Ne, aš neturiu jiems jokios neapykantos. Tačiau Afriką dažniausiai labai myli tie, kas ten nuvyksta atostogų (tas pats galioja Indijai ir Iranui – jei dar sutiksiu ką nors man pasakojant, kokie iraniečiai svetingi, neatsakau už pasekmes). Gazos gyventojų dažniausiai gailisi irgi tie, kas nėra buvę arti Gazos ruožo.

Tačiau Afrika tikrai kursto vaizduotę, ir įkvepia kūrėjus.

Kvepalų kūrėjai – ne išimtis. Jau rašiau Delfi apie kvepalus Idole iš mados namų Lubin („Užkalnis: kvepalai mirties bausmei, nukryžiavimui, kitoms progoms. Jums per brangūs“), kurie yra nuostabūs, bet susiję tik su vaizduote, filmais, knygomis, o ne su afrikietiška realybe: „Kvepalai Idole prasideda romo ir cukrašvendrių saldumu, tik truputėlį pagražintu aromatingais cukatais, karčiųjų apelsinų žievelėmis ir šafranu, ir tada užgriūna svilinamas juodmedis, smilkalai, rūgšiai apysaldė oda, kaip šviežiai raugtos odos pietų Indijoje krepšys, pirktas turguje kaitrią vasaros dieną, pralietas kraujas iš žaizdų ir ritualiniai dūmai, kai ką nors degina ant laužo už nuodėmes arba už raganavimą.“ Žinoma, kad žaizdos ir deginami ant laužo žmonės kvepia tikrai ne taip, kaip čia parašė klasikas.

Afrikietiškus motyvus pakuotėje (ryškius audeklų raštus) naudoja ir visiškai į Afriką nepanašūs kvepalai Caractere iš Hechter, kurie kvepia grynai rudeniu, spygliuočiais ir Lietuva („Užkalnis: kvapas, kaip Lietuvos laisvės pradžia – flakonas už 3 mėn. algą“).

Šiandien kvepalai – Tambour Sacré iš kvepalų namų Rubini (apie šių parfumerijos namų kūrinį, kvepiantį senu automobiliu, irgi jau rašiau: „Ką šiandien uosto Užkalnis? Tą kvapą reikia uždrausti.“).

Tambour Sacré reiškia šventąjį būgną (žodis „tambūras“, kurį esate girdėję, pereinamoji patalpa, skirta sulaikyti šilumai, kažkokio architekto vaizduotėje priminė būgną, todėl taip ir pavadino), ir kvepalai yra (pasak gamintojų) apie Etiopiją ir jos ritualus, ir šamaniškus šokius, aidint hipnotizuojantiems būgno garsams.

Tambour Sacre Rubini

Kvepalų kūrėjas Cristiano Canali sukūrė kvapą, kuris yra visiškai apie kūrėjo (kurio pirmoji profesija – farmacininkas, ir jis vienas nedaugelio parfumerių, kuris mokėsi ne Prancūzijoje) gimtąją Italiją, apie Europos civilizaciją, apie puošnumą ir švarą.

Tai – labai švarus prieskonių ir gyvenimo džiaugsmo kvapas, jis yra totaliai apie gyvenimo kokybę, ramybę ir estetiką. Tikrai ne Afrikos idėja.

Kvapas prasideda nuo apelsinų ir bergamotės, kaip pusryčiai prasideda nuo apelsinų sulčių, ir yra papuoštas baltaisiais pipirais ir kardamonu, cinamonu ir kava (kas gali būti labiau itališka?). Gėlių vos vos: tuberoza, paprastai stiprus ir labai išskirtinis kvapas, čia vos juntama, užtat bazėje dervos, smilkalai ir sandalmedis. Ir dar saldžios tonkos pupelės.

Vienas apžvalgininkas buvo skandalizuotas apelsinų ir kavos derinimu, o be reikalo: juk be vargo apelsino žievelės (o čia būtent eteriniai apelsino žievelės aliejai, kurie pasklinda, lupant apelsiną) dera prie šokolado, tai tiesiog standartinė kombinacija.

Man tai pasirodė labai tinkami kvepalai šaltam metų laikui, ypač artėjant Kalėdoms: ir tie citrusai (nors ir ne mandarinai), ir cinamonas ir kardamonas (visai kaip iš karšto vyno), ir smilkalų ir žvakių kvapas iš bažnyčios.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt