Laidos vedėjas Rolandas Mackevičius atvykusiam svečiui iškart priminė jo pasiekimus – garsus italų šefas ne tik veda kulinarinę laidą, maitina begalę žmonių, praveda mokymus, bet ir turi ledainę, savo knygą, atlieka labdaringą veiklą. Išvardinus visas veiklas vyras netrukus sulaukė ir klausimo – o kaip viską spėti?
„Visiškai nespėju. Nėra jokių šansų spėti. Bet turiu komandą, kuri didėja. Yra trys asmenys, kuriems skiriami trys sektoriai, už kuriuos jie tampa atsakingi. Nežinau, ar pats moku, bet čia iš tos serijos, kur protingas tol, kol samdau protingesnius. Visaip būna, bet dabar savaitgaliais nedirbu, neskaitant labdaros kariuomenėje“, – laidoje kalbėjo garsus šefas.
Savanorytė kariuomenėje ir nemalonus incidentas parduotuvėje
Pasiteiravus, kokia tai labdaringa veikla, Gian Luca atskleidė, kad kariuomenėje užsiima savanoryste – kariams ir šauktiniams gamina maistą.
„Gaminu jiems valgyti, nes daugiau nieko kito negaliu daryti. Kariams paprasčiau gaminti, nei kitiems. Man atrodo vienu metu pagaminu 800 karių. Bet su jų virtuve yra kaifas. Čia taip pat, kaip dalyvauti Italijos miesto šventėje ar kaip padarėme su Vytaru Radzevičiumi Merkinėje. Buvo lauko terasa, atėjo tūkstančiai žmonių. O kariuomenėje žmonės labai draugiški. Pamatę mane žino, kad negaus grikių košės. Tai jau pliusas“, – juokėsi jis.
Visgi pats kariams skirto davinio Gian Luca nevalgytų. Jis mano, kad tris dienas jį valgant galima suprasti, koks sunkus gyvenimas: „Nežinau, ar ant to maisto išgyvenčiau. Man bloga girdėti, kaip jie gyvena ir ką valgo. Bet kai neturi poreikių, atsiranda ir išradingumas.“
Žinomą šefą daugelis atpažįsta ir iš jo išskirtinio akcento. Pats vyras sako, kad jo neturi, o Italijoje kalbant angliškai galima išgirsti net škotišką akcentą. Vis tik jis pastebi, kad lietuviai mėgsta būti tobuli, tad ir akcentas turi būti tobulas.
„Jie niekada nepasakys, kad moka anglų kalbą, jei ji nebus tobula. O italas, jei jo paklausi, sakys, kad moka. Gal tris žodžius ir tars blogai, bet mes turim visai kitokią kultūrą“, – pabrėžė jis.
Vyro akcentą dažnai atpažįsta ir gatvėje. Tiesa, kartais ir ne iš pačios maloniausios pusės. Pavyzdžiui, vieną kartą parduotuvėje gerbėjas į jį kreipėsi dėl jo netaisyklingai ištarto žodžio „pomodorukas“.
„Visaip būna. Būna, kai draugiška forma, kai žmogus domisi. Aišku, yra dar kita – juokingesnė, bet nejauki. Esu su žmona buvęs parduotuvėje ir, ačiū Dievui, dar nepataikiau, kad kartu vaikai būtų, ir ateina toks ponaitis ir man sako: „Tu tas „Pomodorukas“. Ir visa situacija būna prie pomidorų. Tada atsisukęs vėl pasako: „Bet sutik, jei būtum Italijoje, nieko nebūtum pasiekęs.“ Ta proga pasidarome nuotrauką. Prie šito reikia priprasti. Daugiau problemų neturiu, nes nesu Rolandas. Neįmanoma, kad tavęs nežinotų, o man dar įmanoma“, – šypsojosi Gian Luca.
O ar būdamas Italijoje jis taip pat išgarsėtų? Garsus vyras pagalvojęs pasakė, kad tikrai ne.
