Po peršautos galvos – 27 operacijos
Skausmingai atviras pokalbis vyksta Eduardo gimimo dienos išvakarėse. Čia, grožio terapijos ir chirurgijos klinikoje „Sugihara“ jis lankosi pooperacinio vizito pas plastinės rekonstrukcijos chirurgą Darių Radzevičių. Klinikoje jam atlikta 27-a per dešimt metų atkuriamoji veido operacija. Iki tol Eduardui veido ir žandikaulių funkcijas medikai daug metų bandė grąžinti Ukrainoje, bet jam būtinai reikėjo dar vienos operacijos, nes nebesilaikė akies protezas. Ukrainoje dirbantys vokiečių medikai žadėjo ją padaryti, tačiau prieš dvejus metus prasidėjus Rusijos invazijai išvyko, ir su jais nebepavyko susisiekti. Sužinoję, kad tokios pagalbos Ukrainoje reikia daugybei karių, iniciatyvos ėmėsi gydytojas D. Radzevičius ir Vilniaus Vytauto Didžiojo „Lions“ klubas. „Prasidėjus naujai invazijai ligonines užplūdo sužeistieji, visus ištiko šokas, kai kurie medikai, pamatę sužalojimus, tiesiog alpdavo – to jų niekas nemokė ir karui neparuošė“, – sako Eduardas. Dar karo pradžioje iš nugaros atskriejusi snaiperio kulka jį pervėrė kiaurai. Karys neteko akies ir kone pusės veido, nebeliko dantų, žandikaulių. Jo veidą it dėlionę dalimis medikai renka jau dešimt metų. Per tą laiką atliktos 26 operacijos, o 27-osios, galbūt paskutinės, Lietuvoje ėmėsi Darius Radzevičius.
Lemtingas šūvis iš nugaros
„Buvo 2014 metai, – prisimena Eduardas. – Kai prasidėjo karo veiksmai prieš Ukrainą, aš, trijų tarptautinių misijų dalyvis, su į atsargą išėjusiais bičiuliais išvykome į karo zoną savanoriais. Kaip pilnaverčių karių mūsų priimti niekas nenorėjo, nes buvome per seni, tad įsiprašėme tiesiog padėti – išžvalgyti, išvalyti teritoriją nuo bombų. Tiesą pasakius, net dabar galėčiau jus išmokyti tai padaryti su paprasčiausia meškere.“ Karys prisipažįsta, jog žmona nujautė, bet tiksliai nežinojo, kad sutuoktinis įsiprašė kariauti – jis buvo pasakęs, jog su bičiuliais saugo mėsos fabriką. „Negalėjau pasielgti kitaip, negalėjau likti nuošalyje, kai mano šalis puolama. Bet kuris vyras privalo tokiu atveju atlikti pareigą – stoti ir visomis jėgomis ginti Tėvynę. Tą ir dariau, kai vieną dieną mano vadas išvyko į žvalgybą, o po kurio laiko, tolumoje išgirdęs šūvius, supratau, kad patekome į pasalą. Netrukus šūviai tiesiog lietumi prapliupo ir mūsų slėptuvėje, staigiai susiorientavau, likusiems gyviems daviau nurodymus trauktis, atsišaudyti pagal galimybes, išgelbėti kuo daugiau savų. Toks buvo mano planas, kai iš nugaros išgirdau atšvilpiant snaiperio kulką... Staiga nustojau matyti ir supratau, kad esu sužeistas. Įspėjau saviškius apie traumą, dar prisiminiau, kur yra slėptis tinkamas žalias plotas, ir ten nukritęs netekau sąmonės“, – prisimindamas žuvusius draugus su ašaromis akyse pasakoja Eduardas.
