Socialiniuose tinkluose mėgsta pasireikšti ir Lietuvos garsenybės. Itin jautriais ir asmeniniais dalykais dalijasi laidų vedėja Gintarė Gurevičiūtė, savo retorinius pamąstymus kartu su seksualiomis nuotraukomis į asmeninę „Facebooko“ paskyrą kelia gražuolė Jolanta Leonavičiūtė. Atlikėja Indrė Burlinskaitė taip pat neretai pasidalija nuotraukomis, kuriose moteris demonstruoja ištreniruotą savo kūną, tačiau prierašas po nuotraukomis dažniausiai nesusijęs su sportu. O interneto fenomenas Monika Šalčiūtė, nepaisydama blogų komentarų, ir toliau į savo socialinių tinklų paskyras vieną po kitos kelia nuotraukos iš kasdienių savo gyvenimo akimirkų.
Naujienų portalas DELFI apie norą demosntruoti save bei reikšti savo mintis socialiniuose tinkluose kalbėjosi su gydytoju psichoterapeutu Olegu Lapinu.
– Jūsų nuomone, koks pagrindinis žmonių tikslas viešinti savo emocijas, asmeninius dalykus ar kritikuoti socialinėje erdvėje?
– Mūsų „aš“ yra mūsų nuomonė ir išvaizda. Mes patys nesam tiek pajėgūs išlaikyti savąjį „aš“, todėl reikia atspindžio, kuriuo tampa kiti žmonės. Kitas žmogus mums reikalingas kaip veidrodis, kad tokiu būdu sukurtume savo egzistencijos jausmą. Mūsų „aš“ silpsta, todėl „Facebookas“ yra gera vieta jį sustiprinti, nes save iš karto parodyti galima daugeliui.
– Kaip vertinate protingų prierašų skelbimą internete kartu su seksualiomis nuotraukomis ?
– Dauguma moterų ir vyrų „Facebooke“ talpina tai, kas kelia žavesį. Moterys dažniausiai pabrėžia savo figūros ypatumus, o vyrai demonstruoja savo automobilius, motociklus, kartais raumenis. Žmonėms reikia stebuklingo veidrodžio, kuris pasakytų „koks tu nuostabus“, o socialiniai tinklai tam – ideali erdvė. Žmonės atidžiai atrenka, ką kelti į internetą – jaunam žmogui dėmesys ir kitų susižavėjimas yra labai svarbus. Tik labai brandžiam žmogui tai yra neaktualu.
– Ką manote apie asmenukes? Esu skaičiusi, kad australų profesoriai tai įvardija kaip ligą.
– Toks momentas dar iki interneto atsiradimo buvo demonstruojamas kitomis formomis – pasirodymai scenoje, ryškesni džinsai, paišymas ant marškinėlių ar kuprinių. Visais laikais žmonės norėjo išsiskirti iš minios. Humanistinėje psichologijoje tai skambėtų maždaug taip: „su kitais manęs prašau nepainiokite“. Tai yra gilus vidinis poreikis, kuris palaiko socialinę žmogaus egzistenciją. Jeigu profesorius sako, kad visos asmenukės yra liga, tai galima būtų jo paklausti: „gerb. Profesoriau, kodėl jūs tapote profesoriumi? Gal užtektų būti docentu?" Galima tik spėti, kam didesnes emocijas kelia mielas kačiukas „Facebooke“, o kam – profesoriaus parašyta disertacija.
– Tokia tendencija yra labiau teigiama ar neigiama?
– Žmogus praranda savivertę, todėl reikia, kad kažkas ją palaikytų. Atsiranda kompensacinis siekis, kad bent iš išorės sulauktų palaikymo – žmogus gali dramatizuoti, elgtis isteriškai. Tačiau poreikis yra automatinis, juk visi nori jaustis išskirtiniais ir vertingais. Todėl smerkti būtų tas pats kaip smerkti čiaudulį. Netiesa, kad noras pasirodyti socialiniuose tinkluose yra egoistiškai suplanuotas veiksmas – nenorėtų ir nerodytų. Priešingai, šis procesas nesuplanuojamas.
Aš manau, kad tai yra bandymas padėti sau. Pasakyti, kad tai yra blogai negalima, bet kiek tai efektyvu? Jeigu žmogui yra kritusi savivertė ir „Facebooke“ prisidėjo nuotraukų – tai suprasti galima kaip kompensacinę reakciją. Tačiau ši kompensacija nėra efektyvi - žmonės dažnai sulaukia daug neigiamos reakcijos.
