Tiktai 11 minučių trunkanti mankšta gali apčiuopiamai sumažinti lėtinių susirgimų, tokių kaip širdies ligos ir vėžys, keliamą ankstyvos mirties riziką, teigiama vasario 28 d. žurnale „British Journal of Sports Medicine“ pasirodžiusioje publikacijoje.
Jungtinės Karalystės Kembridžo universiteto mokslininkų vadovaujama komanda išanalizavo 196 anksčiau paskelbtus straipsnius, apimančius net 30 mln. asmenų duomenų tyrimus. Atliktas darbas laikytinas lig šiol plačiausia tokio tipo analize, rašo insider.com.
Mokslininkai nustatė, kad, kalbant apie fizinį aktyvumą, pakanka vos 75 minučių per savaitę, kad ankstyvos mirties rizika sumažėtų net 23 proc. Nors paprastai rekomenduojama savaitinė fizinio aktyvumo trukmė yra 150 minučių, net ir perpus jai sutrumpėjus, ankstyvų mirčių statistiką tenka koreguoti mažinant ją vienu iš dešimties atvejų.
Atliktos analizės rezultatai papildo apie fizinio aktyvumo naudą sveikatai bylojančius įrodymus. Kad naudos teikia net ir palyginti trumpai trunkanti mankšta, teigiama ne vieno ankstesnio tyrimo išvadose.
Moksliniam darbui vadovavęs Kembridžo universiteto fizinio aktyvumo specialistas Sorenas Brage‘as viliasi, kad padarytos išvados galėtų įkvėpti žmones, pratusius prie nejudrios gyvensenos.
„Tie, kurie pabūgsta išgirdę apie privalomas 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo per savaitę, mūsų pateiktas išvadas turėtų sutikti kaip džiugią žinią. Bent šiek tiek pajudėti yra geriau nei apskritai nesimankštinti. Gauti rezultatai gali paskatinti tuos, kuriems 75 minutės per savaitę atrodo kaip įveikiamas krūvis. Mažais žingsneliais jie gali priartėti ir prie rekomenduojamos trukmės“, – nurodė S. Brage‘as.
Pasiekti rekomenduojamą fizinio aktyvumo normą gali padėti ir suvokimas, kad vidutinio intensyvumo judėjimui yra priskiriama ir tokia veikla kaip vaikščiojimas, mano mokslininkai.
Vidutinio intensyvumo aktyvumas apima bet kokią veiklą, kuria užsiimant padažnėja širdies plakimas ir kvėpavimas, tačiau ne tiek, kad pasidarytu sunku kalbėti. Taigi, jai galima priskirti spartų ėjimą, šokimą ir pan.
Lankyti treniruočių sporto klube visai nebūtina, kadangi poveikį daro net elementariausi gyvensenos pakeitimai, tokie kaip ėjimas į darbą pėsčiomis arba važiavimas dviračiu, o ne automobiliu, arba žaidimai su vaikais, teigia prie tyrimo prisidėjęs Belfasto karališkojo universiteto doktorantas Leandro Garcia.
„Vidutinio intensyvumo aktyvumas nėra tai, kas priskiriama sportui, kaip antai bėgimas. Kartais pakanka pakoreguoti savo įpročius, – patikino L. Garcia. – Patraukli ir visiškai nevarginanti veikla tikrai gali būti puikus sprendimas siekiant pereiti prie aktyvesnio gyvenimo būdo.“