„Man būtų patikę, bet nemanau, kad pasklisčiau. Man atrodo, kad techniniu atžvilgiu ir žiniomis yra gerokai už mane geresnių Italijos rinkoje. Mano charizma ten nebūtų tokia išskirtinė kaip čia, o kalbėjimo atžvilgiu nebūtų jokio laimėjimo. Tai yra realybė ir nereikia dėl to gėdytis“, – atvirai sakė jis.
Pirmosios ašaros virtuvėje ir viską pakeitusi nelaimė – tėčio avarija
Laidos vedėjui priminus vyro populiarumo pradžią, o tiksliau dienas, kai jaunas Gian Luca plovė indus, jis neslėpė, kad šis laikotarpis buvo itin sudėtingas. Priklausydamas biatlono komandai, vaikinas neužsidirbdavo pinigų, tad prašomas tėvų susirado darbą.
„Ploviau nuo 15-os. Tėvai turėjo idėją, kad sportuodamas turėčiau prisidėti prie šeimos išlaikymo. Mano slidžių sportas buvo brangokas dalykas. Aišku, kad ir dirbau, bet mano prisidėjimas buvo arti nulio, bet bent požiūris pasikeitė. Vietoj baseinų, „Vespų“, susitikimų su draugais, eidavau dirbi. Iš pradžių nebuvo smagu, bet tada supratau. Ir aš verkdavau, man buvo sunku“, – atvirai pasakojo Gian Luca.
Vyras prisiminė pirmus kartus nesuprasdavęs, ar virtuvėje iš tikrųjų tiek daug indų – pasibaigus pamainai ir restorano darbo laikui, jų atsirasdavo net daugiau.
„Dvi savaites nesupratau, ar jos specialiai taip daro, ar tikrai tiek puodų virtuvėje. Nuoširdžiai prisimenu, kad man palikdavo, o aš lėtas buvau. Servisas baigdavosi apie 22-23 val. Viską suplovus virėjos iš kiekvieno kampo atnešdavo puodus. Nesupratau, iš kur ištraukdavo, nes virtuvė nebuvo tokia didelė. Gal juos laikė savaitę, kaupė ir tada atnešdavo man išplauti.
Pirmas dvi savaites darbą baigdavau 2 val. nakties, kartu plaudavau grindis. Nežinojau, kaip uždaryti ir duris. Laukdavau, kad kažkas ateitų uždaryti. Tai prisimenu kaip jautrų momentą su savimi. Aš tiesiog buvau vaikas“, – laidoje „Nepatogūs klausimai“ sakė Gian Luca.
Tuo metu apie šefo karjerą jaunas vaikinas dar negalvojo. Jis svarstė, kad apsimokėtų labiau turėti virtuvę, nei joje dirbti. Todėl jo gyvenime maisto ruošimas, gaminimas ir virėjo kasdienybė atsirado iš lėto. Iš pradžių jis ieškojo žmogaus, galinčio su juo dirbti ir turinčio didelę kantrybę.
„Dėl to taip ir vyksta. Vienas virėjas paima ir mokina. Tuo metu pjaustai, pavyzdžiui, daržoves ir darai ką nors. Bet aš ir pridirbdavau nesąmonių. Sakė dėti bulvę virti jau papjaustytą, bet aš įdėdavau nenuluptą. Tai jis nuvedė mane į atskirą kambarį, kur turėjau lupti kiekvieną bulvę ir joms padaryti formą.
Iš išvirtos nebuvo įmanoma, bet aš nežinojau. Sakė, kad „šiandien eisi namo be pinigų, bet su pamoka“. Klausiau: „Kokia pamoka?“ Tai, kaip virti bulvę jau papjaustytą. Ir nors buvo momentų, kai prisidirbdavau, bet daug ir išmokau, nes su manimi jis būdavo kantrus.
Ir man atrodo, kad dabar kitaip žiūriu į viską. Man negėda dėl nei vieno darbo. Mano tikslas buvo grįžti į virtuvę, nes vėliau turėjau išlaikyti šeimą. Su sportu būtų buvę be šansų. Tai tas iššūkis man buvo didelis. Aš geriau moku dirbti už dyką, savanoriauti. Reikėjo save priversti, kad ir pinigėlių uždirbčiau“, – šypsodamasis kalbėjo vyras.
