Iš tokio, rodos, nedidelio sprendimo, kyla rimtos pasekmės. Nes reikalas nėra toks menkas. Jis susijęs su pamatiniais žmogui dalykais:
- vaikų sveikata;
- mokyklų galimybėmis ir joms priskiriamomis funkcijomis;
- klausimu, kas visgi yra sveika;
- laisvo pasirinkimo verte.
Apie laisvę pasirinkti daug nerašysiu – viena vertus jau daug ir teisingai prirašyta, kita vertus man laisvė pasirinkti yra nediskutuotinas dalykas. Visi draudimus pateisinantys protingi paaiškinimai, kad taip geriau ar tai saugiau, ar sveikiau, yra tik tyškantys purslai. Jei laisvės pasirinkti nėra, galų gale nėra nei saugiau, nei sveikiau, nei kitaip geriau. Sakysit, kad Skandinavijos šalyse panašių draudimų esama. Esama. Bet toli gražu ne visais jie patenkinti ir ne visi jie pasiteisino. Lyginant su Skandinavijos šalimis reikia turėti omenyje, kad jie daug metų buvo laisvi ir savo teisę rinktis galėjo reikšti. Dabar jie praktikuoja įvairaus pobūdžio susitarimus ir apsiribojimus, kurie mums nėra nei labai suprantami, nei įmanomi, nes visuomenė kitokia. Mūsų visuomenei kaip oro reikia pasirinkimo laisvės, nes tiek ilgai ja naudotis visai negalėjome. Ir laisvės tos reikia ne dėl užgaidos, o suvokti, kad kiekvienas esame žmogus, o ne statistinis vienetas, todėl maistą taip pat renkamės individualiai (jei problemos – su individualia specialisto pagalba). Iš Skandinavų reikia mokytis viešojo sektoriaus darbo, o ne maisto kultūros.
Klausimas, kas yra sveika, drįstu priminti, šiandien nėra aiškus. Jeigu kažkas mano, kad žino, tai gali manyti iš naujo. Egzistuoja krūva teorijų, kurios pakankamai paremtos moksliniais įrodymais, tačiau viena kitai prieštarauja. Ypač prieštarauja požiūriai į riebalus, gerus ir blogus riebalus, nutukimo priežastis. Dar mažiau aiškumo yra dėl viso to įtakos vaikų mitybai. Ieškantys bendrų vardiklių mitybos specialistai formuluoja labai bendrai, kaip antai – valgyti įvairaus maisto, daugiausia augalinio ir minimaliai perdirbto. Joks patirtį turintis mitybos specialistas nedalins tokių kategoriškų bendrų teiginių, kaip kad „sviestas nesveikas, valgykit margariną“ arba „sviestas sveikas visais atvejais“. Ir šį kartą nedalino. Ministerijos sprendimui viešai ir neviešai nepritarė daug specialistų: LSMU, KTU mokslininkų, tyrėjų, dietologų. Bet ministerininkams – vienodai (nors esu tikra, kad yra ministerijos darbuotojų, kurie galvoja kitaip). Beje, apie ministeriją ir jos darbuotojus. Dar visai neseniai, ministraujant Raimondui Šukiui, darželiuose privaloma tvarka (!) buvo saldinama arbata mokyklose darželiuose. Ministras niekaip nenorėjo to atsisakyti. Tuo metu mitybos skyriui vadovavo tas pats Almantas Kranauskas, kuris šiandien bando išmesti sviestą iš vaikų mitybos, o cukraus ragina atsisakyti visai. Sako, sausainius reikėtų rinktis su ne daugiau nei 5 g cukraus/100 g. Kas tokius matėt, ragavot? Gal truputį adekvatumo ministerija galėtų demonstruoti? Juk apie žmones kalbam, ne apie eksperimentines peles.
Labiausiai šioje situacijoje skaudu kalbėti apie mokyklas. Kas netingi kiša į jas savo sampratas ir koncepcijas, o mokyklos turi vykdyti. Apie sveiką mitybą taip pat. Puiku, jei tai būtų visuomeninės iniciatyvos su savo metodika ir pagalba. Tačiau ministerija juk nesiteps rankų tokias niekais, kaip pagalba. SAM garsi savo specializacija prievolėse ir draudimuose. Mokykloms reikia spręsti ne tik pedagogų ir kitų darbuotojų trūkumo problemas (mokyklos virėjas nėra svajonių profesija, ar ne?). Finansai vaikų maitinimui yra labai riboti, ir tai yra normalus faktas (finansai visada riboti), tačiau įsigijimo procedūros nebūtinai yra protingos. Didelė dalis jų labai netgi neprotingos ir trukdo įsigyti už tuos pinigus geresnio maisto. Negana to, mokyklos ir darželiai turi iš anksto paruošti valgiaraščius pagal atskiras maisto medžiagas ir gauti jų patvirtinimą. Šalia to atsiduria sąrašas draudžiamų maisto produktų, kuris dabar pasipuošia sviestu. Sakysite, viso to reikia, nes yra piktnaudžiajančių arba abejingų mokyklų administracijų. Yra. Ir visada bus. Ir visose pasaulio šalyse yra. Tačiau iš to neseka, kad reikia visiems kitiems rankas išsukinėti.
