– Prisiminkite „Golden Parazyth“ gimimą ir pažintį su Aurimu Vilkišiumi (K@). Veiksmas, regis, vyko Kaune?
– Taip, tai buvo 2009-ieji, KTU Humanitarinių mokslų fakultetas, mokėmės tą pačią − Muzikos technologijų − specialybę pas gerbiamą Giedrių Kuprevičių. Aurimas – grynakraujis vilnietis, tačiau krimsti mokslų atvažiavo į Kauną. Pastebėjau jį grojantį pianinu ir nusprendžiau pakviesti kartu pamuzikuoti į savo studiją „Lituanica“ gamykloje. Taip užsimezgė pažintis, kuri tęsiasi jau septynerius metus. Pirmieji pasirodymai kartu vyko dar tais pačiais metais, o 2011 m. visiškai stojome petys petin.
– „Golden Parazyth“ – jūsų paties sceninis pseudonimas, tapęs ir dueto pavadinimu. Aurimas niekada neužprotestavo jūsų vardo dominavimo?
– Ne, seniai esame aptarę šį klausimą. Svarbiausia, kad mūsų muzika augtų ir klestėtų. Ir jeigu pavadinimas tarnauja šiam tikslui, įkūnija jau žinomą skambesį, manau, kad reikia žygiuoti po ta pačia vėliava. Viską darome kartu, kad muzika būtų klausoma, o grupė – įdomi.
– Kodėl prisidengiate pseudonimais? Ar ant scenos ir savo muzikoje esate ne visai Giedrius Širka ir Aurimas Vilkišius, kuriate personažus?
– Gyvename du atskirus gyvenimus – tikrąjį ir sceninį. Personažai, be abejo, kažkuo panašūs į mus, bet aš mėgstu atskirti tai, kas vyksta ant scenos, nuo to, kas vyksta gyvenime. Netgi mes, leidžiantys dienas studijoje, esame kitokie negu tie, kurie lipa pasirodyti prieš publiką. Ne veltui prieš tokius pasirodymus valandą kaupiesi, kad galėtum persikūnyti į asmenybę, atiduodančią muzikinę duoklę žiūrovui, klausytojui. Būdamas ant scenos aš − nebe Giedrius Širka, tik paskolinu kūną kažkam, nesuprantamai energijos perlaidai. Tada nebegalvoji apie danties skausmą, šunį, kurį turėtum pavedžioti, pasineri į neribotą garsų kosmosą.
– Kada susižavėjote elektroniniu garsu ir supratote kursiąs būtent tokią muziką?
– 2002 m. kioskelyje Ukmergės turguje nusipirkau legendinio festivalio „Mayday“, vykstančio Vokietijoje, įrašą. Tai buvo visiškai požeminės house, acid, techno muzikos rinkinys. Nors iki tol grojau gitara ir turėjau įvairių planų, susidomėjau elektronika ir „nustačiau“ naują kursą. Gyvų instrumentų nesibaidome ir dabar.
– Susitikimą su Siesikų vidurinės (kurią ir pats lankėte) moksleiviais prieš kelerius metus sutrikdė agresyvus vietinis jaunimas. Kas tada nutiko?
– Pagal ES projektą važiavau skaityti paskaitą apie narkotikus, pagrojau ir kelis kūrinius. Šnekėjau apie pasaulį, menininkus, jų santykį su svaigalais. Ironiška, kad incidentas įvyko kaip tik per šį renginį, o įsiveržusieji į salę buvo apsvaigę nuo amfetamino ir alkoholio. Pasijaučiau lyg filme. Tai buvo ir įdomi patirti, ir daugiaprasmė pamoka.
– Ar augant miestelyje, kur vietinės kultūros kanoną pažeidusieji tuoj pat krinta į akį, netekdavo nukentėti primityvių interesų ir kumščių konflikte?
– Visada buvau išsišokėlis-stileiva, kurio visi prisibijodavo ir gerbdavo. Gal todėl, kad visada už save pastovėdavau, nors dėvėjau languotas kelnes ir sulaukdavau replikų. O gal, kad buvau didžėjus ir mokėjau elgtis su aparatūra – didžėjaus nemušdavo, nes nebebus muzono.
– „Golden Parazyth“, akivaizdu, svarbu ne tik skambesys, bet ir vizuali (re)prezentacija: ne viena originali fotosesija, gyvų pasirodymų įrašai, o juose – jūs, apsirėdę tikrai ne pirmais spintoje po ranka pakliuvusiais drabužiais. Rūpinatės vaizdu ir išvaizda?
