Aš irgi taip darau, nes man patinka keiksmažodžiai – esu rašytojas ir juos naudoju savo raiškai ir įspūdžio stiprinimui, kai reikalinga. Jie taip pat labai praverčia, nes šokiruoja ir atstumia tuos, kam mano tekstai nėra skirti (o jie skirti ne visiems – visiems gali tikti ir patikti tik kandidatai į prezidentus, bet tai todėl aš pats šiemet ir nebuvau kandidatas, kad negaliu būti visiems geras). Jie yra davatkoms ir moralistams lyg raudona vėliavėlė, pranešanti – šis tekstas ne jums, jus perspėjo. Keiksmažodis yra kalbos dalis, stilistiškai turinti savo paskirtį, kaip virtuvėje turi savo paskirtį aitrieji čili pipirai arba habanerai: jie padeda vietoje ir su saiku. Kai jų per daug arba patiekalas vien iš jų, nieko gero.
Britanijos dizaino namai „French Connection“ pradėjo naudoti sutrumpinimą „fcuk“ 2000-ųjų pradžioje. Jis iš tiesų kilo iš „French Connection UK“, kai kompanijos vidinėje korespondencijoje buvo nurodomi padaliniai – Jungtinėje Karalystėje esantis padalinys buvo „FCUK“, Honkonge esantis – „FCHK“. Rinkodaros genijai pamatė potencialą, kai žodis atrodo beveik kaip populiariausias angliškas keiksmažodis, užrašė jį mažosiomis raidėmis (nes tais laikais tai buvo nemenkai madinga) ir paleido apyvarton kaip prekės ženklą. Prekės ženklas gavo itin daug dėmesio ir pasmerkimo, kai kur jų reklamas draudė ir jie gavo nukabinti plakatus, iš ko gavo dar daugiau dėmesio ir reklamos, ir gavosi jau daug kartų girdėta anų laikų istorija, kai chuliganiškas elgesys didina apyvartą.
Nepamirškim, tai buvo laikai, kai rinkodarai puikiai tiko net patyčios ir įžeidinėjimai: airių pigių skrydžių oro bendrovės bosas atvirai niekino keleivius ir iš jų tyčiojosi (taip pat dergdavo ir konkurentus reklamose), o kai kildavo pasipiktinimas arba gaudavo ieškinius, iš to pasidarydavo dar daugiau reklamos. Paskui šie dalykai daugumai atsibodo, ir reklama pasidarė ramesnė, labiau sušukuota ir mažiau provokuojanti. Tačiau kol tai vyko, buvo paleisti į apyvartą (2008 metais) šie nebrangūs kvepalai, fcuk Urban, kurių ne tik pavadinimas, bet ir kvapas primena tą laikotarpį.
Pirmiausia žodis „urban“: tiesiogine prasme reiškia miestą, miestietišką gyvenimą, tačiau anais laikais jis buvo tapęs savimi patenkinto „gatvės stiliaus“ sinonimu, reiškė labai daug ką, bet dažniausiai tai buvo žmogus, kuris visada su ausinėmis, tamsius akinius užsidėjęs net ir ten, kur prietema, dirba labai kūrybinį darbą arba kažką su rinkodara ir viešaisiais ryšiais, ant galvos visada megzta kepurytė, klauso labai alternatyvinės muzikos, gyvena didmiesčio širdyje arba norėtų ten gyventi, dieną miega, naktį dirba, darbo valandas nusistatęs nuo dešimtos vakaro iki penktos ryto ir gamtoje ar kaime nebuvęs turbūt jau penkiolika metų ir neatskirtų karvės nuo arklio.
Kvapas – toks, kokio niekada nebuvo iki tol parfumerijoje: agresyvus ir įkyrus, bet įsimenamas, egzotinių medžių ir smilkalų mišinys su muskusu. Paprastai medžio, smilkalų, muskuso kvapai yra naudojami kaip ilgai išliekanti bazė, prailginanti kvepalų pojūtį (nes citrusai ir žolės greitai išsisklaido), o čia jie yra pradžia ir pabaiga. Atidarymo citrusas vos juntamas, žolės vos juntamos: sandalmedis ir smilkalai užgožia viską ir, atrodo, prilimpa prie šnervių, kaip kokia nors melodija, kuri kelias dienas gali suktis galvoje, kai nuo jos jau darosi bloga, o jis vis kartojasi. Nuo šio kvapo irgi būna panašiai, jis – kaip tas žmogus, kuris pasirodo iš pirmo žvilgsnio visai įdomus ir gerai bendraujantis, tačiau greitai imi suprasti, kad jis teturi keletą nuvalkiotų juokų ir istorijų, bet pats iš savęs yra lėkštas ir banalus, be jokio turinio ir be jokio nuoširdumo. Ir, kaip tas žmogus, šie kvepalai yra įkyrūs ir ilgai nepaleidžia: tokiam žmogui reikia aiškiai pasakyti, kad nebenori su juo bendrauti, o šiuos kvepalus geriausia nusiprausti karštu vandeniu ir muilu, kad atsikabintų ir paliktų ramybėje.
***
Andrius Užkalnis turi didžiausią žinomą Lietuvoje privačią kvepalų kolekciją ir rašo apie kvepalus ir maistą portale www.laukineszasys.com