Kodėl dramatizuoju? O jūs pamėginkit tiesiog pamaitinti 5 skirtingus vaikus savo virtuvėje. Be jokių apribojimų, tik jūsų laikas ir kantrybė. Vienas valgys sriubą sutrintą, kitas skaidrią, vienas su grietine, kitas be jos. Bus tokių, kurie sriubos nevalgys jokiomis sąlygomis. Bus alergiškų laktozei, glitimui dar kam nors. Kitas nepakęs svogūnų, o dar kitas morkų. Sakysit, išalks ir valgys. Nevalgys. Vaikščios alkani ir sušlamš bet kokį pasitaikiusį šlamštmaistį. Vaikai yra neįtikėtinai tvirti dėl nemėgstamo maisto. Jei tai jūsų vaikas, jūs sakysit – jis turi turėti kažką sau tinkamo. Kas nebandėt (esu tikra, ponai valgiaraščių žinovai iš SAM nebandė) nusiplūksit. Ir dar gausit nepatenkintų tėvelių pareiškimų, kad vaikui neskanu ir namo jis grįžta alkanas. O dabar prie viso to uždėkit visus apribojimus ir padauginkit vaikų skaičių bent iš šimto. Sėkmės verčiant mokytojo profesiją prestižine!
Ir galiausiai apie sviestą, aliejų ir margariną. Planavau sudėlioti čia žinomų mokslininkų pasisakymus apie sviesto, kaip riebalo, vertę. Bet pasitenkinsiu apibendrinimu be nuorodų, nes išeitų labai ilgas ir sunkiai paskaitomas straipsnis. Sviestas yra riebalai, kuriuose dominuoja sočiosios riebalų rūgštys, bet jie gerai pasisavinami (trumpos grandinės), be to turi vaikams itin svarbių vitaminų. Sviesto nesaikingas vartojimas (kaip ir kitoks nesaikas) gali skatinti nutukimą. Svieste, kaip visuose gyvulinė kilmės produktuose (kaip antai mėsoje), natūraliai yra nedidelis kiekis transriebalų (beje, šaltiniai nurodo labai skirtingus kiekius). Lyginant su kitais riebalais sviestas nėra nei aiškiai geresnis, nei blogesnis, nes nėra jokio maisto produkto, kuris neturėtų rizikų, o vien privalumus. Kaip ir bet koks kitas maisto produktas – vartojamas saikingai sviestas naudingas, nesaikingai – žalingas. Dar viena „smulkmena”: sviestą žmonija vartoja ilgiau nei 2000 metų, tą naują nehidrintą margariną – nei dviejų dešimčių nebus.
Tačiau svarbiausia žiūrėti į ką mes jį keisime? SAM nurodo, kad keisti reikia į aliejų ir margariną. Dėl margarino pagrindinis rūpestis yra hidrinti riebalai. Teigiama, kad bus keičiama į naujos kartos margariną, kuriame nėra hidrintų riebalų. Tai specialiai sukonstruotas sintetinis maistas, neturintis jokių natūralių medžiagų, tik tas medžiagas, kurios pridėtos. Kodėl turėtumėm manyti, kad po kelių metų nebus atrasta, kad jis dar labiau kenkia? Net neabejoju, kad tai atrasta bus, nes kol žmonės yra biologinės būtybės, valgyti jos turėtų biologinį maistą, ne dirbtinai sukurtą. Nebent sutinkam, kad jau tapom robotais.
Tačiau aliejų naudojimas vaikų mityboje yra dar slidesnė tema už robotų margariną. Kokius aliejus pilsite vaikams į košę vietoje sviesto, kad vaikai ją valgytų? Sveikatos prasme vertingi yra tik geros kokybės šalto spaudimo aliejai. Jie visi turi augalui būdingą skonį ir kvapą, kuris patiks toli gražu ne kiekvienam vaikui. Specialistai daugmaž sutaria, kad patys vertingiausi yra extra virgin alyvuogių, linų, kanapių. Visi jie tikrai pasižymi specifiniu skoniu. Netgi suaugę, kurie nėra pripratę, nenori ir nesupranta polifenolių kartumo ir mano, kad lygaus saldoko skonio aliejus yra vertingas. O jis vertingas nėra. Spėju, kad vaikams į košę bus pilamas rafinuotas aliejus. Tas aliejus, su kurio vartojimu siejamas JAV gyventojų masinis nutukimas.
Manau, kad vėl turėsim pasiremti skandinavais – dėti vaikams į mokyklą maisto dėžutes. Greičiausiai, jose bus sumuštiniai su sviestu. Mokykla gamins maistą, kurio niekas nevalgys, tėvai mokės pinigus ir rūpinsis papildomu maistu, o po to akis pabalinę klausime, kodėl niekas nenori dirbti mokykloje, o šeimos nenori turėti vaikų. Nes tas pats vyksta ir su jų mokymu bei gydymu – išleidžiama masė resursų kvailiems reikalavimams vykdyti, o realūs žmonių poreikiai lieka jų asmeninis reikalas. Galėtų būti visiems geriau, jei valdžią turintys mažiau siektų mus išgelbėti nurodinėdami kaip turim gyventi.
