Ponia Roma, esate ilgametė bitininkė, Šiaulių bitininkų draugijos narė, tituluota „Bičių karalienė“, pirmoji moteris Lietuvoje licencijavusi midų. Tačiau kiekviena istorija turi savo pradžią – kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado ši veikla?
Viskas prasidėjo 1988 m. Kadangi mano vyrui labai patiko bitės, vestuvių proga iš mano mamos dovanų gavome 2 avilius, iš kurių labai greitai atsirado 5, vėliau 17, dar vėliau 25. Pradžioje tai buvo tiesiog įdomus procesas, smagus hobis – apie jokius verslus nebuvo nei minties. Tačiau maždaug po 6–7 metų, avilių skaičiui išaugus iki 40-ies, vien tik savaitgaliais prižiūrėti bites tapo labai sudėtinga, todėl pradėjau galvoti apie bitininkystę kaip apie pagrindinį pajamų šaltinį.
Taip jau sutapo, kad tuo metu Lietuva skaičiavo pirmuosius savo atkurtos Nepriklausomybės metus, vyras jau buvo pradėjęs verslauti, tačiau nors ir auginome du mažamečius vaikus, nesinorėjo sėdėti namuose – įsidarbinau vienoje valstybinėje įstaigoje. Visgi derinti darbą mieste ir vaikų priežiūrą priemiestyje buvo gana sudėtinga, todėl tokia padėtis dar labiau pastūmėjo imtis verslo.
Pradėjau rimčiau domėtis bičių auginimu, medaus gamyba ir kitais bičių produktais – su Lietuvos bitininkų sąjunga pavyko išvykti į Suomiją, kurioje pamačiau, jog iš bitininkystės tikrai įmanoma išgyventi. Galiausiai neakivaizdiniu būdu pabaigiau tuomet dar buvusias bitininkystės studijas ir pradėjau šeimos verslą.
Kiek man žinoma, jūsų bitininkystės ūkis pirmasis Lietuvoje pradėjo vaško plokštelių gamybą. Kaip kilo tokia idėja?
Bitininkystė yra sezoninis darbas – nuo pavasario iki rudens darbo labai daug, o atėjus žiemai jo praktiškai nebelieka. Norėdami išlyginti sezoniškumą ir žiemą nesėdėti tiesiog sudėję rankų, nusprendėme imtis vaško plokštelių gamybos. Tačiau Lietuvoje iki tol niekas tokios veiklos nevykdė, todėl ieškoti pagalbos ir produkto teko vykti į užsienį.
2000 m. vienoje parodoje pamatėme veikiančią vaško plokštelių gamybos liniją. Ji mus taip sudomino, jog po savaitės susisiekėme su konstruktoriumi, o dar po savaitės įsigijome liniją. Dieną, naktį, ištisą savaitę derinome šią liniją, vėliau teko skolintis vaško iš kitų bitininkų, nes linijai užkurti savojo atsargų tiesiog neužteko. Tačiau laikui bėgant įsivažiavome, atsirado ryšys su Latvijos bitininkų sąjunga, kuri mums veždavo vašką, o mes jį perdirbdavome į plokšteles ir eksportuodavome.
Be medaus ir vaško plokštelių gamybos, liejate ir suvenyrines žvakes bei esate licencijavusi midaus gamybą. Atrodo, kad iš bitininkystės pasiimate viską.
Bitininkystė yra kur kas platesnė veikla, nei tik medaus gamyba. Suvenyrines žvakes gaminu tiek aš, tiek ūkyje dirbanti darbuotoja. Dažniausiai jas darome edukacijų vaikams ir suaugusiems metu.
Su midumi susipažinau dar būdama maža, kai matydavau namuose midų gaminant mamą ir netoliese gyvenusį dėdę. Prisiminimai apie midų grįžo po 1997 metų viešnagės Vokietijoje pas bitininką. Tuomet viskas labai aiškiai susidėliojo, jog turint savo žaliavų, būtų galima pabandyti pasigaminti midaus ir taip sugrįžti prie ilgas tradicijas turinčio gėrimo gamybos.
Pirmas blynas neprisvilo, todėl retsykiais vis bandydavau, eksperimentuodavau, midus išeidavo vis kokybiškesnis. Tada iš draugų sulaukiau paraginimo gaminti didesniais kiekiais, kad šie galėtų įsigyti. Pradėjau sukti galvą, ar verta imtis tokios avantiūros. Sulaukusi dukros ir žento prisijungimo prie veiklos, supratau, kad netgi ir man pasitraukus, šis verslu tapęs mano pomėgis bus puoselėjamas iš kartos į kartą. Tuomet ir nusprendėme vystyti veiklą bei 2021 m. per karantiną įkurti įmonę „Saulės midus“: įsirengėme patalpas, įsigijome įrangą, gavome licenciją ir pradėjome gamybą.
Šiandien galime didžiuotis savo sukurtais 9-iais skoniais, kurie yra pripažinti kulinarijos paveldo produktais ir laimėję ne vieną medalį Lietuvos vyno čempionatuose.
Teko girdėti, kad esate ne tik užkietėjusi bitininkė, bet ir dirbate su jaunimu – ruošiate jaunuosius bitininkus tarptautinėms varžyboms.
Prieš maždaug 12 metų gavau netikėtą pasiūlymą iš Lietuvos bitininkų sąjungos nuvykti su vaikais į Austrijoje rengiamas jaunųjų bitininkų varžybas, iki kurių buvo likusi vos savaitė. Tą kartą man paskambino sąjungos viceprezidentas Sigitas Ūselis ir pasakė, „Roma, tik tu viena gali mums padėti, visos viltys į tave“ (juokiasi). Teko greitai suktis, suradau kelis mūsų bendrijos narių vaikus, nusipirkome bilietus ir išvykome. Be jokio išankstinio pasiruošimo varžyboms pasirodėme gana neblogai, todėl nuo to laiko kasmet vykstame į šį renginį, specialiai jam ruošiame vaikus, organizuojame stovyklas, respublikines varžybas, o 2018 m. su keletu studentų įkūrėme Jaunųjų bitininkų asociaciją.
