Kalbu apie maisto pramonę, nes sunkiosios pramonės išgyvenimo kelias visiškai kitas – jiems reikia išsaugoti korporacijos kontaktus ir neiškristi iš koncernų tiekimo grandinių, o ne kovoti dėl vietos prekybos tinklų lentynose.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ieško Kinijos alternatyvų ir lankosi Singapūre, Australijoje. Šią pietryčių Azijos valstybę ministras mato kaip tarpininkę bendraujant su kitomis Azijos rinkomis. Viceministras Mantas Adomėnas neseniai lankėsi Irake. Taivano lankymas jau praktiškai tapo kaip kelionė į kaimyninį rajono centrą
Šalių, kurias aplankė politikai, sąrašą galima tęsti. Kuo daugiau eksporto galimybių, tuo geriau, tačiau mes vėl nepadarėme namų darbų. Norint didinti pardavimus pirmiausia reikia turėti ką parduoti. O čia susiduriame su nejuokingais sunkumais, nes vien pagaminti ar išauginti nepakanka. Javai tuo ir geri, kad juos užauginai, nukūlei, sukrovei į laivą ir pasiėmei pinigus. Tai biržos prekė. Perdirbėjų pas mus nedaug, nors, skaičiuojant vienam gyventojui, esame didžiausi grūdų augintojai pasaulyje. Tik Ramūnas Karbauskis paskelbė, kad kelis šimtus milijonų eurų investuos į grūdų perdirbimo įmonę, kuri galbūt šiek tiek pakeis balansą.
Iš masinių žemės ūkio produktų kiek geriau tik su paukštiena. Ir tik todėl, kad turime stiprių perdirbimo įmonių, kurios, nors ir vidutiniokės Europos mastais, tačiau vis tiek sugeba kur kas efektyviau dirbti nei pavieniai ūkininkai. Iš kitos pusės, mes taip sukoncentravome auginimą ir perdirbimą, kad nebeturime kur trauktis. Tačiau čia jau pradeda veikti geopolitika, kurios nesuvokiame.
Kita dalis ta, kad reikia keisti ir patiems ūkininkams, nes valdžia už juos dalies darbų niekada nenudirbs ir neprivers keistis.
Taigi pradžioje, kuo skiriasi paukštiena ir kiauliena, paaiškina Kęstutis Vaicekauskas, „Nemateko“ vadovas:
„Musulmoniškos šalys kiaulienos nevalgo. Paukštienos rinka dėl to kur kas didesnė. Parduodame Afrikoje, Azijoje. Dirbame dvidešimt metų ir jau žinome, ką ir kur galime parduoti. Europoje mes konkuruojame tik kaina.“
Jis paaiškina ir tai, kodėl mes niekada paukštininkystės srityje nekonkuruosime su lenkais:
„Ši sritis kur kas paprastesnė. Paukštis užauga per keturiasdešimt dienų. Pavyzdžiui, rudenį paukštienos buvo perteklius. Lenkijoje, kur dominuoja smulkieji ūkininkai, kai kaina krenta, žmonės tiesiog nustoja auginti ir išvažiuoja atostogauti į šiltuosius kraštus. Kainai pakilus atsiveža viščiukų ir pradeda juos penėti.
Ten ūkininkai su perdirbėjais bendradarbiauja dviem formom. Vieni sudaro metines sutartis ir dirba už fiksuotą kainą. Kiti augina ir parduoda pagal tuo metu galiojančią supirkimo kainą. Šiandien tai 1,05–1,1 euro už gyvo svorio kilogramą, ir ūkininkai masiškai pradeda auginti, nes pelningumas 8–9 proc. Tai svajonių kaina. Mes džiaugiamės, jei yra 5 proc. pelningumas.“
Prie ko suku – konkurencingumas yra ne tik sugebėjimas užauginti. Tiksliau, sugebėjimas auginti tiek ir tada, kai tai pelningiausia. Jei neturi paramos ir atsitraukimo kelių, kurie gali „išlyginti“ rinką ir su mažais nuostoliais padėti išgyventi neišvengiamus sunkius laikus, esi pasmerktas.
Mūsų paukščių auginimas sukoncentruotas stambiose įmonėse, kurios negali sau leisti staiga nutraukti ar sumažinti gamybos apimčių. Tai ne smulkieji ūkininkai, skaičiuojantys galimą didžiausią pelną ir lanksčiai reaguojantys į rinką.
Kitas niuansas – perdirbimas ir vidinė konkurencija. Mes iki šiol skatinome auginimą, tačiau nelabai sukome galvą, kur bus galima padėti užaugintą produkciją. Pavyzdžiui, į arabiškas šalis avys iš Naujosios Zelandijos skraidinamos lėktuvais. Teoriškai ir mūsų ministrai galėtų susitarti dėl tokio verslo modelio, tuo labiau kad kai pinigais paskatinome avių auginimą, jų prisiveisėme šimtus tūkstančių, – tiek, kad vilkui sunku rasti pamiškės pievelę, kurioje nesiganytų gauruotoji. Tačiau bėda kita.
Mes neturime nei perdirbimo įmonės, galinčios tiekti didžiulius kiekius standartinės produkcijos, nei augintojų, kurie užaugintų tokią produkciją. Taip, taip. Didžiulis kiekis dar nereiškia didžiulį kiekį galutinės kokybiškos produkcijos. Avys turi būti vienos veislės, tiekiamos ne kartą per metus, nupenėtos pagal standartus. Kaip broilerių ar kiaulių ferma – ten nerasite dvidešimties skirtingų veislių sparnuotųjų ar šnipuotųjų, kurių mėsa skirtinga ir kurie užauga ne tada, kada reikia augintojui, o tada, kai dievulis duoda.
Kol neatitinkame standartų, galime tik pasiskųsti, bet rinkose mes nereikalingi. Kita bręstanti problema – šilauogės. Puikios uogos, tačiau jų, vėlgi su dosnia ES parama, auginame tiek, kad greitai vidaus rinkai bus per daug, o išvežti sudėtinga – tam reikia bent minimalaus perdirbimo ir kiekio, skaičiuojamo vilkikais. Lenkų ūkininkai, kurie specializuojasi regionais, tą gali pasiūlyti, mes, mėgstantys dirbti pavieniui, – ne.
Su kiauliena yra kita bėda – vietinės tiesiog per mažai, nes užauginame tik pusę to, ką suvalgome, ir galėtume, nesukdami galvos, išplėsti gamybą, tačiau tam reikia bent jau pastatyti fermų ir sugebėti konkuruoti.
Kalbant apie eksportą, dėl kurio po pasaulį dabar blaškosi mūsų politikai, jis reikalingas. Tačiau pradžioje reikėtų nuvažiuoti į Balbieriškį ir kitus mažesnius miestelius, kaimus bei pamėginti pinigais, kurių turime daug, ir idėjomis pakeisti pačią mūsų ūkio struktūrą. Tai nėra naujos mintys, apie tai kalbame dešimtmečiais, tačiau kol kas daugiau kalbame, nei ką nors ką nors įgyvendiname praktiškai.
O laikas bėga, ir jis bėga ne mūsų naudai. Mūsų perdirbėjai jau pripažįsta, kad konkurencingumu atsiliekame nuo lenkų, kurie, turėdami masto ekonomiką ir kitą ūkio struktūrą, jau stato gamyklas su tokiomis technologijomis, apie kokias mes net nedrįstame svajoti. Ir čia jau prasideda kitas konkurencingumo lygis. Vien nupirkti naujausią perdirbimo liniją neužteks. Reikia, kad šalia jos būtų ir tinkamų žaliavos tiekėjų.