Laidos metu Gian Luca prisiminė ir skaudų įvykį – avariją tėčio darbe. Vyras pasakojo, kad tada dar nebuvo aišku, ar jis išgyvens.
„Jis buvo suvirintojas. Tokia specializuota veikla. Ir vienoje vietoje nugriuvo betoninė trikampė, per kurią eina visa komunikacija. Buvo lietinga savaitė, nebuvo apsaugų ir ant jo nušliaužė. Tėvas turėjo mirti, bet išgyveno. Man buvo 22-eji. Po to jis gyveno dar 11 metų ir spėjo daug ką pamatyti.
Jei būtų tada miręs, galvočiau, kaip būtų, jei jis būtų likęs. Jis spėjo mano vestuves, sesės, vaikų gimimus pamatyti. Tik paskutinės dukros nespėjo, nes tą vasarą, kai ji gimė, jis mirė“, – prisiminė garsus šefas.
Būtent šis įvykis neatpažįstamai pakeitė Gian Lucos gyvenimą. Vyras tais metais turėjo keliauti į Lietuvą su biatlono rinktine, tačiau dėl įvairių tėvo skolų, draudimo pavėlavo. Teko dirbti ir tris skirtingus darbus, pasitraukti iš universiteto.
Pradžia Lietuvoje – su nenumatytais sunkumais
Į Lietuvą garsus šefas vis dėlto išvažiavo ir net su ta pačia biatlono rinktine. Tai įvyko 2004 metais, kai dar studijavo universitete. Jį dirbti išsiuntė į Kaune esančią Palemono gatvę. Ten prabuvęs aštuonis mėnesius Gian Luca pramoko ir lietuvių kalbą.
„Aš labai norėjau į tą projektą. Buvo trys galimybės. Viena į Afriką, kur dirbo grupiokas tiesiog iš pliažo. Gulėjo nuogas, džiaugėsi karščiu ir žaidė futbolą. Tada mergaitę išsiuntė į Rumuniją, o mane į Lietuvą. Su lietuvių vaikais turėjau programą ir vasaros metu iš vaikų globos namų jie atvykdavo atostogauti į Italiją. Per tai ir sužinojau apie Lietuvą. Bet atvažiavus buvo sunku. Aš nebuvau pasiruošęs. Kai pradedi, tai sakai, kad nori, varom, bet iš tikro tai melas“, – prisiminęs sakė jis.
Vienu pavojumi tapo net ir vietiniai Kauno gyventojai. Vyras prisiminė, kad eidamas per Palemono gatvę sulaukdavo grasinimų. Nenorėdamas nusileisti elgdavosi taip pat.
„Ne, aš irgi erzindavau žmones. Neleisdavau daryti, ko nori. Ateina ir viską daužo. O aš vis tiek kaimietis, tai jei daužo, aš irgi. Tik nesupratau, kad žaidžiau su svoriu. Bet aš durnelis buvau ir išmokau, kad kiekviena šalis turi savo taisykles. Nežinojau, todėl turėjau išmokti“, – pasakojo jis.
Laidoje „Nepatogūs klausimai“ vyras atskleidė, kad prie susipažinimo su Lietuva stipriai prisidėjo vienuoliai vyrai ir moterys. Jis prisiminė, kad pirmaisiais metais jam su kalba buvo pernelyg sudėtinga, o ir nuolatinio vertimo, žodyno šalia nebuvo.
„Prisimenu, kad mano didžiausia trauma buvo 56 mikriukas. Mane pasodino, kad nuvažiuočiau į darbą, kuris buvo „Lietuvos Carite“ prie ikiuko. Sakė pasakyti „sustok“. Bet aš pirmą dieną to „sustok“ negirdėjau. Bandžiau žiūrėti į žmones. Prisimenu, kad važiavau į priešingą pusę, kitą kaimą. Bandžiau kalbėti angliškai, bet nemokėjo. Tai pirmą dieną verkiau. Buvo tokių momentų, kai galvoju, kur aš“, – prisiminęs svarstė jis.
