Šią naktį kolchozo ledynai išslinko iš Lietuvos. Vilnius ir Kaunas – absoliučiai švarūs nuo Naisių kolchozo ir jo satelitų LSDP. Premjerą Skvernelį į nokautą pasiuntė jauna konservatorė. Dar ne visi balsai suskaičiuoti, bet jau dabar brėžiasi, kad Karbauskio ir Skvernelio arogancijai su į juos besilygiuojančiu arogantišku Palucku tvarkingu tempu buvo išspardyti užpakaliai.
Dešinė turės būtinus 71 balsą valdančiajai koalicijai sudaryti. Negana to, iš penkių pavienių nugalėtojų (Bakas, Butkevičius, Griškevičius, Žemaitaitis ir Valkiūnas) bent su 4 galima tartis dėl jų įsitraukimo į valdžią.
Karbauskis arogantiškai žadėjo mums darną per valstybinį banką ir valstybines vaistines. Seimui – fortepijoną. Vyriausybei – profesionalų desantą. Kultūrai – nežemišką suklestėjimą. Mokytojams – prestižą. Daugiavaikėms šeimoms – stebuklingus vaučerius krautuvėlėse. Kiekvienam vaikui – naginių (čempių) ir kičinio tautinio kostiumo komplektą, o senjorui – 13-ą pensiją.
Anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio. Jei neskaitysim po 200 gramų pensininkams, keliuko – premjerui, Seimo Kultūros komiteto – kolchozo Pirminykui, šaunyko – Verygai ir auksinių greitųjų testų, nerodančių monitorių bei 24 kartus brangesnių mokymų – grupei draugų.
Tiesą sakant, neskaityti reiktų dar labai daug ko. Pradedant Gretos taip ir nepateiktų pataisų Medžioklės įstatymui ir baigiant nemokamais pietumis geriausiam Karbauskio ir Skvernelio ministrui Jarekui.
Visas LŽVS valdžios ketverių metų garas nuėjo švilpukui – karui su „Merlot“ ir „Chardonnay“, filtruotu ir nefiltruotu alum, dviem paplūdimio kavinėmis, premjero šešėlį nukniaukusiais ir visais kitais žurnalistais bei, žinoma, konservatoriais.
Į Naisuvos valdymo pabaigą atrodė, kad senos konservatorių šmėklos yra realesnės būtybės už profesionalų valdžios ministrus ir patį Kultūros komiteto Pirminyką, nešvarią rusišką salietrą laisvalaikiu nuo Lietuvos valdymo stumdantį.
Tegu bus lengva jiems Naisuvos žemelė. Arogantiška Naisuvos valdžia išspirta, kokia šviečiasi?
Kelintą kartą su protu dar nesusipykęs lietuvis svarsto, kad blogesnės tai jau tikrai nebegali būti. Bet pasaka apie drakoną nukovusį jaunikaitį ir čia pat pradėjusius jam augti nagus, kiek kartų antai priminė, kad ir gyvenimas Šv. Jurgio belaukiant yra gražus tik tomis trumpomis akimirkomis kitą dieną po II turo.
Dabar vietoj taip ilgai laukto šv. Jurgio horizonte iškart trys politinės moterys. Ženklas?
Visokių kalbų, būrimų būta prieš II turą. Kad Laisvės partija negalės susitarti su konservatoriais ir panš. Praleisti negirdom jų neišeina. Bet jei trys dešiniosios partijos nesugebės susitarti dėl valdžios, tai jos nevertos to žmonių pasitikėjimo, kurį dabar gavo.
Jei konservatoriai ir dvi liberalų partijos vis dėlto susitars, galima tikėtis, kad turėsime kiek geresnę valdžią už tą, kurią turėjome 2008-2012 m.
Anuo metu viskas buvo daroma pagal Kubiliaus madą, o Masiulis, Zuokas ir Valinskas su viskuo, ką Kubilius siūlė, sutiko. Kiekvienas džiaugdamasis tuo, kas buvo arčiau jo kūno.
Masiulis rūpinosi savo rožine politine ateitimi ir kartais dėžutėmis. Zuokas buvo teistas už gerus darbus ir svarstė apie sugrįžimą į pelningesnį sostinės mero postą. Valinskas svaiginosi Seimo pirmininko regalijomis ir kova su Seime akredituotais žurnalistais. Prieštaraujančių nebuvo.
Laisvės partijos atsiradimas ir Armonaitės žvaigždė leidžia tikėtis, kad šimtaprocentinio carte-blanche konservatoriai šįkart neturės, ir tai gali išeiti į gera pirmiausia jiems patiems.
Principiniais klausimais teks tartis ir derėtis. Tartis ir derėtis – tai, ko labiausiai trūksta Lietuvoje politikoje. Turbūt nuo stojimo į NATO, ES ir Pakso apkaltos laikų toks reiškinys jei ir buvo fiksuotas, tai tik dalijantis postus.
