Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: ,Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių.‘
Sekmadienio evangelija
195 straipsnių
![](https://api.delfi.lt/media-api-image-cropper/v1/3632ec30-7d86-11ed-a027-29ed55e34c8c.jpg)
Sekmadienio evangelija – evangelija, tekstas aprašantis Jėzaus gyvenimą, skaitoma per sekmadienio mišias bažnyčioje. Sekmadienio evangelijos tekstai spausdinami portale Delfi. Taip pat galima stebėti mišių transliaciją.
„Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis.
Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą:
Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ,Apgink mane nuo skriaudiko!‘
Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“
Apaštalai prašė Viešpatį: „Sustiprink mūsų tikėjimą.“ O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ,Išsirauk ir pasisodink jūroje‘, – tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17, 5–6).
Jėzus pasakė fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo v...
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose. Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikim...
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų.
Anuomet atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“
Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.
Žydai ėmė murmėti, kad Jėzus pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus.“ Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: 'Aš esu nužengęs iš dangaus'?“
Sugrįžę iš Emauso, mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią.
Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną.
Šabui praėjus, Marija Magdalena, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.
Kareiviai prikalė Jėzų prie kryžiaus ir pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti. Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: „Žydų karalius“. Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės.
Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“
Jėzus Nikodemui pasakė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“ (Jn 3, 16–17)
Dievas ištarė visus šiuos žodžius: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.