Iššūkių pareikalavusi pažintis su žmona Egle
Laidos vedėjas nukrypo kita linkme ir netrukus jam uždavė dar vieną įdomų klausimą – vaikas ar „Ferrari“? Gian Luca net nedvejodamas atsakė, kad jo prioritetai aiškūs – tai šeima. Tuo pačiu jis šmaikščiai prabilo ir apie žmoną Eglę.
„Eglė turi tą vaikams skirtą urmo pirkimą. Yra mamų mugė, kur jos ruošiasi, perka viską iš eilės. Man tada būna stresas, kad ji ten eis ir turės mano kortelę“, – juokėsi jis.
Gian Luca taip pat prabilo apie italų verslo modelį. Dalį tai sudaro šeima: „Italai moka daryti gerus verslus, bet ten, kur lieka šeimos verslas, jis su šeima ir miršta. To irgi išmokau iš tėvo, bet niekaip nenorėjau paimti ir padaryti. Tada viskas lieka ten pat. Nėra jokio ėjimo į priekį“.
Garsus šefas tikisi, kad jo šeima ateityje galės dirbti ir be jo. Jis ne kartą pagalvojo, kad gali netikėtai išeiti, kaip ir jo tėtis.
„Darau planą, kad vaikai eitų savo keliu, bet turėtų bazę, nugarą“, – tikino jis ir pridūrė, kad nepaisant daugybės veiklų, su žmona spėja pasimėgauti gyvenimu. Tam padeda ir nuostabi komanda, išleidžianti juos į atostogas.
Laidos vedėjui pasiteiravus, kaip jie su Egle susipažino, garsus vyras prisiminė, kad tai įvyko Vilniaus gatvėje esančiame „Wok to walk“ restorane.
„Baigėsi kinas po žvaigždėmis, ėjau pavalgyti 2 nakties ir ji ėjo su drauge. Ta draugė yra mūsų bendra pažįstama. Taip ir susipažinome. <...> Ir ji rasistė, nes iš pradžių nenorėjo ne lietuvio. Jai italai pasirodė aplaidūs ir nepatikimi“, – pažinties istoriją atskleidė jis.
Tačiau meilė iš pirmo žvilgsnio neįvyko. Gian Luca prisiminė, kad bendravimas vystėsi iš lėto. Ir nors jis jau po 2 mėnesių jautėsi įsimylėjęs ir norėjo pirštis, Eglė kol kas tokių pačių minčių neturėjo.
„Buvau durnas. <...> Galvojau, kad būtų gerai turėti gyvenimą su žmogumi, kuris 80 proc. turi šypseną veide, pozityvą, yra protinga ir bendrauja kaip su lygiaverčiu. Prieš tai irgi turėjau santykių, bet viena buvo ta, kuri tempė, o kita ėjo paskui. O su Egle taip, kad abu tempiam, stumdom į priekį“, – gražiais žodžiais apie žmoną atsiliepė vyras.
Laidoje garsus šefas papasakojo apie tvirtą žmonos charakterį. Pasirodo, ji tikrų pasimatymų nenorėdavo, todėl Gian Luca turėjo sugalvojęs kitokį planą.
„Mes eidavome į pasimatymus, tik ji išeidavo sau, o aš sau. Vakare kartu grįždavome. Buvo daug kalbėjimų. Pakvietus į pasimatymus ji jų nepriimdavo rimtai. Tau atrodo, kad esi pasimatyme, bet nereiškia, kad taip iš tikrųjų yra. Šitą irgi reikėjo išmokti.
Buvo momentas, kai mano draugai lankėsi Lietuvoje. Ji pajautė, kad ja rūpinausi daugiau, nei draugais. Tada pirmą kartą leido pabučiuoti. Bet aš niekada nesupratau, per kokį moterišką mąstymą ji suprato, kad aš daugiau rūpinuosi. Net neprisimenu, kad būčiau jai skyręs daugiau dėmesio. Aš paprastas berniukas, tai smegenys netempė iki šio dalyko. Tačiau džiaugiuosi, kad pavyko.
