Neįmanoma nupasakoti Dakaro jame nebuvusiems, bet net ir būti jame neužtenka. Joks žurnalistas neišgyvens jo taip, kaip išgyvena lenktynininkai. Neįmanoma to patirti, tai kaip aprašyti jausmą, kurį lenktynininkai patiria brisdami per juosmenį siekiančias „fesh fesh“ dulkių vonias, nudaužytais krumpliais ir pirštais trečią kartą tą dieną remontuodami tą pačią detalę, jausmą, kai kabi ant atbrailos ar važiuodamas dulkėse pradedi kristi į nežinia iš kur atsiradusią properšą.
Bet galima leisti apie Dakarą papasakoti B. Vanagui, žmogui, kuris labai smarkiai prisidėjo prie to, kad jums šiandien Dakaras įdomus.
Maratoną jis pradėjo prasčiausiai iš visų lietuvių, bet dėl to nesuka galvos, nes dar tūkstančiai kilometrų, kuriuose galimybių atsigriebti yra per akis.
Lenktynininkas žino ką reiškia ir kaip reikia startuoti iš pabaigos, tad nesikrimto, bet šis interviu ne apie tai, kaip vakar B. Vanagas „plojo“. Papasakoti jis turi daug įdomesnių dalykų.
Lietuvio galvoje daugiau žilų plaukų nei pernai. Gali būti, kad šis Dakaras jam yra sunkiausias iš visų. Trijų Dakarų pamokos, pasaulinio lygio standartus atitinkanti serviso technika, greitas automobilis dar negarantuoja laukiamo rezultato.
„Gali pasirodyti, kad Dakaras yra siaura sritis, bet kuo profesionaliau į jį žiūri, tuo gilesniame miške atsirandi, tuo beviltiškesnėje situacijoje pasijunti. Smulkmenoms reikia skirti tiek dėmesio, kad neužtenka nei tavo, nei kitų komandos narių 24-ių valandų. Kai susideda visi darbai, kuriuos turi padaryti kažkas kenčia. Dėl to atsiranda žili plaukai“, – kalbėjo jis.
Nėra lengva įsivaizduoti iš kur tos kančios. B. Vanagas turi šimtus tūkstančių gerbėjų, juo pasitiki ir investuoja rimti partneriai, o, atrodo, svarbiausią dalyką turi savo rankose – greitą ir konkurencingą automobilį.
„Jei galvojate, kad automobilių sportas yra tik lenktyninis automobilis, tai labai klystate. Šiemet savo automobilį palikome tame pačiame lygyje, kaip ir pernai. Supratome, kad jei nesusitvarkysime savo techninės bazės, tai mes nepasirūpinsime šiuo automobiliu. Negalime kariauti per šimtą frontų. Todėl renkiesi“, – pasakojo B. Vanagas.
Stabtelėjo vietoje
B. Vanago pasirinkimas buvo investuoti į įspūdingą serviso sunkvežimį. Užtenka jame vietos detalėms, įrangai, sąlygos geros mechanikų darbui ir poilsiui. Baigėsi tepaluotos dienos – būstinėje yra skalbimo mašina.
„Reikėjo į sunkvežimį pažiūrėti kitokiomis akimis. Dakaras yra smarkiai pasikeitęs, bet ne visi, net didžiosios komandos suprantą ir naudoja tokią techniką. Niekas pasaulyje net nežino kaip pagaminti tokį sunkvežimį. Reikia daug skirti tam dėmesio ir energijos. Gale dienos galiu pasakyti, kad džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra įmonių, kurių kūrinio nėra gėda parodyti pasauliui“, – kalbėjo jis.
Nemažai žmonių kalba, kad į šturmano vietą B. Vanagas lenką Sebastianą Rozwadowskį įsisodino iš išskaičiavimo. Lenkijoje Dakaras yra velniškai populiarus, o pati mūsų kaimynė labai turtinga. 40-ies milijonų žmonių rinka tikrai gali atverti kelius, bet B. Vanagas to neakcentavo.
„Tai, kad Lenkija yra didelė rinka, supratome tik priėmę sprendimą. Sebą mes rinkomės grynai tik dėl profesionalių bruožų. Tai buvo būtina investicija, bet visi geri sprendimai duoda ir papildomos naudos. Ta rinka yra viena jų“, – sakė sportininkas.
Lenkas dėl vietos B. Vanago dešinėje nurungė du konkurentus – vienas buvo prancūzas, o kitas šturmanas iš Pietų Afrikos Respublikos.
S. Rozwadowskis turi puikų įrašą savo CV – Lenkijos ralio čempionas, bet turi ir didžiulį minusą – niekada nebuvo Dakare. Visgi, jis labai stengiasi savo darbu kompensuoti patirties trūkumą. Nemažai laiko šturmanas praleido treniruodamasis su gyva Dakaro legenda – Rafaliu Soniku.
„Sebastianas turi labai gerus duomenis būti geru šturmanu, bet dabar šis sprendimas yra nedidelis žingsnelis atgal, kad galėtume žengti į priekį. Mes į jį investuojame, nes suprantame, kad kai jis gaus pakankamai patirties, mes kartu laimėsime daug“, – kalbėjo B. Vanagas.