Jis teigia, kad negarbingą šūvį iš nugaros paleidusį snaiperį bendražygiai nukovė. Tačiau Eduardas sunkiai pamena pirmąsias dienas po įvykio – tik sako prašęs kovos draugų apie traumą nesakyti žmonai, tą norėjo padaryti pats. „Iš pradžių mane nuvežė į Charkivą, tada – į Kyjivą. Buvau komos būsenos, veidas – košė. Medikai lopė jį milimetrais, kol galėjo sudėti titaną, dantis, sukurti žandikaulius. Žmona nuo manęs nesitraukė aštuonis mėnesius, maitino šiaudeliu, prižiūrėjo ir visą parą budėdavo. Žinoma, neteko darbo, tačiau jai svarbiausias buvau aš, – pasakoja karys. – Po truputį pradėjau stotis ant kojų, iš prezidento Petro Porošenkos gavau apdovanojimų už III-jo laipsnio narsumą, taip pat Ukrainos gynybos ministerijos apdovanojimą už pavyzdingą tarnybinių kovinių užduočių atlikimą. Malonu, žinoma, bet ne dėl apdovanojimų kovojau, o dėl savo mylimos šalies laisvės.“
Lietuvos prezidentė parodė ypatingą dėmesį
„Pamenu 2015 metus, kai jūsų šalies prezidentė (visada jausiu jai pagarbą) Dalia Grybauskaitė gavo Ukrainos metų žmogaus apdovanojimą. Su keliais kolegomis buvome pakviesti į renginį kaip karo herojai, ir jūsų prezidentė atkreipė dėmesį, kad mums praeinant žmonės plojo. Per pertrauką prie mūsų priėjo jos apsaugos darbuotojos ir paklausė, ar galėtume pasikalbėti su Lietuvos prezidente. Žinoma, sutikome ir asmeniškai su ja kalbėjome apie keturiasdešimt minučių. Ją domino viskas, kas susiję su karine situacija: mano nuomonė, patirtis. Viską išsakiau ir buvau labai nustebęs, kad prezidentė per pertrauką ne ilsisi ar valgo, o kalba su paprastais kariais, savo šalies patriotais“, – pasakoja Eduardas. Karys prisimena, jog D. Grybauskaitė domėjosi, ką jis mano apie kaimynines valstybes, neprisijungusias prie NATO. Į tai Eduardas atsakė, kad būtų gerai sukurti bent ukrainiečių, lenkų, lietuvių batalionus ir intensyviai treniruotis gintis nuo galimo rusų užpuolimo ateityje. „Po dvejų metų, jau 2017-aisiais, sulaukiau iš lovos išvertusio skambučio iš prezidento institucijos – mane informavo, kad Lietuvos prezidentė pakvietė į Charkivą, į renginį, kuriame dalyvavo Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, gynybos ministras, kariškiai iš skirtingų Ukrainos padalinių. O ten, Charkive, D. Grybauskaitė pasakė, kad mane pakvietė, nes norėjo asmeniškai pasakyti, jog jai labai padėjo mano patarimai, ir batalionai, apie kuriuos aš jai pasakojau, jau suformuoti, sutartys ką tik pasirašytos. Buvau labai sujaudintas, kad ji ne tik išgirdo, ką kalbėjau, bet ir tai įgyvendino bei pakvietė mane į renginį, kad viską pasakytų asmeniškai“, – sako Eduardas, o jo akyse kaupiasi ašaros, kurių, tiesą pasakius, šio pokalbio metu netrūko. Karys tada prezidentei įteikė auksinę Dievo Motinos ikoną. „Kad saugotų tokią geležinę moterį“, –šypteli.
Vienaakis karys ruošia jaunimą karui
2022-ųjų vasarį prasidėjus rusų invazijai, karys iš karto pasiryžo ginti Tėvynę. Žmona pyko, nenorėjo leisti, bet galiausiai susitaikė, kad kitaip nebus. Tačiau Eduardas susidūrė su realybe – vienaakis karys aktyviai kovoti negali, juolab, pastaruoju metu pradėjo jausti turintis problemų su širdimi. Jas ignoravo, sako, kad svarbiau išnaudoti patirtį ruošiant vaikinus į mūšio lauką. Jiems padeda ir morališkai, ir aprangą bei ginklus gauti. Kad galėtų tai daryti, Eduardas papildomai dirba taksi vairuotoju ir skiria uždirbtus pinigus.
Kai sulaukė nuolat Ukrainai paramą teikiančio Vilniaus Vytauto Didžiojo „Lions“ klubo nario Ramūno Valatkos kvietimo atvykti konsultacijai pas rekonstrukcinės plastikos chirurgą Darių Radzevičių, iš karto susikrovė daiktus ir sėdo į autobusą. Gruodį įvyko pirmasis judviejų susitikimas.