Po to su Egle viskas klostėsi. Kitos merginos buvo nuostabios, bet neištraukdavo iki tokių dalykų, kad pavyktų romantiškai suorganizuoti, o su ja natūraliai išeina. Ji iš manęs padarė geresnį vyrą. Aš su ja gerokai patobulėjau“, – prisipažino jis.
Sėkmingas patekimas į žymiąją „Michelin“ žvaigžde įvertintą mokyklą
Tobulėjo jis ne tik santykiuose, bet ir karjeroje. Štai kartą Gian Luca stažavosi rimtoje kulinarinėje mokykloje, įvertintoje „Michelin“ žvaigžde.
„Tada pasiėmiau neapmokamų atostogų, pabandžiau įstoti į akademiją ir mane iškart paėmė. Ir kai paėmė, buvau ne vyriausias, bet mačiau, kad yra daugiau jaunų. Iš pradžių mūsų buvo 11, o po to, kai baigėme, liko 8. Ten buvo dar atkrentamasis etapas. <...> Kulinarine prasme mane ten padarė žmogumi. Nuo nulio iki „Ferrari“. Po to supranti, kad pradeda vertinti šefai, žvaigžduoti „Michelin“ ir nori pasiimti kaip darbuotoją“, – Delfi TV laidoje pasakojo Gian Luca.
„Michelin“ restorane dirbęs šefas prisipažino, kad kartą buvo vietoje, kur reikia būti visiškoje tyloje ir executive šefui sakyti tik užsakymą ir per kiek laiko jis bus pristatytas. Tiesa, su šia užduotimi sunkiau susidorodavo naujokai, mat jiems tekdavo išmokti visą meniu.
„<...> Jei nepatinka kas nors, reikia perdaryti. Ir tada viskas vėluoja. Buvo prakaito ir baimės. <...> Ant manęs nerėkė, bet buvo vienas bičas, kurį tą dieną paliko moteris. Mes, komanda, žinojome, bet kiti nežinojo. Tai kai taip dirbi, sunku išlaikyti šeimą.
Ir šiaip dirbti su vardiniu šefu ne tik prestižas, o kartu pavogi idėjas, receptus, supratimą. Yra dalykų, kur tu niekaip neišmoksti. Reikia, kad parodytų formulę ir kaip darosi. Jis (šefas – red. past.) investuoja daug pinigų, kad pasiektų tą lygį“, – kalbėjo jis.
R. Mackevičiui pasiteiravus, ar Lietuvoje įmanoma gauti „Michelin“ žvaigždutę, vyras atsakė, kad taip, tačiau tam koją kiša įvairūs niuansai. Pavyzdžiui, anot jo, tarp šią žvaigždutę turinčių gauti šefų turėtų būti ir Deivydas Praspaliauskas.
Neslepia apmaudo dėl lietuvių eismo kultūros
Laidą žiūrinti moteris svečio paklausė, kaip jam sekėsi prisitaikyti prie Lietuvos kultūros. Gian Luca neslėpė, kad buvo sunku su vairavimu, mat mūsų šalyje yra didžiulis noras vienas kitą paauklėti.
„Man keista, nes pas mus visi rėkia, visi vieni kitus siunčia. Pas mus normalu Italijoje, o čia priima asmeniškai. O kai vairuoji, matai, kad klysta, tai spaudžia, kad parodytų – va tau. O po to, kai pataiko vienas ant kito, laukia abu automobilyje. Pagal mano kultūrą neįmanoma. Išeini iš automobilio, pridaužei kitą ir skambini greitajai pagalbai“, – juokėsi jis.
Gian Luca pastebėjo, kad važiuojant motociklu ir užlendant į priekį susierzina ne vienas vairuotojas: „Būna žmonės, kurie bando patraukti. Dabar truputį pasikeitė, praleidžia. Kartais atrodo, kad žmonės neturi, kur išleisti pykčio. Manau, kad reikia sukurti atsipalaidavimo erdvę.“
Laidoje „Nepatogūs klausimai“ tradiciškai sulaukta klausimo ir apie keiksmažodžius – žiūrovas pasiteiravo, ar jis pažįsta lietuviškus necenzūrinius žodžius? Garsus šefas iškart atsakė, kad lietuvių kalboje nėra keiksmažodžių, duodančių džiugesio. O štai italai turi, tik keikiasi žymiai daugiau.
