Vištienos nauda sveikatai
Modernūs tyrimai rodo, kad dėl vištienoje esančių baltymų, mineralų ir vitaminų, ši mėsa naudinga skirtingo amžiaus žmonėms. Tačiau dar ir nesant šių mokslinių įrodymų, nuo seno įvairiose kultūrose vištiena buvo vertinama dėl savo naudos sveikatai. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūrų studijų katedros vedėja, docentė dr. Laimutė Anglickienė pasakoja, kad lietuviai jau prieš keletą amžių vištieną pradėjo naudoti įvairiems sveikatos sutrikimams gydyti.
„Lietuvoje žmonės laikydavo daug paukščių, tiesa, didelę dalį užaugintos mėsos parduodavo. Paukštieną, kaip ir kitą mėsą, patys gyventojai valgydavo per šventes, kol nepasninkaudavo, o taip pat kai susirgdavo. Vištienos sultinį lietuviai laikydavo vaistu, ypač padedančiu sustiprėti ką tik pagimdžiusioms moterims“, – teigia ekspertė ir priduria, kad panašių tradicijų buvo laikomasi visoje kultūriškai ir religiškai panašioje Rytų Europoje.
Graikai, kinai ir žydai taip pat tikėjo vištienos sultinio gydomosiomis galiomis. Jis valgytas ne tik peršalus, bet ir gydant astmą, migreną, virškinimo sutrikimus ar net raupus. Vištiena stiprindavosi ne tik ligų nualinti žmonės, bet ir vaikai bei senoliai, nes tikėta, kad ji suteikia energijos. Dar 12 a. žydai vištienos sultinį vadino natūraliu antibiotiku. 20–21 a. atlikti tyrimai patvirtino, kad vištienos sultinys išties padeda organizmui efektyviau kovoti su peršalimo ligomis ir stiprina imuninę sistemą.
Todėl nestebina, kad dar ir iki šių dienų kai kuriose kultūrose višta yra laikoma šventu gyvūnu. Šis paukštis vadinamas augimo ir vaisingumo simboliu, įkvėpusiu naujoves ne tik kulinarijoje, bet ir kultūroje, mene, moksle ar net religijoje. Pavyzdžiui, romėnai tikėjo, kad į mūšį pasiimtos vištos gali atnešti pergalę, o persai manė, kad dienos pradžią savo giedojimu paskelbiantys gaidžiai simbolizuoja šviesos triumfą prieš tamsą.
Senos auginimo tradicijos
Šiandien mums įprastų vištų protėviai kildinami iš Kinijos, kur galėjo būti auginami dar 6 a. pr. Kr. Kiek vėliau vištos pradėtos laikyti ir Senovės Egipte bei Romoje. Istorikai daro prielaidą, kad vištos galėjo būti vieni pirmųjų žmonių prijaukintų naminių paukščių. Bėgant amžiams, nuolat augo tiek auginamų vištų skaičius, tiek vištienos populiarumas.
Pasak doc. dr. L. Anglickienės, aktyviau pradėję užsiimti gyvulininkyste, Lietuvoje valstiečiai taip pat laikė ne tik kiaules, avis ir jaučius, bet ir vištas bei kitus naminius paukščius. Pašnekovė pasakoja, kad 18–19 a. daug vištienos valstiečiai parduodavo miestų gyventojams, kurių didelę dalį sudarė žydai. Pastarieji nevalgydavo kiaulienos, todėl mieste paukštiena buvo itin populiari mėsa. Taip pat vištiena valgyta ir didikų namuose. Dėl švelnaus skonio ir lengvo virškinimo ją ypač mėgo kunigaikščių ir bajorų žmonos bei vaikai.
Doc. dr. L. Anglickienė pastebi, kad tuomet vištiena buvo gaminama kiek kitaip nei šiandien. Pasak jos, mėsa dažniausiai buvo ne kepama, o troškinama savo sultyse. Be to, ji buvo gardinama įvairiomis daržovėmis ar uogomis, pavyzdžiui, morkomis ir slyvomis, o švenčių metu paukščiai buvo įdaromi.
Greitas išpopuliarėjimas
20 a. pradžioje paukštienos imta gaminti ir valgyti dar daugiau. Pasak VDU Augalų biologijos ir maisto mokslų katedros docentės dr. Juditos Černiauskienės, pradėta daugiau domėtis paukštininkyste ir iš užsienio įvežinėti veislines vištas. Po Antrojo pasaulinio karo ėmė kurtis dideli paukštynai, o didžiausias dėmesys buvo skiriamas būtent vištų ūkiams.