„Mes klubo viduje aptarėme įvairius variantus, kaip dar padėti Ukrainai. Kadangi esu plastikos chirurgas, pasisiūliau be atlygio operuoti Ukrainos karį. Tiesą pasakius, visa grožio terapijos ir chirurgijos klinika „Sugihara“ klinika nemokamai atvėrė Eduardui duris, be užmokesčio dirbo medicinos personalas, Vilniuje Arūno Žilionio,taip pat „Lions“ klubo nario dėka, karys gyveno arkivyskupijos Domus Maria viešbutyje nemokamai. Tokios iniciatyvos labai džiugino, o kai Eduardas atvyko į konsultaciją pas mane jį apžiūrėjęs pamačiau, kad veide po dešine akimi yra nemaža duobė, trūksta minkštųjų audinių, akies protezas neturi, už ko laikytis ir krenta, – sako gydytojas D. Radzevičius. – Pažadėjau Eduardui išspręsti šią problemą ir tai padariau. Tiesą pasakius padaryta buvo dar daugiau – Eduardui šūvio metu pažeista nosies kvėpavimo funkcija, jis sunkiai galėjo prakvėpuoti, ir tai kėlė daug nepatogumų. Tad kartu su LOR specialistu Gyčiu Žaldoku koregavome pertvarą ir nosies vožtuvą, kurį plastikavome is ausies kremzlės, kad pagerėtų kvėpavimo funkcija. Tokiai operacijai įprastai naudojama paciento nosies kremzlė, šiuo atveju to daryti negalėjome, nes Eduardo nosies kremzlė randuota, daug kartų operuota, todėl naudojome ausies kremzlės fragmentą. Praėjus dviem dienoms po operacijos ir pašalinus iš nosies tamponus, Eduardas pirmą kartą po labai ilgo laiko nosimi galėjo įkvėpti maksimalų kiekį oro, kas jam sukėlė labai daug džiaugsmo“. Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos „Sugihara“ plastikos chirurgas kariui taip pat rekonstravo vidurinę veido sritį – kas reikalinga buvo pasukta ir pastumta, kad akies protezas turėtų atramą, taip pat buvo sutvirtinta ir visa apatinio voko sritis.
Operacija išgelbėjo gyvybę
Po operacijos Eduardo veidas tapo dailesnis, nebeliko duobės po dešine akimi, nebekrenta akies protezas, pilnai atkurta kvėpavimo funkcija – tai ir buvo planuota, tačiau operacijos metu buvo pastebėta dar viena Eduardo liga. „Operacijos metu diagnozuotas širdies ritmo sutrikimas, anesteziologas Pranas Sasnauskas nesutriko, nedelsdamas išsprendė su širdimi susijusias problemas, tad galėjome tęsti darbą. Po operacijos Eduardą konsultavo mūsų „Lions“ klubo nario žmona kardiologė Daina Liekienė. Ji paskyrė būtinus vaistus, kad karys atsistatytų. Grįžęs į Ukrainą jis kreipėsi į kardiologus – gavau jo laišką, kuriame džiaugiasi, kad jaučiasi daug geriau, geria vaistus širdžiai, yra stebimas medikų. Galiu pasakyti, kad jei nebūtų šios operacijos, nebūtų pastebėtas sutrikimas, tikėtina, greitai Eduardas būtų atsidūręs kardiologinėje reanimacijoje gana rimtos būklės. Tad džiaugiuosi, kad atlikdami operaciją atradome pasislėpusią ligą ir dabar žmogus saugus“, – sako Darius Radzevičius. Pats Eduardas yra sakęs, kad jaučia diskomfortą širdies plote, bet negalavimų nesureikšmino ir į medikus nesikreipė, esą „šalyje karas, o jis, karys, eis ligų ieškoti?“
Post Scriptum
Kai straipsnis nuolat kontaktuojant su Eduardu jau buvo parengtas publikuoti, jis atsiuntė žinutę, kurią paprašė paviešinti Lietuvos žmonėms.
„Draugai lietuviai, noriu padėkoti už aktyvią pagalbą Ukrainai. Savo pavyzdžiu 1991-aisiais visam pasauliui parodėte, kad Rusija yra potencialus barbariškas kraujasiurbis, kuris dėl savo nešvarios politikos ir veiksmų nesustos. Šiandien mes, ukrainiečiai, priešinamės šiems antžmogiams. Labai skaudu, labai baisu, nes patiriame didelių nuostolių, žūsta ir kariškiai, ir civiliai, o mano – tėčio ir senelio – širdžiai dar skaudžiau, kad kasdien žudomi vaikai. Rusai bombarduoja ir naikina gyvenamuosius namus, mokyklas, ligonines, elektros infrastruktūrą. Tai labai baisu ir skausminga. Bet mes apsiginsime. Taip pat ir su jūsų pagalba. Nes gėris visada nugali blogį.“
Eduardas Maliovonas