videoturinį, pakalbame su draugais, kad augame „late night show“ link – tikro gero vakarinio televizijos šou, nacionalinio lygio, kurio kiekvieną šeštadienį lauktų visa Lietuva. Manau, tokia būtų kiekvieno mūsų, kurie žaidžiame vadinamajame laidų vedėjų NBA, siekiamybė.