Kodėl tai yra svarbu, turbūt irgi aiškinti nereikia. Tėvynės sąjungoje, nepaisant G. Landsbergio ir I. Šimonytės modernumo, dagiai ir su šiais rinkimais neišsibaigė. Žalvalstietiškai (juodašimtiškai) mąstančių, į draudimus taip pat linkusių žmonių tarp konservatorių buvo ir bus.
Meskit akį į nueinančio Seimo balsavimo protokolus ir turėsit netrumpą Karbauskio reikalą nuolat rėmusių konservatorių sąrašą. Tų, kurie prieš aną kadenciją liūdėjo prarastos sąjungos su Karbauskiu gerus metus ar ilgiau, kai Naisuva konservatorius iškeitė į sąjungą su LSDP bebrais.
Jie, nepaisydami partijos lyderio Landsbergio, nedvejodami stojo į kinkinį su Karbauskiu ir Gumuliausku trokšdami greituoju būdu išarti Lukiškių aikštės veją.
Šita publika kažkada be gailesčio viešai išdūrė premjerą Kubilių, kai tas norėjo europietiškai sutvarkyti Lietuvos lenkų pavardžių rašybą. Gal, jei ne tas liūdnas 2010-ųjų atvejis, Tomaševskio partija jau šitam Seime nebūtų turėjusi frakcijos? O juk Kubilius anuomet buvo Tėvynės sąjungos lyderis. Tai ką tai publikai, jei kas, reikštų įsmeigti peilį į nepartinės Šimonytės nugarą?
Šimonytės, jei tik ji taps premjere, laukia nelengva dalia. Daug kur jau nebeįmanoma laviruoti tarp europietiško auklėjimo ir apskritai modernybės iš vienos pusės ir juodašimtiško, draudimais bei neleidimais paremto mąstymo ir jo nešėjų. Daugelyje sričių Lietuvai tiesiog baigėsi tam skirtas laikas. Laisvės partijos sėkmė rinkimuose – to įrodymas.
Net jei naujai valdžiai tektų vien tik užleisti žmogaus teisių ir nacionalinių mažumų klausimai, tai būtų reikalų, kad tik sukis. Bet naujoji valdžia iš Skvernelio valdžios, kuri kaip tas Krylovo pasakėčios žiogas, ketverius ekonomikos augimo metus arogantiškai pračirškėjo, paveldi tiek problemų, kad barškuolių kamuolys – tik juokas, palyginti su jomis.
Naujai valdžiai atiteks apytuštis iždas ir prie raudonos linijos pristumta valstybės skolos riba. Reformikių ir vienkartinių pakišų sujaukti viešieji finansai. Karo stovis su tokiomis visuomenės grupėmis kaip gydytojai, mokytojai, profesūra, menininkai ir žurnalistai. Apskritai supjudyta visuomenė, ko, tarkim, 2016-aiais tikrai nebuvo.
Per siūles trūkinėja sveikatos apsauga, kuri vis dar ir, kaip niekada anksčiau, paremta tik liokajišku „Jawohl, Mein Furher!“. Nauja valdžia paveldi gydymo įstaigas, kuriose jau dabar vėluoja atlyginimai. Per pandemijos piką. Paveldi ant siūlo kabančią švietimo sistemą su nueinančia mokytojų karta ir viskam, išskyrus savo patogumą, abejingą bei neįgalią biurokratiją.
Kubiliui biurokratijos saulėlydis nepavyko. Butkevičius su Skverneliu net ir nebandė jo surengti. Tai dabar turim biurokratijos baltąsias naktis.
Skvernelis pasiusdavo net iš Seimo nario sulaukęs kokio konkretesnio klausimo. O čia ir pačiai naujai valdžiai juk bus aišku, kad ir tas, ir anas negerai. Tai ministrų nervai – ne paskutinis gebėjimas juos dabar parenkant. Vyriausybėje reikės ne tik išmanių politikų, bet pirmiausia žmonių su taktu, kantrybe ir nesuvaidinta artimo meile.
Tačiau kur, atmetus vienuolynus, tokių ieškoti?
Tuo pat metu tik nuo šitos valdžios įsiklausymo į kritiką ir kritikus, nuo jos noro spręsti, o ne skųsti kritikus vartotojų teisėms ir etikos komisijoms, priklausys, ar Karbauskio kolchozinis ledynmetis buvo tik epizodas mūsų istorijoje, ar ateity laukia jo recidyvas, tik dar bjauresnis. Po ketverių metų. Kaip atsakas į negebėjimą klausytis ir įsiklausyti.
Kiekviena naujos valdžios klaida, susinervinimas, toks įprastas iki šiol Lietuvos Respublikos politikams viršininkiškas ieškojimas kaltų tarp kritikų, bus auksinė moneta į Naisių kolchozo kasą. Skirta žalvarniams sugrįžti.
Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad įsiklausančios į kritikus, savo silpnumą ir klystamumą pripažįstančios valdžios Lietuva dar neturėjo. Takto ir kantrybės daugumai valdžių iki šiol užtekdavo kokiam pusmečiui. Bet gal šįkart turės ir tos kantrybės užteks?