– Dirbame su dizaineriais, neužsikrauname visko ant savo pečių, tačiau stiliumi rūpinamės ir patys. Jau seniai neskirstau drabužių į vyriškus ir moteriškus, ypač scenoje. Nėra nei vyro, nei moters − tik asmenybė, kuri vienaip ar kitaip save išreiškia. Gal trečdalis mano drabužių moteriški, bet jie man tinka, patinka, atspindi asmenybę.
Niekada nesikreipėme į dizainerius vien tam, kad žinomas vardas būtų susietas su grupe. Mes atsakingi už kitus dalykus, o stiliaus reikalus dažnai patikime draugams ir pažįstamiems.
– Ar susidomėjimas moteriškais drabužiais netraukia skersų žvilgsnių juos apžiūrinėjant ir perkant? Gal Lietuvos visuomenė jau liberaliau žiūri į seksualumą ir neįprastą saviraišką?
– Visko pasitaiko. Pardavėjos dažniau palydi šypsniu, joms būna smagu. Be abejo, tam tikri standartai egzistuoja, bet kas juos sulaužys, jei ne mes patys? Kiekvieno piliečio, visuomenės nario pareiga – parodyti, kad žmonės skirtingi, ir nereikia kažkurio užmušti todėl, kad jis avi moteriškus batelius. Gal būtent todėl nenusižudo, pakelia savo psichologines problemas. Tolerancija, kol ji nežeidžia tavo paties nuostatų, manau, būtina. Kiekvienas turi asmenybės laisvę, pradėkime būti europiečiai ne tik popieriuje, bet ir galvose.
– Viename interviu filosofiškai atsiliepėte apie muzikos kūrinį kaip fenomeną, grąžinantį praeities emociją, su kuria buvo sukurtas. Ar yra parazitų kūrinių, kurių dėl šios priežasties privengiate, ir, atvirkščiai, kurių su džiaugsmu vėl klausote?
– Taip kūrinių neskirstau. Kiekviename jų paliekame tam tikrą asmenybės dalelę, todėl grįžus prie jų sugrįžta ir ta unikali asmenybės dalelė, istorijos akimirka. Manau, nesvarbu, su kokia emocija muzika sukurta, bet jeigu ta emocija buvo reikšminga, o dažniausiai taip ir yra, verta kūrinį atlikti, vėl išgyventi. Tai gali būti ir pamoka nekartoti praeities klaidų.
– Grupė dalyvavo daugybėje tarptautinių festivalių, apšildė pasaulinio garso atlikėjus. Kuriuos laikote reikšmingiausiais?
– Manau, kokybės kartelę kelia tie koncertai, kuriems daugiausia ruošiesi, nesvarbu, vietiniai jie ar tarptautiniai. Didžiausi mastu, be abejo, ne festivaliai, o arenų koncertai, skatinantys atlikėją augti, reikalaujantys didžiulio pasitikėjimo ir drąsos. Pasirodymas dviese prieš 12 tūkst. žmonių reikalauja kitokio mąstymo nei klube prieš tris šimtus. Kiekvienas koncertas kažką duoda, leidžia atlikti tai, ko prieš penkerius metus nemokėjai padaryti.
– Paskutinis festivalis, iš kurio grįžote sausį, – „Eurosonic Noorderslag“. Kokiu tikslu ten važiuota?
– Festivaliai (pvz., „Eurosonic“, „Tallinn Music Week“, „Vilnius Music Week“) yra skirti save parodyti, parduoti, pristatyti ne tik kitos šalies gyventojams, bet ir muzikos verslo atstovams. Nežinau, ar yra kitas festivalis Europoje, kuris sutrauktų penkis tūkstančius delegatų: nuo „Sony Music“, „Universal“, iki kokių tik nori leidybinių kompanijų. Tai − milžiniškas konvejeris, kuriame dalyvauti yra brangi loterija, bet jei nedalyvausi, niekada nelaimėsi. Deja, mūsų valstybė, priešingai negu Estijos ar Latvijos, tokio Lietuvos garsinimo nefinansuoja.
Be abejo, ten gali pasiklausyti ir įvairiausios, ne tik europietiškos, muzikos. Kur dar išgirsi ispaniškai dainuojančią thrash metal grupę?
– M.A.M.A. su Klaipėdos jaunimo teatru atlikote Teisučio Makačino „Prie atsiminimų upės“. Šis kompozitorius svarbus parazitams ir lietuviškai elektronikai?
– T.Makačinas elektroninę muziką pristatė plačiajai Lietuvos visuomenei. Klausydavomės ir G.Kuprevičiaus su grupe „Argus“ padarytų įrašų, bet atlikti šios grupės kūrinį mums nebūtų leidę – pernelyg nestandartiška. Gerokai adaptuotą „Prie atsiminimų upės“, pritrauktą prie tokio renginio scenos, galėjome atlikti, todėl įvyko dvejus metus gvildentas pasirodymas su Klaipėdos jaunimo teatru. Kaip kažkas pasakė, niekada negausime didesnio eterio atiduoti pagarbą kompozitoriui.
– Lapkritį pasirodęs „Memory Garden“ vaizdo klipas nufilmuotas Vilniaus taksi parke, tada teigėte ieškantys neįprastų erdvių savo kūrybai. Kokia erdvė atitiktų dabar grupės kuriamos muzikos energiją?
– Apie tai daug diskutuojama. Tolesni muzikos reikalai ir povandeninės srovės reikalauja nestandartinių sprendimų. Norėtume padaryti koncertą įdomioje „Vilniaus energijos“ aplinkoje. Kūryba turi būti įdomi pačiam kūrėjui – alternatyvių erdvių paieškos, kurioms skiriame nemažai laiko, paįvairina mūsų muzikinę veiklą.
– Beje, kokia klipe kartu nusifilmavusio, taip pat Monikos Penkūkū fotosesijoje įamžinto dobermano Volio istorija?
– Sėdėdamas ant suoliuko ir gerdamas kavą (prijaučiu gamtai, nesu didelis krikščionis, traukia pagonybė), užsinorėjau ąžuolų ir šunų. Patys vyriškiausi ir didingiausi šunys – dobermanai. Volis – puikiai dresuotas, Europos čempionas ir visi jo beprotiškai nori, todėl mums pasisekė, kad šeimininkas maloniai sutiko dalyvauti grupės aferose: iš pradžių fotosesijoje, paskui – klipe. Tas šuo bendrauja ir su kareiviais, ir su sergančiais vaikais, jis – daugiau nei šuo.
– 2014 m. žiūrėdami atgal nuėjote pirmyn. Gal jau aiškėja „pirmyn“ muzikinė forma? Kada ateis laikas naujam albumui?
– Jis artėja. Albumas jau įrašytas, išeis ir vinilinė plokštelė. Yra ir planas, kurį netrukus atskleisime socialinėje erdvėje.
– Leidžiate laiką gamtoje, semiatės iš jos įkvėpimo?
– Manau, gamta yra viskas – klausimai, atsakymai ir įkvėpimas. Deja, daugybė žmonių tai pamiršo, nors prisiminę būtų ramesni, lengviau priimtų bėdas, kurias taip mėgsta sureikšminti.
– Tačiau dabar gyvenate Vilniuje. Kaip palygintumėte didžiausių Lietuvos miestų kultūrinį, naktinį gyvenimą?
– Taip, nors praktiškai kiekvieną savaitgalį (tai muzikantui dažniausiai – pirmadienis ir antradienis) išeinu gamton. Vilniuje daugybė žaliųjų zonų – pavažiuoju kelis metrus dviračiu, ir aš jau Vingio parke, kur galiu užmiršti esąs mieste.
Kalbant apie kultūrinį gyvenimą man, septynerius metus gyvenusiam Kaune, visada buvo sunku suprasti, kur, atėjus penktadieniui, dedasi galybė studentų, rudenį užplūstančių laikinąją sostinę. Išvyksta atgal į plunges, priekules?.. Tūkstantinis studentų miestas turi gana silpną ir vangiai besivystantį naktinį gyvenimą. Kaune žmonės kažkaip kitaip renkasi vietas, itin didelį dėmesį skiria kainai. Renginys, rodos, neturintis sulaukti didelio dėmesio, jo sulaukia, o tas, kuris turėtų būti „ohoho“, lieka šnipštu. Jei vilniečiai galvoja, kad bus „ohoho“, tai ir bus „ohoho“. Dabar, aišku, − didmiesčių tuštėjimo metas (nors, kaip bebūtų keista, Klaipėda atsigauna)... Mano akimis, Kaune sustabarėjimo periodas – praėjus keleriems metams, ciklas apsisuks, ir bus daugiau veiksmo. Gal tai prasideda jau dabar?
