„Kai perskaičiau pirmas vakaro žinias LRT Televizijoje 23 val. prieš kokius aštuonerius metus, kitą dieną eidamas į darbą užsidėjau akinius nuo saulės, nes galvojau, kad mane dabar visi pažįsta. Bet manęs niekas nepažino nei tą, nei kitą, nei trečią dieną po to“, – šypsosi žurnalistas.
– Dirbate ir televizijoje, ir radijuje. Kodėl? Ką pasirinktumėte, jei reikėtų?
– Jeigu reikėtų pasirinkti, būtų labai sunku, nes man patinka dirbti ir ten, ir ten. Radijuje pradėjau dirbti seniai, kai dar mokiausi, o televizija paskui atsirado natūraliai. Kažkada dirbau ir spaudoje. Galiu dirbti ir ten, ir ten, ir ten. Tačiau dabar toks etapas, kai dirbu radijuje ir televizijoje.
– O gal tikras žurnalistas ir turėtų mokėti dirbti su visomis medijomis?
– O kas yra tikras žurnalistas? „Žurnalistų“ pas mus dabar labai daug. Tikras žurnalistas turėtų mokėti dirbti su informacija, o ne su medijomis.
– Ar informacinių laidų žanras vienintelis, su kuriuo Jums patinka dirbti?
– Ne, dirbau ir su, galima sakyti, pramoginiu žanru. Buvo „Spaudos teatras“, buvo kelios „Akiračių“ laidos. Televizijoje dirbau tik su informacinėmis laidomis, tačiau vėliau buvo ir visokių specialių transliacijų ir t. t., bet informacinis žanras artimiausias mano būdui, nes viskas vyksta greitai, čia ir dabar, sprendimus turi priimti staigiai, ir jie turi būti teisingi. Bet, jeigu reikėtų vesti kito žanro laidą... Na, tikrai neįsivaizduoju savęs kokio šokių konkurso vedėju.
– Į LRT sugrįžote prieš 1,5 metų. Kodėl buvote išėjęs? Esate sakęs, jog reikėjo išeiti tam, kad sužinotumėte, kur dirba geriausi žiniasklaidos profesionalai, kuriems rūpi darbo kokybė bei patys aukščiausi standartai. Ar tai galite rasti tik LRT?
– Šiuo metu manau, kad taip. LRT, iš kurios pusės bežiūrėsi, į kurią mediją – radiją, televiziją, portalą – bežiūrėsi, galioja aukščiausi standartai, kurie šiuo metu apskritai galioja Lietuvoje.
– „Laba diena, Lietuva“ studijoje dažnai pasirodo televizijos dar neragavę žmonės, ar jaučiate jų jaudulį būdamas šalia? Jei taip, ar stengiatės pagelbėti pašnekovams?
– Jaudulys labai jaučiasi. Tikrai niekada neverčiu žmogaus jaustis nepatogiai, nes jam – didelis stresas, baimė. Visada būna kelios minutės iki eterio, kai gali su pašnekovu ar pašnekove pabendrauti, pakalbėti. Ir visada stengiesi nuramint, kad pasakytų, ką žino geriausio ir dėl ko jis čia atėjo, kad nepasimestų, atsipalaiduotų ir t. t. Visada stengiesi palaikyti akių žvilgsnį, kontaktą, nes visus gąsdina kameros, kurių ten yra kelios. Jie iš karto pradeda žiūrėti į tą kamerą, tada paprašai, kad jie žiūrėtų į tave, kad gražiai sėdėtų, nesimakaluotų. Būna visko – kartais anekdotą papasakoji.
– Visiems žiūrovams įdomu, kaip nepasimesti tiesioginiame eteryje? Ar būna kuriozų?
– Kuriozų būna nuolatos ir visokiausių, bet su metais prie jų pripranti ir net nebepastebi. Dažnai būna, kad tiesioginio eterio metu planas keičiasi ne tai, kad kas 15 minučių, bet kiekvieną minutę. Arba nutrūksta ryšys su kokiame nors rajone, kaime esančiu žurnalistu iš įvykio vietos ir t. t. Pasitaręs su režisieriumi, iš karto priimi sprendimą ir dirbi toliau. Daug visko buvę, net negaliu išskirti.
Kaip chrestomatinę prisimenu istoriją, kurią jau esu pasakojęs. Buvo Oranžinė revoliucija, Valdas Adamkus važiavo į Ukrainą sakyti kalbos. Vakaro žiniose tiesiogiai ją transliavome ir nutrūko garsas, tiesiog negirdėjau, ką jis sakė. Tačiau V. Adamkus prezidentu buvo ne pirmus metus, todėl aš, net negirdėdamas jo kalbos, bet matydamas, ką jis kalba ir daugmaž įsivaizduodamas, ką jis gali sakyti, išverčiau. Paskui pasirodė, kad 70 proc. kalbos išverčiau taikliai.
– Ar turite baimių, susijusių su darbu?
– „Laba diena, Lietuva“ studijoje – krūvos įvairiausių laidų, kamerų ir t.t., todėl bijau, kad kartais koks operatorius eidamas neužkliūtų ir nepargriūtų. Kaip ir yra atsitikę. Tada gali nugriūti ir kamera, bet svarbu, kad žmogus nesusižeistų, kamera kaip kamera.
Gal, kai pradedi dirbti tokį darbą, tai tos baimės ir nesėkmės gali atrodyti labai didelės. Labai bijodavau ankščiau, kad tiesioginiame eteryje, pvz., radijuje, vedant laidą, neatsilieps arba neateis pašnekovas. Juk planas taip sudėliotas, kad kas 10 min. viskas keičiasi: vieni žmonės, kiti žmonės, treti žmonės... Ir ką daryti, jeigu tas 10 min. nebus kam kalbėti? Visada apie tai pagalvodavau, kol su tokia situacija nesusidūriau. O kai susiduri, automatiškai priimi sprendimą ir daugiau to nebebijai. Neatėjo pašnekovas, nekelia. Na, tai ką? Muziką paleisim ir gros, ir ką? Priimi sprendimą ir ne tai, kad susigyveni, bet išmoksti spręsti baimes. Baimės su patirtimi dingsta.
– Kiekvieną darbo dieną Jūs arba Jūsų kolegė rengiate aktualijų laidą „60 minučių“. Praėjusiais metais už tai net buvote įvertinti LRT bitinuku. Ar lengva pasirinkti, kurios dienos temos aktualiausios? Kaip greitai parengti kokybišką laidą?
– Sunku paruošti kiekvieną laidą, ir mes su kolege ją ruošiame dviese bent jau teoriškai. Vedam kas antrą dieną, bet ruošiame kiekvieną. Kas rytą susiskambiname, aptariame tos dienos aktualijas, kas ką žino, kas ką girdėjo, kas su kuo kalbėjo ir panašiai. Per dieną iki pietų susidėliojame keturias pagrindines temas, kurias darysime, bet, žinoma, viskas gali virsti aukštyn kojomis, kai pvz., likus valandai ar 15 min. iki eterio įvyksta išpuolis „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Automatiškai viską keiti ir dėlioji. Visad stengiesi žiūrėti į tuos dalykus, kurie vyksta čia ir dabar. Parinktos pagrindinės temos ryte gali jau nebebūti pagrindinės vakare.
– Esate sakęs, kad objektyvumas atsiranda tada, kai pakalbinamos visos pusės, pateikiami komentarai. Kaip vertinate savo darbą? Ar visada per trumpą laiką pavyksta išklausyti visas puses?
– Labai stengiuosi, kad taip būtų, bet, kaip minėjau, kartais kažkas nepakelia ragelio, ir tada neišklausai. Bet visada, jeigu yra viena nuomonė, turi būti ir kita, ir dar geriau, jeigu yra „už“, „prieš“ ir dar ekspertas. Toks variantas geriausias.
– „Spaudos teatre“ šaipėtės iš televizijose klestinčio siekio – išpopuliarėti bet kokia kaina, taip pat iš nuolatinio reitingų vaikymosi ir panašiai. Jums tai nėra artima?
– Tikrai ne, jeigu norėčiau išpopuliarėti, vaikytis reitingų, visais įmanomais būdais stengčiausi atsidurti dėmesio centre. Bet to nesiekiu ir niekada to nenorėjau. Visada iš to šaipėmės, visada buvo juokinga ir dabar man yra juokinga, kad žmonės visais įmanomais būdais, pradedant plastinėmis operacijomis ar kokiais keistais poelgiais, pasakojimais apie asmeninį gyvenimą, intymių smulkmenų atskleidimais, būtais, nebūtais dalykais stengiasi pasiekti visuomenės dėmesio. Labai gaila, kad tokių juokingų situacijų mūsų žiniasklaidoje kuo toliau, tuo daugiau. Ir kai tos juokingos situacijos ir vieno žmogaus noras išgarsėti ima viršų, dėl to gaila. Apmaudu.
