Šiek tiek ekskurso į praeitį. Kaip visi žino, anksčiau ir žolė žalesnė, ir dangus žydresnis, ir maistas „tikras“ buvo. Dėl pirmų dviejų nežinau (dabar ir minimas augalas, ir spalva sukelia visai kitas asociacijas), bet maitinosi mūsų protėviai tikrai kitaip. Omega-3 ir omega-6 santykis pirmykštėje bendruomenėje (medžiotojų ir rinkėjų) buvo 1:1, bet atradus nuostabią grūdo savybę rūgti iki alkoholio, o kai jis suveikia – neiti uogauti ir medžioti, pradėta vartoti daugiau grūdinių kultūrų ir santykis pakito iki 1:4. Tas trūko kelis tūkstantmečius: gan ilgai mūsų tempais, bet labai trumpai evoliucijos mastu ir, galbūt mūsų ląstelės taip iki galo dar ir neprisitaikė prie tokio „drastiško“ raciono pakeitimo.
Kadangi tinginystė – evoliucijos variklis, žmogui atsirado noras visai neužsiimti maisto auginimu ir gamyba: tegu maisto žaliavomis pasirūpina fabrikai, kepyklos ir fermos. Paradoksalu, kad kai kuriems individams toks sprendimas sukėlė norą vėl eiti medžioti ir žvejoti, ir ten vartoti minėtą grūdinės kultūros produktą, kuris kažkada nuo tos medžioklės žmogų ir išlaisvino.
Taigi, maisto žaliava pasirūpina kažkas, maistas gaminamas pramoniniu būdu ir esminėmis charakteristikomis tampa: skonis, greitis, kaina ir sandėliavimo laikas, o ne kokybė ir sveikatingumas. Tad skaičiukų 3 ir 6 santykis pavirsta 1:15. Ir tokia situacija trunka varganus 150 metų, tai jau tikrai ne per daug laiko net ir trumpaamžiškam žmogui.
Bet evoliucionuojantis tinginys nesustojo, jis atsigulė į lovą ir gavo į rankas telefoną su apps‘ais. Dabar jis nebenori nei žaliavų pirkti, nei gaminti pats, tą daro kažkas kitas: pagamina ir iki namų durų atveža. Kadangi didelė dalis maisto gaminama kažkam kitam, svarbiausios gatavo produkto savybės tampa: skonis, išvaizda ir kaina. Tad naudojama daug padažų, skonio stipriklių, rafinuotų produktų ir pigių augalinių aliejų, o santykis pakinta net iki 1:40.
„Aš valgau jūros produktus“ nepatenkintas nuo lovos cypia evoliucijos auka. Tempuroje (grūdai ir krakmolas, kepti augaliniame aliejuje) apvolioti sušiai (ryžiai ir neaiškios kilmės krabų lazdelių masė), apipilti tirštu (krakmolas ir soja) padažu, o šalia krevečių čipsai (krakmolas, keptas tame pačiame aliejuje) nedaug turi bendro su jūra, omega-3 ir sveikata.
Na, ir kas iš to blogo? Iki galo nežinoma, tačiau kai kas yra aišku: pasikeičia ląstelių pralaidumas ir uždegiminis fonas organizme. Omega-3 riebiosios rūgštys mažina uždegimą, o omega-6 galimai didina, mat iš omegų organizmas gamina eikozanoidus – vietinio, ląstelinio veikimo hormonus. Iš omega-6 gaminami uždegimą skatinantys, o iš omega-3 – mažinantys eikozanoidai, ir nors patys omega-6 kilmės produktai uždegimo galimai ir nesukelia, bet gali mažinti organizmo šansus jį slopinti. Mat abi omegas iki veikliųjų formų „turbina“ tas pats fermentas, tad kuo daugiau bus omega-6 eilėje prie tų „staklių“, tuo mažiau omega-3 bus paversta streso, rūkymo, nemigos, nutukimo ir alkoholio sukelto uždegimo slopintojais.