Tačiau situacija pasikeitė, kai Lietuva prarado nepriklausomybę. Sovietmečiu vietinių gamintojų užauginta kokybiška produkcija dažnai iškeliaudavo į užsienį. „Žmonės būtų mielai pirkę vištieną, tačiau jos trūko kaip ir kitos mėsos. Tiesa, vištos buvo auginamos ne tik paukštynuose, bet ir kaimuose. Naminius paukščius auginantys tėvai ar giminaičiai aprūpindavo vaikus ir artimuosius vištiena. Taigi, šeimyninių ūkių tradicija nenutrūko“, – teigia doc. dr. L. Anglickienė.
Nors vištieną žmonės valgė dar prieš kelis tūkstantmečius, tačiau labiausiai ji išpopuliarėjo paskutiniajame 20 a. dešimtmetyje. Dalyje šalių, pavyzdžiui, JAV, Australijoje ar Argentinoje, ši mėsa pralenkė net ir ilgai dominavusias kiaulieną bei jautieną. Lietuvoje kertinis lūžis taip pat įvyko praėjusio amžiaus pabaigoje, kai buvo atkurta šalies nepriklausomybė. Doc. dr. L. Anglickienė aiškina, kad anksčiau gausiai eksportuota vietinių gamintojų mėsa pradėjo pasiekti šalies vartotojus. Jie įvertino lietuviškos vištienos kokybę, naudą sveikatai ir vis dažniau ėmė įtraukti ją į savo kasdienį valgiaraštį.
Jai antrina ir doc. dr. J. Černiauskienė. Pasak jos, vištienos gamybos ir vartojimo apimtys augo dėl kintančių vartotojų įpročių, nes paukštienos mėsa yra sveikesnė ir maistingesnė negu gyvulių mėsa. Be to, šios mėsos kaina nėra didelė, nes ir sąnaudos paukštienai užauginti yra mažesnės. T. y. sunaudojama mažiau pašarų, greičiau gaunama produkcija, be to, daromas mažesnis poveikis aplinkai nei auginant kitos rūšies mėsą.
Vištiena – skirtingose pasaulio kampeliuose
Doc. dr. J. Černiauskienė pasakoja, kad remiantis Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, 1990–2020 m. pasaulyje paukštienos gamyba išaugo daugiau nei 3 kartus. Šis pokytis stebimas tiek Europoje, tiek Baltijos šalyse. Per šį laikotarpį vištienos gamyba Latvijoje išaugo 1,6 karto, o Estijoje – 2 kartus. Tuo tarpu didžiausias augimas fiksuotas Lietuvoje – šiandien paukštienos pagaminama 3 kartus daugiau nei prieš 30 m.
Lietuviai iš Baltijos šalių gyventojų taip pat suvalgo daugiausiai vištienos. Kiekvienas mūsų šalies vartotojas kasmet suvartoja daugiau nei 28 kg vištienos, tuo tarpu latviai ir estai – po 21 kg vištienos. Nepralenkiamas pasaulio lyderių trejetas – Izraelis, kur kasmet vienas gyventojas vidutiniškai suvalgo daugiau nei 70 kg šios mėsos, bei Trinidadas ir Tobagas su 62 kg ir JAV su beveik 56 kg vištienos vienam žmogui.
Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje ir Okeanijoje vištiena yra pati populiariausia mėsa ir patenka tarp penkių apskritai dažniausiai valgomų maisto produktų. Šiaurės Amerikoje kasmet vienas žmogus suvalgo apie 55 kg vištienos, Okeanijoje – 43 kg, o Pietų Amerikoje – 38 kg šios mėsos. Europoje suvartojamos vištienos kiekis taip pat nenustoja augti – per metus vienas europietis suvalgo daugiau nei 24 kg vištienos.
Už šių skaičių slypi daugybė įvairių šalių nacionalinių patiekalų. Nuo saldžiarūgštės kiniškos vištienos ar indiškų vištienos troškinių iki gardžių itališkų makaronų bei rizoto su paukštiena – ši mėsa populiari visame pasaulyje. Aiškindami tokią vištienos sėkmės paslaptį, kulinarai teigia, kad dėl jos švelnaus skonio, malonios tekstūros ir imlumo įvairiems pagardams, ši mėsa puikiai pritaikoma bet kokios virtuvės skonių paletei.
Be to, doc. dr. J. Černiauskienė papildo, kad vištiena vartotojų ypač mėgstama ir dėl jos maistinės vertės bei juslinių savybių. „Vištiena turi daug raumeninio audinio, t. y. baltymų. Jos baltymai pagal aminorūgščių sudėtį yra pilnaverčiai, kadangi turi daug nepakeičiamųjų aminorūgščių, kurių kiekiu vištiena prilygsta jautienai. Taip pat literatūroje nurodoma, kad vištienoje yra mažiau riebalų, o jų biologinė vertė yra geresnė negu gyvulių mėsos. Galiausiai, vištiena yra žymiai švelnesnė ir lengviau virškinama, nes turi mažiau jungiamojo audinio negu kitų gyvulių mėsa“, – mintimis dalijasi VDU docentė.