„<...> Jei labai supyksti ir pasakai „rūpuže“, jiems tai nieko nereiškia. <...> Lietuvių tauta šiek tiek mandagesnė“, – pastebėjo jis.
Kalbėdamas apie lietuviškus patiekalus, garsus italas neslėpė, kad labiausiai mėgsta močiutės gamintus žemaičių blynus. Neatsisako kartais paragauti ir cepelinų.
„Mėgstu valgyti, kai yra bjaurus lapkričio oras, skauda kaulus. Tada eini valgyti cepelinų. Jautiesi kaip žmogus“, – šypsodamasis sakė jis.
Tiesa, ant virtuvėje besisukančių žmonių Gian Luca nepyksta nei dėl laužomų makaronų, nei dėl ant picos dedamų ananasų. Jis priminė, kad pasikeitė laikai, tad virtuvėje nebėra griežtų taisyklių.
„<...> Galiu pasakyti, kad žmonės turi įprotį pjaustyti makaroną, jei gamina vaikams. Dėl to atleidžiama. Bet jei gamina suaugęs ir perlaužia, tai man psichai ima. Nemeluoju, mane erzina. Gimė ilgas, palik ilgą“, – laidos vedėjui sakė garsus šefas.
Gian Luca apie tvirtą šeimos modelį: ideali šeima yra ta, kuri diskutuoja ir niekada nepasiduoda
Sulaukęs klausimo, ar lepina žmoną, Gian Luca atsakė, kad ir taip, ir ne. Jo manymu, žmogaus, kuris yra trijų vaikų mama, lepinti neįmanoma.
„Mes bandome gyventi gerai. Jei pasakyčiau, kad lepinu, ji lauktų prie durų. Nuoširdžiai bijau savo žmonos. <...> Pas mane kitokia kultūra, tai jei kyla problema, kol neišsiaiškinu, negaliu eiti miegoti, ir neleidžiu jai miegoti. Mes turime pasiaiškinti. O Eglė tikra lietuvė ir dar protinga, tai ji pamąsto, tyli. O mano mąstymas yra kalbėjimas. Ideali šeima yra ta, kuri diskutuoja ir niekada nepasiduoda. Eglė nepasiduoda, yra kietesnė už mane“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad daugiau kartų jis atleido, nei ji jam.
Ir nors didžiąją laiko dalį praleidžia darbe, Gian Luca laisvu metu stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su šeima.
„Jei dirbu vakare, dienos metu nuvežu vaikus į būrelį. Jei dieną, tai kartu būna vakarienė. Savaitgalį nebedirbu, kad specialiai pabūčiau. Čia sąlyginai. Mano tėvai iš viso nebūdavo namuose, nes visą laiką dirbo. Užaugau visai kitokioje kultūroje. Dabar visi daro problemas dėl visko“, – pastebėjo jis.
Laidos pabaigoje žinomas svečias sulaukė ir intriguojančio klausimo – lovoje geresnės italės ar lietuvės? Prieš pat atsakydamas Gian Luca nusijuokė, nes, kaip pats sakė, už atsakymą turbūt turės problemų.
„Man atrodo, kad Lietuvoje turime vieną problemą. Jos nuostabios, bet po tam tikro laiko, vestuvių, krenta noras tai turėti. Nėra taip svarbu, kaip vyrams. Ir dabar negaliu pasakyti, ar italė geriau. Bet draugai sako, kad su itale geriau. Bet šiaip Eglė kartais stumia ant manęs. Sako: „Tau reikia italės. Tada duotų, kiek nori“, – laidoje „Nepatogūs klausimai“ juokėsi garsus italas Gian Luca.
Visą pokalbį su Gian Luca Demarco galite pamatyti vaizdo įraše, kurį rasite straipsnio viršuje.