– Niekada nesate pajutęs tos žmogiškos tuštybės ar žvaigždžių ligos simptomų?
– Esu. Kai perskaičiau pirmas vakaro žinias LRT Televizijoje 23 val. prieš kokius aštuonerius metus, kitą dieną eidamas į darbą užsidėjau akinius nuo saulės, nes galvojau, kad mane dabar visi pažįsta. Bet manęs niekas nepažino nei tą, nei kitą, nei trečią dieną po to. Ir tada suvoki, kad nenori, jog tave pažintų ir ne toks tavo tikslas. Dirbi darbą, kaip daugelis iš mūsų dirba, kaip operatorius, kaip politikas, kaip šiukšlių vežėjas dirba savo darbą, stengiesi padaryti gerai ir viskas.
Visada norėjau būti žurnalistu, dar mokykloje buvau sugalvojęs, kad būsiu žurnalistu arba istoriku, tačiau įstojau į žurnalistiką ir man patiko.
– Romantika nedingo?
– Romantika tai dingsta, tai atsiranda. Žavesio šioje profesijoje dar matau labai daug.
– „Spaudos teatre“ apžvelgdavote žurnalistų klaidas ir spaudos kuriozus. Ar tokia laida dabar galėtų būti aktuali šiuo metu? Gal žiniasklaida dabar kokybiškesnė?
– Nemanau, kad šiandien žiniasklaida yra kokybiškesnė. Tiek geltonajai, tiek dažnai rimtajai žiniasklaidai kokybės šiuo metu labai trūksta. Gal dėl laiko stokos? Nors jos trūksta daugelyje sričių – pradedant politika ir baigiant gatvių valymu.
Labai apmaudu tai matyti, bet tokia laida būtų labai aktuali šiandienos žiniasklaidos kontekste. Gaila, kad niekas tokios laidos nedaro. Gal ir verta būtų pamąstyti tokią laidą sugrąžinti. Bet prie jos buvo labai daug darbo. Mes perskaitydavome bene 40 regioninių laikraščių per savaitę, reikėdavo surasti tas juokingas vietas, tas klaidas ir jas apdirbti bei padaryti pusės valandos laidą. Tai buvo sunkus, daug kūrybiškumo ir jėgų reikalaujantis darbas. Tekdavo ateiti į darbą 6 ryto ir išeiti 12 nakties, jeigu dar dirbdavau žiniose. Bet tuo metu buvo tokie laikai, su a. a. kolega Modestu Vaišnoru labai džiaugiamės galėdami tai daryti. Mums tas darbas patiko ir mus vežė, bet tuometinė LRT taryba nusprendė, kad tokios laidos nebereikia.
– Esate įvykių apsuptyje, iš televizijos bėgate į radiją, nuolat sekate naujienų srautą. Ar mokate nuo to atsiriboti? Kaip pailsite?
– Žinių nebežiūriu seniai, nes neturiu televizoriaus. Atsiriboti, žinoma, atsiriboji, bet vis tiek tokio tiesioginio atsijungimo negali būti, nes, jeigu prisėdi prie kompiuterio pasitikrinti paštą, tai tikrini ne tik paštą, bet ir permeti akimis pagrindinius naujienų portalus, žiūri kas įvyko. Toks darbas – savotiškas gyvenimo būdas. Pailsiu sportuodamas, bėgiodamas – tai geriausiai išvalo galvą. Ir žvejoju, tik žiemą tai darau retai.
– Ar jau pagavote savo svajonių žuvį?
– Labai tikiuosi, kad savo svajonių žuvį dar pagausiu. Su kolega, kuris jau netoli pensinio amžiaus, prieš Kalėdas buvome žvejoti lydekų su skrituliais. Jis savo svajonių žuvį, 8 kg lydeką, pagavo visai neseniai. Tikiuosi, kad man tai padaryti pavyks anksčiau, o gyvenimo žuvį aš dar irgi pagausiu.