Netikite? Omegų santykis veikia augimą, imunitetą, vystymąsi, kraujagyslių būklę, kraujospūdį ir vėžio atsiradimą. Tiriamiesiems grįžus prie ankstesnio 1:4 santykio 70 procentų sumažėjo mirtingumas po infarkto, o regresavus iki 1:2,5 buvo sustabdytas net storosios žarnos vėžinių ląstelių plitimas abiem lytims, moterims sumažinta rizika susirgti krūtų vėžiu. Santykis 1:2 sumažino uždegiminius rodiklius sergant reumatoidiniu artritu, o toks varganas kaip 1:5 pagerinimas sumažino astmos priepuolių dažnį, kuris grįžo pasiekus įprastą 1:10.
Pagrindinis omega-3 šaltinis yra gyvulinės kilmės produktai. Pagrindinis omega-6 šaltinis – grūdai, iš jų spaudžiami aliejai ir pastangos pakeisti mėsą (pvz., soja). Bet, kadangi nūdieną didžioji dalis vištų, kiaulių ir karvių nelaksto palaidi po pieveles ir miškelius, o šeriami kaloringais grūdų produktais, kad kuo greičiau užaugintų masę ir būtų galima juos parduoti tinginiams, tai ir jų mėsa, pienas ir kiaušiniai turi kur kas daugiau šeštų omegų nei reikėtų.
„Nieko nepakeisi, aplinkui viena chemija, o Morozovas papildus reklamuoja“. Kol kas nereklamuoju. Kai reklamuosiu – atsiras prierašas „reklama“, nesijaudinkite. Be papildų neišsiversime, bet ir vien papildus vartoti mažai bus naudos (niekada nesiūliau visko spręsti piliulės pagalba). Vien papildo tabletė – to paties tinginio, kuris guli ant sofos ir dėl kurio mes dabar taip maitinamės, pasirinkimas.
Planas „Omega“:
Mažiname rafinuotus maisto produktus racione.
Stengiamės vartoti kuo mažiau maisto, kurį kažkas gamino iki mūsų.
Atsikratome visų produktų, į kuriuos buvo papildomai prikimšta krakmolo, džiūvėsėlių, aliejų ir sojos.
Peržiūrime aliejų asortimentą lentynoje: mažiausiai omega-6 turi alyvuogių ir linų sėmenų aliejai, daugiausia – saulėgrąžų. Kepimas su alyvuogių aliejumi daugiau nebe movetonas, o kompromisas su likimu.
Šalavijo sėklos ir linų sėmenys kaip pagardas/užpildas/priedas/pabarstukai.
Laisvė vištoms: kiaušiniai (nuostabus trečių omegų šaltinis) tik laisvai laikomų individų.
Sūris tik natūralus, natūraliai brandintas, be jokių priedų.
Mėsa – iš ūkininkų, kur gyvūnai bent kiek gauna žolės ir šakniastebių-šakniagumbių. Dar geriau – laukinių gyvūnų, sumedžiotų laisvose medžioklės plotuose nuo civilizacijos pavargusių individų.
Jūros žuvis ir jos gyvenamojo ploto kaimynės (jūrų bjaurybės) bent kelis kartus per savaitę. Nereikia aiškinti, kad laisvai šiaurės jūroje plaukiojantis produktas geriau nei užaugintas žuvų ūkyje, bet turime, ką turime.
Jūros augalai ir dumbliai. Gal skonis tautiniam liežuviui nelabai, bet vis įvairovė.
Fizinis aktyvumas, svorio mažinimas, nerūkymas, miegas, meilė ir pasimylėjimas, kad mažėtų oksidacinis stresas, o ląstelės augtų, keistųsi, o naujos augančios naudotų joms patiekiamas jau subalansuotas omegas.
Pagaliau, piliulė: omega-3 bent 2–3 gramai dienai, kokia norite forma ir pavidalu. Tik atkreipkite dėmesį į jų šaltinį: visgi, geriau išsunkti iš jūros gyventojų, nei iš sėklos ar grūdo. Kadangi dar neparsidaviau, tai gamintojo nenurodysiu.
