Tačiau ar tai pagrindinės priežastys, kodėl susitarimų pasirašymas atidėliojamas? Ir ar tikrai ginčijamasi, diskutuojama, nesutariama dėl to, kad atsirado daugiau iššūkių, neaiškumų būsimoje Europos ir net pasaulio saugumo architektūroje, nors pirmieji daigai (Suomijos ir Švedijos paraiška narystei Aljanse) jau kalasi? Sprendžiant iš nepasirašančių ir nesutariančių politikų argumentų, ne. Perskaičius ilgai ruošiamus projektus, toks įspūdis taip pat nesusidaro. Tai dėl ko ginčijamasi jau trečią mėnesį?
Dėl politikos Kinijos ir Taivano atžvilgiu, dėl dar didesnio nuošimčio nuo bendro vidaus produkto šalies gynybai, taip pat dėl visuotinio šaukimo, kaip teigia politikai tarpusavio diskusijose. Net ir šioms diskutuotinoms problemoms lankstesnes kompromisines politines formuoluotes, mano nuomone, įmanoma rasti per keletą dienų ar daugiausia per savaitę, jei yra politinė valia sutarti ir pasiekti kompromisą.
Apskritai didelis klausimas, ar yra ypatinga prasmė, kodėl šiuo metu rengiami du atskiri susitarimai – ir dėl užsienio, ir dėl gynybos politikos? Tarsi realybėje galima būtų užsienio ir gynybos politiką atskirti. Gal buvo galvojama, jog atskyrus bus lengviau sutarti? Bet, kaip matome, panašu, kažkodėl išeina priešingai, o politikams atsirado erdvė dar ir paspekuliuoti – vieną gal pasirašysim, kitą ne.
O gal nesutariama todėl, kad kai kurios politinės jėgos į tokius susitarimus jau žvelgia per vidaus politikos aktualijų ir artėjančių rinkimų akinius? Jei taip būtų prieš geroką ketvirtį amžiaus, Lietuvai pradėjus stojimą į NATO ir ES, tikslų nebūtume pasiekę.
O jų siekti prireikė bent dešimties metų, kitaip sakant, dešimt metų išlaikyti užsienio politikos konsensusą tarp visų politinių jėgų, artėjant vieniems ar kitiems rinkimams, partijoms keičiantis valdžioje. Vidaus politikoje konkuruojančios partijos visuomet suras pretekstą dėl ko nors prieštarauti, nesutikti, jei nebus aiškios politinės valios ir tikslo sutarti.
Kai kas teigia, kad tuomet buvo lengviau, nes esą tikslai buvo labai aiškūs, o dabar taip jau nėra. Su tuo nesutikčiau, nes ir tuomet buvo gana karštos diskusijos. Pavyzdžiui, akivaizdžiai Maskvos primesta (o tai Kremlius darė ir kitose Rytų Europos šalyse), esą užtenka narystės Europos Sąjungoje, o NATO nereikia. Partijos vis tik galiausiai susitarė, jos net įtraukė pagrindinius šalies užsienio ir saugumo politikos principus, kryptis į savo programas ir mes pasiekėme abu tikslus.
Ir tuo metu, priminsiu, buvo ekonominės krizės, energetinės (ir dar kokios) problemos, įvairūs populizmo iššūkiai, tačiau politinė valia strateginiams tikslams buvo stipresnė. Kodėl to nepavyksta pasiekti šiandien? Trūksta tos pačios politinės valios ar ją nebijančių išreikšti lyderių? Trūksta platesnio situacijos matymo, gebančių aukoti savo tikrus ar tariamus reitingus politikų?
Gal ir todėl, kad jau būdami Aljanso nariais, galime jaustis daug saugesni ir net leisti sau prabangą ilgai, gaila, kad nelabai vaisingai diskutuoti dėl užsienio ir gynybos politikos susitarimų, juos atidėlioti. O gal dabartiniai susitarimai mažiau reikšmingi, nereikalauja tokio tvirto ir plataus konsensuso, nei buvo tuomet 90-ųjų viduryje, pradėjus integraciją į NATO ir Europos Sąjungą?
Nemanyčiau. Greičiau net priešingai, jau tik todėl, kad vienaip ar kitaip pasibaigus karui Ukrainoje, visi tikime, kad ukrainiečiai nugalės, įvyks daug esminių pasikeitimų saugumo architektūroje, o mūsų regione ypač. Ar tai reiškia, jog į šį laikotarpį šalies politinės jėgos įžengs, turėdamos skirtingus užsienio ir gynybos politikos principus, požiūrius, tikslus, kurie dar ir bus kaitaliojami su kiekvienais artėjančiais rinkimais?
Stebina ir pasyvi prezidentūros pozicija, tarsi užsienio politikos vadovo, pagal Konstituciją veikiančio kartu su Vyriausybe ir Seimu, taip pat vyriausio Valstybės ginkluotų pajėgų vado ilgalaikis parlamentinių partijų užsienio bei gynybos politikos (ne)konsensusas nedomintų. Priminsiu, jog prezidentas Valdas Adamkus tais integracijos į NATO ir ES metais labai aktyviai palaikė partijų susitarimą, dažnai asmeniškai ir sėkmingai moderavo diskusijas bei iškylančius ginčus.
Taip, šiuo metu tarsi galioja ankstesnysis susitarimas, tačiau jau pradėta tartis dėl kito, atnaujinto, tai visiškai logiška, todėl jei nebus sutarta, nesutarimų skylė blaškys užsienio ir saugumo politikos vykdytojus, gerokai apsunkins mūsų šalies diplomatų darbą. Mūsų partneriams ES ir NATO bus siuntinėjamos skirtingos žinutės, kas šalies užsienio politikos balsą silpnins apskritai. Užsienio bei gynybos politika gali atsidurti rinkiminių kovų lauke. Jeigu taip jau neatsitiko.
Kaltinti renkamus politikus, kad jie rūpinasi rinkimais – nerimta. Jie tai visuomet darys. Tačiau aukštesnio lygio atsakingoje politikoje yra ir kitokių klausimų – sudėtingų reformų, kurios atneša vaisius po ilgesnio nei kadencija laikotarpio, neišvengiamų nepopuliarių biudžeto sprendimų ir kt. Politiniai partijų susitarimai reikalingi atsakomybės pasidalijimui, visuomenės įtikinimui, įtraukimui, o pirmiausia, šiuo atveju, solidžiai ir vieningai užsienio politikai.
Valdantieji šiuo metu nelinkę nusileisti dėl kai kurių jau padarytų gana radikalių, ankstesniame partijų susitarime neminėtų užsienio politikos žingsnių, dėl kurių jie nesitarė su opozicinėmis partijomis, o dabar siekia juos įteisinti naujame susitarime. Opozicija, regis, nenorėtų prisiimti už tai atsakomybės, o jos dalis apskritai susiejo sutarties pasirašymą su dabartinėmis vidaus aktualijomis. Į tai valdantieji sureagavo, mano nuomone, pernelyg aštriai, nediplomatiškai, net arogantiškai, kas tikrai šansų susitarti nepadidina.
Tokia nuodinga politinė atmosfera, platesnio partijų lyderių požiūrio stygius, lyderystės stoka, akivaizdu, trukdo konsensusui pasiekti, vis artėjant rinkimams, juo labiau. Apskritai politiniam susitarimui paruošti užtenka savaičių, kaip liudija šių eilučių autoriaus ne vieno ankstesnio susitarimo patirtis. Maksimaliai mėnesio, jei dar mėgintumei pritraukti akademinių sluoksnių bei ekspertų nuomonę, ko kol kas nematyti.
Politiniams kompromisams pasiekti yra įvairiausių būdų. Tai ir lankstesnės pozicijų, dėl kurių daugiausia nesutariama formuoluotės arba net jų atidėjimas. Galima numatyti, atsižvelgiant į praktiką, pasiektus ar ne rezultatus, dažnesnį ir griežtesnį pasiektų susitarimų peržiūros bei kontrolės mechanizmą. Tačiau svarbiausia yra visų pusių įsiklausymas į viena kitos argumentus, ko šiandien ne tik nematyti, bet, atrodytų, priešingai, o paruoštas susitarimo projektas, susidaro įspūdis, visus tik dar labiau supriešino.
Gebėti nesutarti didelio proto nereikia. Politikams, partijų lyderiams paaiškinti visuomenei, kodėl nesutariama, taip pat. Tai viso labo proga dar sykį pasireikšti viešumoje ar trumpam įsiteikti įsivaizduojamam rinkėjui. Kaip gerai žinome, apygardose užsienio politika ir jos niuansais nelabai domimasi, aktualios kainų ar kitos socialinės problemos visuomet svarbiau. Tačiau į tolimesnę perspektyvą nukreipta politika, ypač užsienio bei saugumo, nėra šios srities žanras.
