- Nuo ko prasidėjo Jūsų sveikatos problemos?
- Problemų turėjau nuo vaikystės, nes gimiau su įgimtu medžiagų apykaitos sutrikimu - psoriaze, dėl kurio buvo pažeistos kepenys ir kasa. Negalėjau valgyti jokio riebaus maisto. O augau kaime, pokario laikotarpiu, taigi didelio maisto pasirinkimo nebuvo – bulvės, rauginti kopūstai ir agurkai, mėsa, kurios nelabai galėjau valgyti. Taip pat iki šiol netoleruoju pieno produktų. Dažniausias maistas būdavo duona ir cukrus – vargu, ar tai galima vadinti sveika mityba. Kita vertus, kadangi daug laiko praleisdavau laukuose, skabydavau įvairiausius žalumynus – jie mane labai traukė. Ypač mėgau dar nesubrendusius grūdus, liepų pumpurus.
Vaikystėje patyriau traumą – karvė ragu man užvožė į kaktą, dėl to, kaip sužinojau jau suaugusi, smegenyse susidarė auglys. Man svaigdavo galva, o jei būdavo labai karšta – net apalpdavau. Gydytojai tik sakydavo, kad per greitai augu – buvau labai aukšta. Kai jau studijų metais apalpau per praktiką prie plastmasių liejimo mašinų, gavau pažymą, kad negaliu dirbti karštomis sąlygomis, ir tiek. Mano smegenų niekas netyrė. Be to, dar mokykloje dėl persirgto reumato ir per intensyvaus sportavimo įgijau širdies ydą.
- Galiausiai nutiko taip, kad mažai trūko, jog netektumėte vieno plaučio?
- Vos baigusi studijas išsiruošiau į savo pirmą turistinę kelionę į kalnus į Rumuniją. Prieš kelionę susirgau gripu, tačiau pasiėmiau vaistų nuo temperatūros, termometrą ir vis tiek išvažiavau. Deja, viskas baigėsi blogai – po keleto dienų aš visiškai pasiligojau, kai mes išvykome į kalnus. Kol kiti vaikščiojo po turistinius objektus, aš likdavau gulėti viešbučiuose. Atvykus į miestą man teko gultis į ligoninę dėl plaučių uždegimo, o mano bendrakeleiviai išvyko ilsėtis prie jūros. Grįžusi namo vėl atkritau ir neišsikapsčiau visą pusmetį. Kai gydytojams skųsdavausi, kad kojų nebepavelku, visiškai nėra jėgų, jie „paguosdavo“, kad taip turi būti, juk rentgenas rodo plaučių uždegimą, ir pridurdavo, kad taip blogai jausiuosi dar ilgai. Nuo streptomicino pradėjau kursti. Tuomet kartu su penicilinu juo būdavo gydomas plaučių uždegimas, o man tereikėdavo šaltą dieną nusiimti pirštines ir jau susirgdavau.
Galiausiai patekau pas buvusią garsią gydytoją Vitaliją Vitkienę, kuri tuo metu kaip tik ruošė disertaciją apie užleistų plaučių ligų gydymą. Ji ištyrė, kad vienas mano plautis neveikia ir, užuot siūlięs jį šalinti, nusprendė pabandyti užkonservuoti. Taigi tapau jos disertacijos eksperimentiniu duomeniu. Ji mane gydė tiek antibiotikais, tiek natūraliomis priemonėmis. Buvau viena iš pirmųjų bičių pikio bandytojų, tuomet jo dar buvo sunku rasti. Jis man buvo labai veiksmingas, bet organizmas jo tiek prisisotino, kad iki šiol esu jam alergiška. Taip pat naudojau labai seną metodą – alijošius, Kagoras ir medus. Deja, dabar esu alergiška ir alijošiui.
Nors po plaučio užkonservavimo sirgti uždegimais nustojau, jis gi ir liko neveikiantis, todėl negalėdavau įkopti į jokį kalniuką, net rankomis mosuoti, kieme apsišluoti būdavo sunku. Man trūko deguonies. Dėl to greičiausiai išsivystė ir mažakraujystė. Taigi iš rikiuotės buvo išėjusios visos pagrindinės organizmo sistemos – medžiagų apykaita, kepenys, plaučiai, širdis, smegenys, vėliau pasireiškė ir psoriazinis artritas, tulžyje, inkstuose susikaupė akmenys. Apie kokią savijautą galima kalbėti? Kurį laiką gelbėjo vaistai, tačiau vėliau tapau alergiška ir jiems.
Be to, dėl mažo skrandžio sulčių rūgštingumo maistas būdavo prastai suvirškinamas. Dėl to gaminosi toksinai ir sąnariuose bei stubure kaupėsi ataugos. Buvo laikas kai sunkiai galėjau pajudėti, dėl skausmo nemiegodavau naktimis, o medikai tik gūžčiojo pečiais – operuoti neįmanoma, nes ataugos buvo ant kiekvieno stuburo slankstelio.
- Kai medikai nieko paguodžiančio nepasiūlė, išeities pradėjote ieškoti pati?