2003 m. laikraščio „Ūkininko patarėjas“ skaitytojų buvote išrinkta pirmąja „Bičių karaliene“. Ar nebuvo keista ir netikėta gauti tokį titulą?
Tiesą sakant, iki tol šio laikraščio neprenumeravome, todėl apie gautą apdovanojimą sužinojau likus savaitei iki Lietuvos bitininkų šventės, kurioje man tą apdovanojimą ir turėjo įteikti. Tąkart man paskambino kažkas iš Bitininkų sąjungos ir paprašė gražiai pasipuošti. Nelabai supratau, kam to reikia, galvojau eilinė šventė, apsimausiu džinsus, ir viskas (juokiasi). Tada man paaiškino, kad „Ūkininko patarėjas“ gavo labai daug laiškų su teigiamais atsiliepimais apie mūsų ūkį, todėl įsteigtas titulas atiteko man.
O ką jums reiškia šis apdovanojimas ir ką jis pasako apie bičių augintoją?
Iš tiesų šis apdovanojimas man reiškia labai daug. Pirmiausia dėl to, kad pagaliau pradėta garsiau kalbėti apie moteris bitininkes. Visais laikais bitininkystėje buvo moterų, tačiau niekas apie jas nežinojo, nes kažkodėl į draugijas, bendrijas burdavosi tik vyrai, kuriems atitekdavo visi nuopelnai.
Tačiau ir Žemaitė, ir Emilija Pliaterytė buvo bitininkės, o pastaroji net yra parašiusi knygą apie bites. Įsteigus šį titulą, pradėjau pastebėti, kad bitininkų draugijose atsiranda vis daugiau moterų. Svarbus man šis apdovanojimas yra ir todėl, kad jį skyrė žmonės. Tai lyg pripažinimas, kuris įpareigoja ir toliau dirbti, gaminti kokybiškus produktus, kuriais žmonės galėtų džiaugtis.
O ar jūsų vyrui nekyla, pavadinkime, sveikas pavydas, kad jūs šeimoje esate „Saulės midaus“ reklaminis veidas?
Kadangi mano vyras turi kitą sėkmingą verslą, jis ilgą laiką buvo retas svečias bičių ūkyje ir į jį atvykdavo tik laisvalaikiu – padirbėti, atsipalaiduoti. Tik dabar, didesnę dalį darbų perleidęs vaikams, dažniau man padeda ūkyje. Tad pavydo niekada nebuvo, tik nuo to laiko, kai gavau „Bičių karalienės“ titulą, jis nuolatos juokauja: „Roma karalienė, o aš tik juokdarys jos pašonėje“ (juokiasi).
Šnekamės, ir atrodo, kad visas jūsų bitininkystės kelias buvo vien medumi teptas. Tačiau ar tikrai? Spėju, buvo ir sunkesnių etapų?
Galbūt sunkiausias etapas buvo pradėjus dirbti su vaško plokštelėmis. Tuomet dar neturėjome pinigų samdyti darbuotojų, todėl teko darbuotis vienai. Buvo be galo sunkus fizinis darbas – 7–8 val. prie linijos, tuomet pakavimas, o kitos dienos rytą 5 val. keliesi ir išvežioji plokšteles po Lietuvą, grįžti per pietus, vėl stoji prie linijos ir toliau dirbi iki vakaro.
Atvirai pasakysiu, buvo minčių ir viską mesti, tačiau galiausiai užsispyrimas nugalėjo, atsirado didesnės pajamos, galimybė pasisamdyti darbuotojų. Šiandien prie verslo kaip tik gali prisideda ir dukra su žentu.
Buvo ir toks metas, kai medus kainavo pigiau nei cukrus. Tada irgi atrodė, kad rankos svyra, bet vėlgi kartojau sau: kitais metais bus geriau, palauk, nesijaudink. Žinoma, didelė atsvara buvo ir vyro verslas – jei mano srity situacija suprastėja, žinau, kad šeima turi ir kitą pajamų šaltinį, ir atvirkščiai. Dėl to ir verslaujame abu, kad ištikus kažkokiai neišvengiamai situacijai būtume saugūs.
Kalbant apie pozityvesnius dalykus – šį savaitgalį rengiama kasmetinė Lietuvos bitininkų šventė. Greičiausiai neabejotinai joje dalyvausite? Ko tikėtis iš šio renginio, kodėl jame verta dalyvauti?
Man asmeniškai šis renginys yra kartu ir darbas, ir šventė, nes joje organizuojame Jaunųjų bitininkų varžybas. Tačiau kalbant bendrai, Lietuvos bitininkų šventė yra bitininkystės sezono uždarymas, į kurį suvažiuoja ne tik visi Lietuvos bitininkai, bet ir svečiai iš Švedijos, Suomijos, Latvijos, Estijos.
Kasmet tos vietos, kurioje vyksta šventė, bažnyčioje yra užperkamos mišios, palaiminami ir prisimenami išėję bitininkai, pašventinamas sezono medus. Vėliau prasideda mugė, bitininkai pristato savo produkciją, dalijasi patirtimi, bendrauja.
Vyksta ir muzikiniai pasirodymai, kultūrinė programa, šokiai, įvairios sportinės varžybos, konkursai, veiklos ir atrakcijos vaikams. Išties labai smagi dvejų dienų šventė su daugybe veiklų ir pramogų.