„Gal žinot kas per grybai? Kad ne baravykas ir ne rudukas tai tikrai. Tokius matau pirmą kartą“,– klausinėja grybautojų feisbuko grupėse raudonųjų auksabaravykių prisirinkę miestiečiai.
Kas nors būtinai atsako, jog tai yra „balsevičiukai“, nes taip juos Kuršių Nerijos gyventojai praminė miškininko Balsevičiaus, kuris pirmasis šiuos grybus Lietuvoje aptiko, paragavo ir kitiems papasakojo, garbei. Plačiai paplitęs Šiaurės Amerikoje, ypač jos rytinėje pakrantėje, raudonasis auksabaravykis (aureoboletus projectellus) per keletą pastarųjų metų spėjo išplisti į Dzūkijos nacionalinio parko miškus. Vieną tokią augimvietę Varėnos rajone, jauname pušynėlyje tarp Puvočių ir Kasčiūnų kaimų stengiuosi kasmet aplankyti – įdomu stebėti, kokiu greičiu nauja grybų rūšis didina savo valdas.
Rugpjūčio pradžioje raudonųjų auksabaravykių dar nebuvo, o miškas, kuriame jų ieškojau, nuo žiemos sniegolaužų ir vasaros vėjovartų tapo ne itin patogia vieta lengvam pasivaikščiojimui.
Antrą kartą patikrinti, ar auksabaravykiai jau dygsta, ištrūkau priešpaskutinį rugpjūčio savaitgalį, kai šiliniams dzūkams labiau už juos rūpėjo ką tik gausiau pradėję dygti baravykai ir nuo 5 iki 3,5 eurų už kilogramą kritusios voveraičių supirkimo kainos. Žvyrkeliukas, vingiuojantis per Bingelių, Kasčiūnų ir Mardasavo kaimų miškus šeštadienio rytą primena kokio didmiesčio parko prieigas – automobiliai sustatyti vos ne vienas prie kito, skalija šunys, šūkauja palaidi vaikai. Ties Bingelių kaimo riba pakelėje stovintis atliekų konteineris apkrautas pakeleivių paliktais šiukšlių maišais, o jų turinį paukščiai ir lapės išbarstė po visą laukymę. Nuo tokių vaizdų norisi sprukti giliau į mišką, kur panašūs į mane dvikojai dar nespėjo visko subjauroti.
Pirmąjį auksabaravykį randu vos už kelių žingsnių nuo keliuko. Jo koto jau spėjo paragauti mažytis šliužas. Saldūs amerikoniukai labai patinka visų rūšių lietuviškiems grybų kirminams, todėl netrukus po gausaus jų dygimo pradžios kas antras jau būna skylėtas. Kol taip nenutiko – pats geriausias laikas grybauti.
Kažkas tai suprato anksčiau už mane ir visai neseniai jau praėjo tą patį miškelį. Kur praeita grybautojo, iš samanų kyšo tik neišrauti auksabaravykių kotai, bet pakanka žengti kelis žingsnius į šalį ir pastebiu kelias raudonuojančias beveik rudeninės saulės spinduliuose kepurėles.
Ten pat, pjaustinėdamas auksabaravykius, vos neužmyniau ant tikro baravyko. Nepalieku ir voveraičių, nors jų šiemet jau spėjome atsivalgyti. Pakeliui namo galėsiu palikti supirktuvėje, tai atsipirks kelionėje į mišką sunaudotas kuras ir dar kavai pakelės degalinėje liks.
Per metus auksabaravykių augimo plotai išsiplėtė į gretimą brandų pušyną, pirmiausiai užimdami juostas, kuriose suguldytos paskutinio retinimo metu nugenėtos šakos. Turbūt teisus buvo gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė, sakydamas, kad šitų ateivių negalime vadinti invazine rūšimi, nes ji neišstumia senbuvių, o tik papildo grybų įvairovę. Dabar, kai Dzūkijos pušynėliuose jau skuba dygti ne tik voveraitės, bet ir visos čia įprastos grybų rūšys – baravykai, šilbaravykiai, makavykai, kazlėkai, raudonikiai, paberžiai – nesunku įsitikinti, kad auksabaravykių augimo teritorijoje jų ne ką mažiau, negu kituose miškuose. O pernai, vėlyvą rudenį, pastebėjau, kad ir žaliuokėms tokia kaimynystė netrukdo.
Jauna vilniečių pora, išleidusi iš automobilio auksabaravykių miškelio pakraštyje mielą rotveilerį, gyrėsi šių grybų pirmą kartą paragavę poilsiaudami Juodkrantėje, o Dzūkijoje jų augimo vietą radę visai atsitiktinai, kai išėjo pasivaikščioti po mišką po apsilankymo Kasčiūnuose, partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje ir partizanų vadavietėje.
„Kepam, verdam, o kiek lieka – užšaldom“, – sakė grybautoja, paklausta, kokiu būdu suvartoja surinktą auksabaravykių laimikį.
Man pačiam tokie klausimai, kaip labiausiai tinka paruošti anksčiau nepažinotą grybą, buvo aktualūs prieš 2–3 metus. Per tą laiką spėjau įsitikinti, kad auksabaravykiai tiks bet kuriam patiekalui, kuriam ruošiant naudotumėte tikrus baravykus. Jeigu grybų radote nedaug arba neturite įpročio juo išrūšiuoti, sriuboje arba troškinyje auksabaravykių neatskirsite nuo lietuviškų grybų. Mūsų šeima grybus ragauja nemaišydama, pavyzdžiui, verda sriubą vien iš makavykų, o patiekalą iš makaronų, sūrio bei keptų grybų ruošia iš baravykų. Nesumaišyti su kitais grybais auksabaravykiai, jeigu jų neperkepsite ar nesuvirsite iki suirimo, išsiskirs specifiniu saldumu, todėl iš jų paruoštus patiekalus mėgstu gausiau pasūdyti. Marinuoti auksabaravykiai nudažo marinatą geltona spalva, o džiovinti tik tuo atspalviu ir skiriasi nuo baravykų. Ypatingai juos tinka užraugti su druska, citrinos rūgštimi ir keliais lašais alyvuogių aliejaus – galima suvalgyti gerokai daugiau, negu, pavyzdžiui, voveraičių karpačio, ir nesibaiminti, kad sutriks virškinimas.
Kai kurie grybautojai renka tik auksabaravykių kepurėles, kažkur išgirdę, esą ilgi mėsingi jų kotai yra neskanūs arba visai nevalgomi. Iš tiesų jie ne tik valgomi, bet ir skanūs, tik ypatingai sausą vasarą kartais būna iš paviršiaus apdžiūvę, tarsi sumedėję. Rudenį auksabaravykiai sugeba ištverti pirmąsias nestiprias šalnas ne ką blogiau už žaliuokes, todėl jų kartais pavyksta prisirinkti net ir tada, kai, pavyzdžiui, šilbaravykiai jau būna nuo šalčio ištežę.
Dzūkijoje veikiančios grybų supirktuvės auksabaravykių valgomais grybais nepripažįsta, todėl juos apeina grybavimo profesionalai, dažniausiai renkantys vien voveraites. Prie Merkinės-Druskininkų kelio miško gėrybes pardavinėjantys dzūkai taip pat jų nesiūlo, nes pirkėjai įtariai žvelgia į grybus, kurių nepažįsta ir nepasitiki pardavėjų rekomendacijomis.