- Iš esmės pakeičiau mitybą, tapau vegetare, o vėliau maistui vartoti pradėjau daigintas sėklas. Dariau kvėpavimo pratimus. Nors plaučiai nėra sveiki, šiandien jau užlipu į kalną, galiu rankomis mosikuoti. Kai nuo vaistų buvau visiškai apkurtusi, o medikai galėjo tik pasiūlyti mokytis gestų kalbą, išbandžiau netradicinius metodus ir šiandien, nors klausi ir nėra tobula, aš vėl girdžiu.
Nusprendusi išsivalyti organizmą pirmiausiai griebiausi badavimo. Badaujant tikrai valosi organizmas, tačiau bėda ta, kad badavimo metu išplaunami mikroelementai ir vitaminai, todėl silpniems žmonėms badauti nerekomenduojama.. Aš pati ketverių metų eigoje po 21 dieną esu badavusi tris kartus. Stuburo ataugas badaujant ištirpo, ir dabar nebežinau, kas yra radikulitas, tačiau mažakraujystė po to dar labiau sustiprėjo. Vėliau atradau kitokias organizmo valymo metodikas, paremtas ne badavimu, o virškinimo sistemos tvarkymu. Sveikatos pagerėjimas buvo, bet pagrindinės mano problemos – plaučiai ir auglys smegenyse – neišnyko.
- Tuomet atradote želmenų sultis?
- Apie želmenis išgirdau prieš daugiau nei 20 metų, kai Lietuvos vegetarų draugijai parašė laišką gyvo maisto pradininkė, lietuvių kilmės žaliavalgė Ann Wigmore. Adresą ji gavo iš Amerikoje besilankiusių lietuvių iš Žemės ūkio akademijos, kurie buvo išvykę susipažinti su inovacijomis. A. Wigmore norėjo atvykti į Lietuvą, mes pradėjo derinti jos vizitą, bet likus pusmečiui iki atvykimo 1994 m. ji žuvo gaisre. Iš jos laiško sužinojome, kad ji daigino sėklas, augino želmenis ir spaudė iš jų sultis, tačiau metodikos mes nežinojome. Po kurio laiko aš pati išvykau į vegetarų kongresą Amerikoje, kur sutikau žmones, kurie pažinojo A. Wigmore ir kalbėjo apie ją su didele meile. Ten paragavau ir želmenų sulčių. Poveikis buvo toks, kad iškart akyse pasidarė šviesiau, todėl nusprendžiau šią idėją parvežti į Lietuvą.
Dabar esu gyvas jos metodikos teigiamo poveikio pavyzdys. Prieš 30 metų gydytojų buvau nurašyta, kas du mėnesius poliklinikoje leisdavausi vitaminus, nes jų trūko, o dabar gydytojai stebisi mano kraujo tyrimų rezultatais – visų elementų norma, esą taip nebūna. Mažakraujystės taip pat neliko, nes želmenų sultys – efektyviausia priemonė nuo mažakraujystės. Šias sultis geriu taip seniai, kad jau net atsibodo. Bandžiau apsieiti be jų, tačiau nepavyko, teks su jomis „draugauti“ iki gyvenimo galo. Kai kuriems žmonėms užtenka želmenų sultis pagerti porą mėnesių pavasarį ir rudenį, tačiau silpnesniems tenka gerti jas labai ilgai. Aš irgi iš tokių.
- Tai labai individualu, kadangi kiekvieno organizmo užterštumas yra skirtingas. Žmonių, turinčių gerą virškinimą, organizmas užterštas mažiau. Pastarieji iškart gali gerti jų daugiau. Pasižiūrėjusi į veidą, aš jau galiu pasakyti, kiek žmogus pajėgtų išgerti šių sulčių – kuo mažiau teršalų jo organizme, tuo labiau švyti jo veidas. Tokiam galima gerti ir 100 ml. Jei veidas papilkėjęs, žmogus labiau ligotas, reikėtų pradėti nuo 30 ml, vėliau dozę po truputį didinti. Pavyzdžiui, mažakraujystę turintys žmonės pradeda nuo minimalaus kiekio ir per savaitę padidina sulčių kiekį iki 100 ml. Po 2-3 savaičių, geriant po 100 ml per dieną, kraujas žymiai pagerėja. Vaistais tokio greito efekto nepavyksta pasiekti.
Tačiau noriu įspėti, kad geriant želmenų sultis iš pradžių esamos sveikatos problemos paaštrėja – tai organizmo valymosi požymiai, todėl nereikėtų to bijoti. Pavyzdžiui, pradėjus valytis stipriai aterosklerozės paveiktoms kraujagyslėms, pradeda svaigti galva. Nuo sprando druskos taip pat gali šalintis su skausmu. Pradėjus gerti želmenų sultis dažnai inkstuose pajuda akmenys. Dabar net daug jaunų žmonių turi akmenų inkstuose. Tirpdami jie gali skilti aštriomis briaunomis ir keliaudami padraskyti šlapimtakius. Dėl to šlapime pasirodo kraujo, atsiranda skausmas. Tačiau didžiausias diskomfortas kyla dėl žarnų sąaugų. Kol jos ištirpsta, žmonės raitosi.
