Mat esą tarp jaunimo atsirado nauja mada – patiems diagnozuoti sau ligas ir tuo didžiuotis. Apie naują paauglių maniją, jos žalą, iš kur ji bei kur riba tarp vaiko fantazijų, noro tiesiog išsiskirti ir realių sutrikimų, apie tai dabar studijoje pokalbis su psichologu Edvardu Šidlausku.
Pasak psichologo, toks paauglių elgesys gali būti kaip savotiška nauja maišto banga, kuri tarp paauglių buvo visą laiką, tik pasireikšdavo kitaip, pavyzdžiui, paaugliai rinkdavosi būti gotais, emo, pankais ir pan.
„Tai yra tam tikra raidos stadija, kai aš jau nebe vaikas, bet ir nesuaugęs, ir bandau pritapti prie naujo socialinio rūbo, tačiau dažnai jis būna nepatogus. Todėl daug lengviau pasirinkti alternatyvą, paribio rolę. Čia vienas iš būdų delikačiai pasitraukti iš pareigų arba apsidrausti, nes, tarkim, sergu depresija“, – sakė E. Šidlauskas.
Visgi kyla klausimas, kodėl vietoje išvaizdos pokyčių, kaip būdavo emo ar gotų atveju, dabar paaugliai renkasi diagnozuoti sau ligas. Psichologo teigimu, viena vertus, taip gali būti tiesiog lengviau nei pakeisti visą išvaizdą. Kita vertus, neretai sau ligas diagnozuoja ir nuomonės formuotojai, taip sulaukdami daug dėmesio, o paaugliai juos kopijuoja.
Tačiau svarbu paminėti ir tam tikrą teigiamą pusę – turėti psichikos ligą nebėra gėda.
„Tai viena iš teigiamų pusių, kad vyksta destigmatizavimas, etikečių atsisakymas po truputį. Atsiranda tokie terminai kaip neuroįvairovė, kad žmonės turi skirtingą psichikos struktūrą, bet jokiu būdu ji nėra kažkuo blogesnė ar geresnė. Tai teigiama pusė, kad paaugliai tai priima draugiškai. Bet nėra kritinio aspekto, visas mąstymas vyksta per emocijas“, – sakė pašnekovas.
Pasak E. Šidlausko, nauja mada nusistatyti sau ligą rodo meilės trūkumą – jaunas žmogus nesijaučia pakankamai gerai ir priimtas, noras atkreipti dėmesį į save, sulaukti meilės, rūpesčio, atlaidesnio bendravimo.
„Jei turiu pasiteisinimą, kodėl galiu nesimokyti, mažiau stengtis, kažko nevalgyti, kas iš tiesų galbūt reikalinga, žala gali būti labai įvairi. Aplaidumas moksluose, išmoktas aukos elgesys, nekovoti už save, o pasiduoti, tai nėra gerai“, – pasakojo psichologas.
Daugelis psichinių sutrikimų iš esmės nulemti tik kultūros ir mūsų aplinkos. Yra pastebėta, kad tam tikri valgymo sutrikimai yra būdingi tik krikščionims, yra tam tikri sutrikimai, kuriuos turi dažniausiai tik japonai ar indai.
„Galbūt tai irgi naujas reiškinys. Bet kuriuo atveju, nereikėtų dėl to ginčytis, kad išsigalvoji, niekuo nesergi ir panašiai. Tiesiog tai priimti kaip galimybę ir patikrinti, nuvesti pas gydytoją psichiatrą, kuris pasakys, yra liga, ar ne. Manau, kad vis tiek tame slypi kažkokios problemos“, – kalbėjo E. Šidlauskas.
Psichologo teigimu, net jei ir po diagnozės vaikas vis tiek netiki, kad niekuo neserga, nereikėtų ginčytis – jau geriau jam suteikti meilę, dėmesį, nes tik tai gali padėti.
LNK Žinių pokalbį rasite čia:
