Valandos ir devynių minučių trukmės Giedrės Žickytėsdokumentinis filmas aprėpia pagrindinius įvykius nuo Sąjūdžio susiformavimo iki Sausio 13-osios. Filmas prasideda nuo istorijos apie grupės „Antis“ susiformavimą. Šiai grupei bei A. Kaušpėdo asmenybei skiriamas ypatingas dėmesys viso filmo metu. Tai suteikia dokumentikai trejopą naudą. Visų pirma, parodoma grupės reikšmė to meto įvykiuose. Kita funkcija – sudominimas, ypač jaunojo žiūrovo. Skambanti Anties muzika, rodomi kadrai iš koncertų, nuotaikingos istorijos užkabina bei kontrastu sustiprina vėliau filme esančias jausmingas akimirkas.
Filmas susideda iš autentiškos Sąjūdžio laikų medžiagos bei specialiai filmuotų pokalbių intarpų, kurių metu apie įvykius pasakoja tokios asmenybės kaip L. Donskis, A. Kaušpedienė, V. Landsbergis ir kiti. Padalijus rodomą istoriją į tris dalis – aiškiai matome paprastą, bet veiksmingą triveiksmę struktūrą: ekspozicija (Anties – kaip pokšto fenomenas sovietinėje santvarkoje), komplikacija (prasidedantis Sąjūdis, kova už laisvę) ir kulminacija – Baltijos kelias, Sausio 13-oji.
Jei pradžioje žiūrovui leidžiama pasijuokti bei mėgautis grupės muzika, tai vėliau surimtėjama, rodomos Sąjūdžio kelionės po kaimus ir miestelius. Verkiančios senutės, kurios jau nebesitikėjo vėl išgirsti garsiai dainuojamą himną. Į mitingus plūstančios minios, kurias pareigūnai bando sulaikyti. Iš lėktuvo filmuotas Baltijos kelias. Sausio 13-osios kadrai... Tai paveikia. Tuos įvykius menantiems žmonėms – šis filmas vertingas kaip priminimas.
Jaunajai kartai – kaip edukacinė medžiaga (kurią būtų džiugu išvysti įtrauktą į švietimo programą), vaizdiniais papildanti istorijos vadovėliuose aprašomas datas.
Filmo priešpaskutinė scena rodo jau šiandieninę Lietuvą. Su dangoraižiais. Su stilingai apsirengusiais žmonėmis. Su elgetaujančiais benamiais. Šiais vaizdais nesmerkiama. Tiesiog parodoma, kad šiandien Lietuva jau kitokia. Ne geresnė, ne blogesnė, bet kitokia. Be vėliavų, be himnų, be ašarų akyse.
Filmo anonsas:
