Ne kartą rašiau, kad dažnai neįdomūs kvepalai be jokios ypatingos minties surenka gamintojui dešimtis milijonų dolerių arba eurų, nes yra energingai išreklamuoti ir brukami parduotuvėse („čia nauji, pabandykite“, sako pardavėjos, lyg jų naujumas būtų privalumas). Kiekvienais metais rinką užgriūna šimtai naujų kvapų, kurių tik vienetai verti dėmesio. Taip pat ir muzikoje: gerai sureguliuotos staugimo mašinos, kaip Beyonce, arba išsišiepusios sintetinės princesės be talento, kaip Taylor Swift, yra sėkmingos, bet ką tu papasakosi apie jų muziką?
Na, o kartais būna kvepalai, kurie yra drąsūs ir įdomūs, dažnai net sukurti didelių meistrų, bet patys gamintojai jais abejoja, jie beveik negauna reklaminio eterio ir nueina kažkur į istorijos archyvus. Pauostai ir matai, kad užmarštis nepelnyta.
Bet nieko baisaus, tiesiog papasakosiu apie juos, ir tūkstančiai „Delfi“ skaitytojų, kurie atsivers šį straipsnį, apie juos perskaitys ir paskui bus kažką išmokę.
Šiandien apie kvapą Salvador iš parfumerijos namų Salvador Dali (2010), kuris laikomas prieskonių ir medžio kvapu vyrams, nors tai nepasako jokios tiesos apie jį. Pirmiausia, jis lygiai taip pat tinka ir moterims. Antra, sunku vadinti prieskoniniu kvapu kažką, kas taip akivaizdžiai kvepia vaisiais.
Daugelis žmonių, kurie juos nusipirko, taip padarė dėl pasitikėjimo prekės ženklu ir labai gerbiamu kūriniu Salvador Dali Pour Homme – Salvador Dali, kvepalais iš 1987 metų siurealistiniame flakone su kamšteliu, kuris vaizduoja lūpas (o šiandien aprašomų kvepalų buteliuko šonai papuošti net šešiomis poromis lūpų) – tai „senosios mokyklos“ medžio ir gėlių kvapas su sunkiu gintaro, sandalmedžio, kerpių pagrindu; kaip dažnai sakau, kada nors apie jį parašysiu atskirai.
O šiandieninį kvapą Salvador sukūrė labai garsus meistras Michel Almairac, kurio nuopelnai keistiems aromatams yra labai dideli. Čia ir daugelis kitų, dar labiau egzotinių, Salvador Dali kvepalų, ir nebegaminami senieji Gucci pour Homme (2003), kvepėję drožiamais pieštukais, ir saldžių vaisių, žiedų ir medaus šventė violetiniame flakone Joop Homme (1989), ir pamirštų gerų laikų Niujorko ir Londono kvapo Burberry for Women (1995) – kaip konditerija, gėlės ir švelnus medis. Atrodo, kad meistras mėgsta saldumą, ir sugeba juo nesugadinti kompozicijos, kaip dažnai pavyksta tiems, kas pagamino tokius siaubus, kaip jaunų marozų džiaugsmas Paco Rabanne One Million (trijų meistrų kūrinys, ir kiekvienam jų turbūt reikėtų atimti licenciją – o gal jie nenorėjo individualios atsakomybės už tą organoleptinį nusikaltimą), arba Thierry Mugler A *Men (cukraus bomba, kurį pasipurškus, norisi nusiplauti).
Salvador kvapas atsiveria japonine kriauše (angliškai: nashi pear), kuri yra kietesnė, rūgštesnė ir kvapnesnė, negu kriaušės iš lietuviškų sodybų, jose nėra tiek medaus, ir, reikia tikėtis, neatskrenda tiek širšių. Kriaušė sustiprinama cinamomu, kuris kažkokiu būdu nebūna nei lipnus, nei įkyrus – jis tiesiog pratęsia kriaušės gaivą, gal kvepėdamas egzotiniu išmaniu kokteiliu, o gal – limonadu (turbūt visgi limonadu, nes jūs juk prisimenate, kad buvo toks sovietinis gaivinantis kriaušių gėrimas, „Diušes“, o iš tikrųjų tai angliška kriaušių rūšis, Duchess – kunigaikštienė, paskui jų pavadinimą paėmė rusai iš jau iš prancūziškos tarimo versijos).
Kvapo pagrindas yra vanilė (dar saldumo, bet ne per daug), sandalmedis ir truputis smilkalų, ir viskas.
Kvepalai tokie ir yra – cukruotų vaisių kokteilyje, vasaros, deserto, šilumos – ne lipnios, ne įkyrios, bet jaukios ir raminančios.
Nepelnytai pamiršti kvepalai. Pirkite, jei kur nors pamatysite (jų labai dažnai lentynose nerasite).
