4 straipsnių
Vėlė (latv. velis) – senovės baltų mitologijoje – mirusiojo dvasia. Buvo tikima, kad žmogui mirus vėlė atsiskiria nuo kūno ir kurį laiką klaidžioja tarp gyvųjų (įsikuria ant aukšto, medyje ir kt.). Gerų žmonių vėlės, kaip tikėta, padėdavusios gyviesiems, o blogų (nusikaltėlių, savižudžių) – kenkdavusios.
Lietuvos kalbininkė dialektologė, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros profesorė Birutė Jasiūnaitė Žinių radijo laidoje „Persona grata“ kabėjo apie gyviesiems pavojingas vėles, jų apraiškas.
Per amžių glūdumas lietuviai išsaugojo įstabią Vėlinių dainą-žaidimą, kurio pirmas posmas skamba ypatingais žodžiais: „Kas tave šaukia?/ Žalio vario!“.
Vėlės gyviesiems vaidenasi stulpais, ugnelėmis. Jos stūgauja, girgžda medžiuose, pavirsta paukščiais ar gyvūnais, rašo „Elektrėnų kronika“, o vietiniai žmonės atvirai pasakoja, kur ir kokiomis aplinkybėmis jiems yra tekę sutikti vaiduoklių.