Vėliau savijauta labai pagerėja, žmogaus veidas ima švytėti. Buvo atvejų, kai želmenų sultys netgi atstatė judesius žmonėms po patirto insulto. Teko girdėti, kad ir greitosios pagalbos kai kurie gydytojai jas rekomenduoja pacientams. Mano praktikoje buvo ne vienas atvejis, kai ilgą laiką komoje išbuvęs žmogus, gavęs želmenų sulčių, iš jos išėjo. Želmenų sultys padeda prie smegenų auglių, pavyzdžiui, mano auglį jos ištirpdė, bet šiuo atveju labai svarbu žinoti metodiką. Mažais kiekiais sultys auglio neištirpdys, tuo pat metu reikia pasninkauti, maitinantis tik želmenų sultimis ir vandeniu. Taip pat būtina daryti valomąsias klizmas. Be to, reikia žinoti, kad nustojus vartoti želmenų sultis auglys dažnai vėl atauga. Taip buvo nutikę ir man. Taigi esant šiai problemai jas vartoti reikia nuolat.
Labai gerai želmenis lašinti į akis glaukomos, kataraktos profilaktikai. Taigi želmenų sultys šalina teršalus iš organizmo, valo ir stiprina kraują bei papildo organizmą reikiamomis medžiagomis. Mat jose ne tik yra visas vitaminų ir mikroelementų kompleksas, bet jie subalansuoti, todėl poveikis daug didesnis negu vartojant juos atskirai. Želmenų sulčių nerekomenduojama gerti tik sergantiems pankreatitu (kasos uždegimu). Jie negali valgyti jokio nevirto maisto.
- Ar žmonės žino, kaip vartoti šias sultis?
- Želmenų sulčių jokiu būdu negalima maišyti su maistu, antraip naudos bus labai mažai. Geriausia jas gerti ant tuščio skrandžio, likus bent pusvalandžiui iki valgymo, ar po valgymo praėjus bent porai valandų. Iškart po to negalima gerti karštų gėrimų, kad nebūtų pažeisti fermentai. Kitokias sultis galima gerti, tačiau ne citrusines. Taip pat teko girdėti, kad kai kurie žmonės prašo į sultis pripilti ir išspaudų, nes prisiskaitę, kokia naudinga organizmui ląsteliena. Tai tiesa, bet reikia žinoti metodiką ir nemaišyti sulčių su išspaudomis, kitaip želmenų sulčių nauda bus maža, kadangi pablogės sulčių įsisavinamas bei jų valomasis poveikis. Norint organizmą valytis išspaudomis, galima jas vartoti ryte, o sultis gerti po pietų.
Beje, reikėtų nepamiršti, kad yra ne tik kviečių želmenys. Labai vertingi ir miežių. Jie tinka tiems, kurių skrandžio sulčių rūgštingumas normalus arba padidintas, tuo tarpu turintys mažą skrandžio sulčių rūgštingumą žmonės jų netoleruoja. Tokiu atveju paprastai žmogui skanios kviečių želmenų sultys. Kai jos pasidaro neskanios, vadinasi, rūgštingumas atsistatė ir galima pereiti prie miežių želmenų.
- Ar sudėtinga jų pasigaminti namų sąlygomis?
- Geriausia gerti šviežiai spaustas sultis iš šviežiai nupjautų želmenų. Tuomet naudingų medžiagų kiekis būna didžiausias. Tam reikia specialios sulčiaspaudės, jokiu būdu negalima želmenų malti greitaeigiuose mikseriuose, nes oksiduojasi chlorofilas. Tačiau galima sultis spausti ir natūraliomis priemonėmis. Kai prireikia ypač mažo želmenų sulčių kiekio, aš susuku želmenis į nailoninę užuolaidinę medžiagą (marlė greitai plyšta), grūstuve ar dviem akmenukais iš abiejų pusių padaužau ryšuliuką ir rankomis išspaudžiu. Kai kurie žmonės mala mėsmale, o tuomet išsunkia. Dar kiti deda mėsmalės peiliukus atbulai ir tuomet ji ne mala, o tik spaudžia. Be to, galima kramtyti želmenis, iščiulpti sultis ir ląstelieną išspausti. Tai ilgas procesas, bet taip pat labai veiksmingas, juolab kad ir pats kramtymas naudingas dantims, dantenoms, smegenims. Rusijoje buvo atliekamas eksperimentas, kuris įrodė, kad vaikams per dieną buvo duodant pakramtyti 15-20 žolyčių, juos galima apsaugoti nuo užkrečiamų peršalimo ligų. Daug eksperimentų su želmenų sultimis atlikta ir Japonijoje.
Namuose želmenis galima užsiauginti ir be žemių. Aš paimu sietelį, ant dugno patiesiu sudrėkintą rankšluostinį popierių ir ant jo paberiu sudygusius grūdus. Sietelį padedu virš dubens su vandeniu, iš viršaus uždengiu polietileno plėvele. Šaknys stiebiasi į vandenį ir labai gerai želmenys pradeda augti. Be to, galima vartoti ir šaknis, jose taip pat gausu naudingų maisto medžiagų.