Šeima moka didelę kainą
B. Vanagas Dakare gyvena kaip žmogus ir visą energiją gali skirti tik lenktynėms. Pačioje pradžioje, jo karjera ralio maratonuose buvo labai sunki.
„Aš atsimenu mūsų startą ralio maratonuose. Tai buvo 2009 metais, „Šilko kelio“ lenktynės. Tada turėjome vieną automobilį – pirmos kartos „Oscar’ą“, nuomotą iš Aurelijaus Petraičio, su kuriuo jis kažkada buvo įveikęs Dakarą. Mūsų serviso sunkvežimiu buvo paprastas „Toyota Land Cruiser“ visureigis. Manau, kad nuo to laiko gerokai evoliucionavome“, – pasakojo B. Vanagas.
Lenktynininkui dabartinį lygį pasiekti užteko septynerių metų. O gal tik septynerių. Sunku pasakyti ar kas nors dar Lietuvoje ryžtųsi tam. Nusipirkti lenktyninį automobilį, nusipirkti antrą atsarginėms dalims, serviso sunkvežimis, palaikymo komanda, galima vardinti ir toliau – pradėti jums kainuos apie 2 milijonus eurų. Paklaustas, ar mato kitų Dakare galinčių startuoti tautiečių, B. Vanagas tiksliai neatsakė.
„Jeigu tu nori šokti į aukštesnį lygį, tai bus reikalingos didžiulės investicijos, kurių rinka, greičiausiai nepaveš. Nebent turiu tikinčių manimi žmonių. Viskas yra įmanoma, bet viskas turi savo kainą. Čia atsiranda klausimas – ar esi pasiruošęs ją sumokėti“, – nukreipė temą B. Vanagas.
Mokėti turi ne tik B. Vanagas, bet ir jo šeima.
„Vienas žurnalistas man sakė, kad daugelis žmonių norėtų būti mano vietoje, bet ar jie norėtų mokėti tą kainą, kurią moku aš? Čia didelis klausimas, nes valgyti „čipsus“, žiūrėti televizorių ir rašyti komentarus yra paprasčiau. Neturiu sampratos „laisvalaikis“ ir „darbas“, tai yra mano gyvenimas ir jis neturi ribų. Aš gyvenu šia veikla ir aišku, kad kenčia aplinkiniai. Nesu tobulas, bet gal kitos mano savybės atperka“, – sakė jis.
Apie šeimą daugiau jis nepasakojo – toks susitarimas jos viduje.
Avantiūristams ne vieta
Jei prieš dešimtmetį būtumėte paklausę B. Vanago apie Dakaro ralį, jis tik būtų numojęs ranka. „Pensininkų lenktynės“, – taip jis jas vadino.
Per septynerius metus B. Vanagas pakeitė nuomonę, bet pasikeitė ir pats Dakaras. Vien talentu jo nelaimėsi. Konkurencija milžiniška, geriausi pilotai važiuoja kaip robotai – be klaidų, skirtumai tarp lyderių yra minimalūs, o kiekvieno kilometro įveikimo greitis didesnis tampa kasmet.
„Pasaulis labai sparčiai keičiasi. Girdžiu dūsavimus, kad Dakaras nebėra toks pats, bet ir pasaulis nebėra toks pats. Jei grąžintumėme Dakarą į Afriką ir padarytumėme jį tokiu, koks jis buvo, tai mums reikėtų atsisakyti aukštesnės žmogaus gyvybės vertės, mobiliųjų telefonų – gi puikiai susikalbėdavome laidiniu“, – pasakojo jis.
Tą romantišką Dakaro įvaizdį apie kopas, kupranugarius ir per naktį degantį bivuako laužą galima pamiršti.
„Dakaras niekas nebuvo toks profesionalus, koks yra dabar. Jis nebėra nuotykių lenktynės. Čia varžosi rimtos komandos, žaidžia dideli pinigai, technologijos ir svajotojams čia nebe vieta“, – kalbėjo B. Vanagas.
O kas kitas, jei ne svajonės į Argentiną galėjo atvesti Dakaro naujoką V. Žalą.
Dakaras ne tik reikalauja milžiniškų finansinių sąnaudų. Jame reikia turėti specifinių žinių. B. Vanagas įsitikinęs, kad čia tik vyresni, daug įvairios patirties turintys lenktynininkai gali ką nors pasiekti, bet B. Vanagas pasidžiaugė mūsų tautiečio sėkme savo debiuto greičio ruože.
„Man jis labai patinka. Jis kaip žmogus nėra pagadintas. Ką galvoja, tą sako – retai sutiksi tokių žmonių. Kaip lenktynininkas jis taip pat man imponuoja. Jis stipriai patobulėjęs per pastaruosius metus, bet darbas, kurį jis daro iš tikro yra Sizifo darbas, tik konservatyvi taktika jiems leis ką nors laimėti“, – sakė B. Vanagas.
Dakaras sausio mėnesį yra sporto šaka numeris 1 Lietuvoje, o tai didelis B. Vanago nuopelnas. Jis įsitikinęs, kad Dakaras įdomus bus tik tol, kiek bus įdomūs pilotai.
„Pats sportas iš principo nėra įdomus. Įdomus jis tampa tik tada, jei ten yra asmenybių. Sakau tai nenorėdamas kelti jokių analogijų su savimi, bet asmenybės patraukia žmones ir tada jiems įdomu“, – kalbėjo jis.
